F. Žemulis. 20 metų paskui Sniego žmogų

Vytautas Almanis – ne tik rašytojas, bet ir miškininkas, studijavęs miškininkystę ir dirbęs girininku egzotiškajame Kalnų Altajuje, o vėliau Lietuvoje. Prieš išeinant į pensiją dešimtį metų buvo Kamanų valstybinio rezervato vyr. miškininkas, vėliau inspektorius.

Tačiau ir išėjęs iš valstybinių darbų V. Almanis nelabai ilsisi: šiltuoju metų laiku veisia savo tėvų žemėje Akmenės rajono Viešučių kaime ąžuolų giraitę, o žiemą sėdi prie raštų ir piešinių.

Jo aruode – ne tik keletas nuotykių romanų, bet ir publicistikos rinkinių, kuriuose Vytautas gina gamtą ir paprastą kaimo žmogų. Kai kurios jo knygos papuoštos paties autoriaus iliustracijomis: V. Almanis mėgsta ne tik rašyti, bet ir piešti bei fotografuoti.

Neseniai V. Almaniui sukako 85-eri. Sukaktį jis sutiko nauja knyga – „Antrasis žiemgalių išėjimas“ (žiemgaliai – baltų gentis, gyvenusi Latvijoje ir Lietuvos šiaurėje).

Prieš tai Akmenės rajono bibliotekoje buvo surengta jo fotografijų paroda „Almanio Altajus“, o prieš keletą dienų Naujojoje Akmenėje įvykusioje Poezijos rudens šventėje V. Almaniui buvo įteikta Akmenės krašto poetės ir menininkės Stasės Niūniavaitės literatūrinis apdovanojimas.

Su šiuo rašytoju ir gamtininku kalbėjausi ne tik apie jo nuotykius Kalnų Altajuje, bet ir apie Lietuvos gamtą, gamtosaugą, nykstantį mūsų kaimą ir jo žmones.

Savo žemę apsodino ąžuolais

Du dešimtmečiai paskui Sniego žmogų – tiek laiko šios legendinės būtybės Altajaus ir Kaukazo kalnuose ieškojo rašytojas, publicistas, miškininkas ir gamtosaugininkas Vytautas Almanis.

„Seniai žinome, kad, užlipus į kalną, laimė, tai nebus paskutinis kalnas, kad, pasiekus su dideliu vargu plokštikalnę, už jos pasimatys kita, ir galo nebus, ir krašto nebus tai tolimai šaliai, visąlaik ieškomai ir niekuomet nesurandamai.

Ir kaip būtų liūdna, jei vieną kartą sustotume kalno viršūnėje, o aplink glūdėtų jau aplankyti slėniai, putotų išplaukiotos upės, baltuotų įkoptos viršūnės ir į visas puses dunksotų taiga, kur žinoma kiekviena jos jelanė – gėlėta aikštelė“.

Taip vienoje savo knygų apie klajones po Kalnų Altajų rašė Vytautas Almanis – pirmasis žmogus Lietuvoje, ilgai sekęs kalnuose Sniego žmogaus pėdsakais.

Gyvenimas Vytautą Almanį ir jo žmoną, poetę Juliją Almanienę blaškė tai po Rusijos Vakarų Sibiro kalnus, tai po Lietuvą, kol pagaliau jie gal jau visam laikui apsistojo netoli Vytauto tėviškės – Naujojoje Akmenėje.

O toji tėviškė – tai Akmenės rajono Viešučių kaimas, kur dideliame vienkiemyje kadaise gyveno V. Almanio tėvai. Šią sodybą, kaip ir šimtus kitų Lietuvoje, sunaikino melioracija.

V. Almanio tėvai pasistatė namelį Naujojoje Akmenėje, tačiau, kaip ir daugelis kaimo žmonių, prie miesto nepriprato ir neužilgo mirė. Šiame jų pusiau miestiškame name ir įsikūrė rašytojai Vytautas ir Julija Almaniai.

Nors ir nedidelis miestelis ta Naujoji Akmenė, tačiau Vytautui taip pat, kaip jo tėvams, mieliau yra kaimas, juo labiau gimtasis, nors faktiškai Viešučių jau nebėra – buvusių sodybų vietoje dabar plyti laukai. Bet kur buvęs nebuvęs V. Almanis sėda ant dviračio ir darda iš Naujosios Akmenės į Viešučius, į savo ąžuolyną.

