Rugsėjo 15 d., trečiadienį, 18 val. Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A) atidaroma paroda, skirta Palangos prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui, „Palanga mūsų“.
„Parodoje kviečiame pažvelgti ne tik į fasadinę Palangos pusę: ne tik į tuomet dar negausių poilsiautojų traukos vietas, šventes, pajūrio pliažus, bet ir į kiemus, turgų, vaistinę, gintaro dirbtuves, kylantį Šventosios žvejybos uostą, aplinkinius kaimus“, – sudomina istorikė Vilma Bukaitė, parengusi parodą „Palanga mūsų“.
Paroda „Palanga mūsų“ pristatoma Jono Šliūpo muziejuje, ji pasakoja apie įvykius, nutikusius prieš šimtą metų – kai Palangos kraštas tapo Lietuvos dalimi.
„1921 m. pavasario dienomis spauda skubėjo džiaugtis iškilminga Lietuvos pareigūnų sutiktuvių švente „MŪSŲ Palangoje“. Vis dėlto prireikė laiko, kad Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimų ir vėlesnės nežinios nualintas kraštas taptų pamėgta traukos vieta, o vietos gyventojai prisitaikytų prie įvykusių pokyčių“, – pasakoja istorikė.
Palanga – buvęs piečiausias Latvijos pajūrio miestelis – bėgant laikui tapo Lietuvos vasaros sostine. Tiesa, anot parodos kuratorės, šis atostogų romanas tarp poilsiautojų ir miesto mezgėsi lėtai: tik ketvirtajame dešimtmetyje kurortas pradėjo sulaukti didesnių srautų atvykstančiųjų ir sparčiai augti bei naujėti.
Iki tol kraštas keitėsi pamažu, bet dramatiškai: Palangoje pasikeitė iškabos, išvyko nepritapę senbuviai, buvo suremontuotos prie karą apardytos vilos, iškilo Šventosios uostas, pradėtos grįsti ir apšviestos gatvės, atsigavo ankstesnieji ir kūrėsi nauji verslai, vėl pravėrė duris valgyklos ir kavinės.
Būtent šis pokyčių kaleidoskopas ir pristatomas parodoje „Palanga mūsų“.
Retos nuotraukos, palangiškių pasakojimai, įdomūs dokumentai supažindina su Palangos krašto lietuviais, latviais, žydais, lenkais, prieš šimtą metų pradėjusiais naują gyvenimą Lietuvoje.
Lankytojai sužinos, kaip po 1921 m. iš naujo kūrėsi demokratiškas, kuklus, bet brangokas kurortas, kodėl 1923 m. Palangoje atsirado Simpsono gatvė, kokie unikalūs verslai klestėjo pirmajame Lietuvos pajūrio ruože, kaip prieš šimtą metų mokinių ekskursijos pasiekdavo pajūrį ir ar tikrai Palanga – tik „mūsų“?
Apžiūrėję parodą lankytojai galės sudėlioti Palangos krašto vaizdų dėlionę.
Dauguma parodos eksponatų – iš turtingų Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių, tačiau nemažai jų pasiūlė ir kitos Lietuvos paveldo saugyklos. Muziejus dėkoja visoms parodos partnerėms, maloniai pasidalijusioms Palangos krašto praeities ženklais.
Paroda veiks iki gruodžio 12 dienos.
Kas čia per pavadinimas – paroda skirta “Palangos prijungimui prie Lietuvos šimtmečiui”. Caro laikais Lietuvos nebuvo apskritai. Palanga etniškai visada buvo Lietuva. 1918 metais Lietuva ir Latvija pasiskelbė Nepriklausomomis valstybėmis. Todėl buvo būtina naujoms šalims nusistatyti tarp savęs valstybės sieną. Taip, Palanga, nusistatant valstybių sieną, kadangi buvo kalbiškai labiau lietuviška, tapo Lietuvos valstybės teritorija. Suprantama, nusistatant sieną buvo tarp šalių ginčų, tačiau sakyti, kad ji buvo “prijungta prie Lietuvos” visgi nebūtų tikslu.
Žodis „prijungimas“ rodo visišką Lietuvos istorijos neišmanymą arba tai tyčinis, provokacinis veiksmas. Gėda.
Sostinėje – I. Budrytės tapybos paroda „Iškasti ir išnirę“
– diena.lt/naujienos/vilnius/menas-ir-pramogos/sostineje-i-budrytes-tapybos-paroda-iskasti-ir-isnire-1042942
„Rugsėjo 16 d., ketvirtadienį, 18 val. THE ROOM galerijoje (Polocko g. 17, Vilnius) atidaroma Inos Budrytės tapybos paroda „Iškasti ir išnirę“.
… … Parodos trukmė: 2021 09 16 – 2021 12 22 ”