Kodėl ąžuolyną? Daugelis normalių žmonių, kuriems nusišypsojo laimė susigrąžinti tėvų žemes, jas pelningai pardavė, nuomoja ar patys ūkininkauja ir šitaip gauna gražaus pelno, o V. Almanis pasielgė, šių dienų požiūriu, keistai: visame keliolikos hektarų sklype prisodino ąžuolų ir kitokių jo požiūriu viskuo vertingų medžių.

Pelno iš to jei kada ir bus, tai labai negreitai, nes medžiai, kaip žinoma, auga lėčiau negu žmonės.

Aš kartkartėm aplankau Almanius ir kitus įdomius gamtininkus, tai ir šįkart nuriedu nedidele mašinyte. Vytautas nudžiugęs įsirango į ją ir dardame mudu aišku kur – vieškeliuku iš Naujosios Akmenės į Viešučius, į jo ąžuolyną.

Pakeliui rašytojas giria nesidrovėdamas čionykštę gamtą. „Įvažiuojame iš Žemaitijos į Aukštaitiją“, – iškilmingai praneša, kai už Šapnagių kaimo kertame Dabikinės aukštupį.

„O čia beprotnamis“, – parodo keturbutį plytų namą nuošalaus kaimelio pakraštyje. Sovietiniais laikais tokių būdavo statoma daug ir jų gyventojus vadino kumečiais.

Dar truputis vieškelėlio ir atsiveria vaizdas į ąžuolėlius, kuriuos rašytojas pasodino ant tėviškės kalno. Čia jų jau ne vienas tūkstantis.

O pakalnėje stūkso medinis sodo nameliukas, kurį V. Almanis susirentė įrankiams pasidėti ir pačiam po darbų pailsėti. Namus statyti – dar vienas Vytauto pomėgis: visur, kur jis gyveno ir dirbo, rentė pirkią ar bent pirtį.

Nuo Naujosios Akmenės ligi čia apie 20 kilometrų. „Keldavausi 6 valandą ryto, pavalgydavau ir – ant dviračio. Atvažiavęs sodindavau medelius, pjaudavau žolę.

Kai parmini visą dieną pasidarbavęs, kartais nė valgyti nesinori“, – pasiguodžia rašytojas, bet tuoj priduria nesigailįs. Na tai kas, kad iš to ąžuolyno jokių pajamų, tik išlaidos ir darbas. Ilgainiui juk išsistiebs ąžuolai, obelys ir kiti medžiai.

O svarbiausia – čia dirbdamas jis atsigaunąs. „Kai įninku į darbą ir užsimirštu, kartais net atrodo, jog vėl esu Kalnų Altajuje: girdžiu tenykščius balsus, regiu vaizdus, išgyvenu tai, ką jaučiau ten“, – prisipažįsta rašytojas.

Jei būtų jaunesnis, būtų išsikėlęs iš Naujosios Akmenės į Viešučius, o dabar – metai nebe tie, tai bent važinėja ten.

Pavaikščioję po V. Almanio ąžuolyną, pasirinkę jo sode alyvinių obuolių ir pasikasę darže bulvių, prisėdame namelyje pasikalbėti.

Visagalė propaganda

– Kodėl grįžote iš Altajaus į Lietuvą – juk, kaip ne kartą sakėte, ten labai patiko?

– Dėl savo vaikų. Andriaus ir Ritos. Pastebėjome, jog jie jau ir su mumis pradeda kalbėti rusiškai… Supratome – reikia lietuvybę saugoti.

– Kaip iš čia atrodo gyvenimas palyginus su tenykščiu?

– Dabar pas mus viskas tik pinigais matuojama. Nesupranta mūsų žmonės, kad laisvė brangiau už bet kokį pinigą. Jei jie būtų gudresni, eitų ūkininkauti, ir nebūtina turėt žemės 100 ar daugiau hektarų – tegul nors hektarą turėtų, bet pasijustų nepriklausomi.

– Tačiau dabar daug bedarbių ir tuo pat metu daug nedirbamos žemės. Kaip tai paaiškinti?

– Seniau Italijoje buvo tokia masonų ložė P2. Išvertus į žmonių kalbą – „Propaganda 2“. Kodėl toks skaičius – nežinau, bet žinau, kiek daug gali propaganda. Hitleris, Stalinas jos dėka privertė melstis jiems milijonus žmonių.

Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę propaganda kalė: neauginkite karvių ir kitų gyvulių, nedirbkite žemės, parduokite ją tiems, kurie jos daug turi, tik tiems apsimoka ją dirbti. Daugelis ir pasidavė.

Kolūkiniais laikais pažinojau prie Mažeikių moteriškę, kuri per karą kojos neteko. Ji judėjo stumdama prieš save taburetę, tačiau karvę laikė ir net pati prisišienaudavo.

O dabar – drūti, stuomeningi vyrai, neatsargiai pasisukę durų staktas galėtų išverst, o šienauti negali, daržo kasti negali, kiaulės auginti negali. Pagrindinis jų žodis – neapsimoka, nes laikraščiai taip rašo ir televizija kalba, be to, dar ir europinių išmokų gausi, jei nieko savo žemėje nedarysi.

Kartais važiuojam su Julija prie jūros, kelias vingiuoja per visą Žemaitiją – vaje, net šunų joje nebelikę, gal ir juos suvalgė, nei vištų, nei gaidžių, nei kitokių gyvūnėlių.

Kiemai žoliapjovėm nuskusti, bet nei obels, nei serbento, vežimų ratai ant namų sienų pakabinti, o vežimuose gėlės pasodintos. Ir visa Žemaitija tokia naujoviška, bet – durnių žemė atrodo… Ir ar tik Žemaitija?

O vienkiemių išnaikinimas? Ko nepadarė okupacija, karas, trėmimai, kolektyvizacija – pribaigė melioracija. Tačiau kur radosi daraktorystė, knygnešiai ir kiti šviesuliai, jei ne vienkiemiuose? O svarbiausia – čia gimė laisvė, nepriklausomybė. Neveltui Leninas Rusijoje vienkiemius naikino.

Dabar daug kas verkia dėl išnykusių dvarų, o man jų absoliučiai negaila – nieko, išskyrus baudžiavą, jie nedavė. O išnykusių vienkiemių man labai gaila. Žiūriu į tuos nedaugelį, kurie išliko, kaip į paveikslus ir kuo ilgiau žiūriu, tuo gražesni jie man atrodo.

Tik ar sukūrė kas projektą, kaip išsaugoti bent vieną senovinį vienkiemį, ar pinigų tam iš europinių ir kitokių fondų skyrė? Ne – jų duoda tik dvarams… Tai bent tuos išlikusius retus vienkiemius reikėtų prižiūrėti kaip savo akį.

O štai kolūkiai niekur nedingo, tik kitaip pasivadino – bendrovėmis, koncernais ir panašiai. Tie patys samdiniai juose, tik anksčiau jie bent 60 arų savo žemės turėjo, o dabar nė tiek neturi. Ir užjausti jų nėra ko – patys kalti, žalčiai, patinka jiems taip gyventi.

– Savo publicistikoje neretai pažeriate pipirų Akmenės rajono ir vietinės cemento gamyklos vadovams už aplinkos teršimą. Prisibijo jie jūsų?

– Gamyklos vadų nė nematau, nes jie čia, kur teršia, negyvena, baigę darbą išvažiuoja. Bet aš juos suprantu. Mane labiau stebina paprasti vietiniai mužikėliai: „Ui, reikia deginti senas padangas, šiukšles – darbo vietų bus!“

Kai cemento gamykloje pradėjo veikti antroji atliekų deginimo linija, tai ten dirbantis pažįstamas pasakojo – tik du žmones papildomai priėmė dirbti. O kai buvo surengtas pasitarimas su miesto žmonėmis dėl šiukšlių deginimo – į jį atėjau tik aš vienas. Bijo žmonės.

Kai susitinku kokį pažįstamą akmenietį gatvėje – apsižvalgo, ar niekas nemato, paspaudžia man ranką „Molodec, taip ir laikyk!“ – ir kuria šalin.

Man tai primena vieną Žagarės chuliganėlį senais laikais. Jis turguje per spūstį prisigretindavo prie kaimiečio ir, pasidairęs, ar niekas nemato, pavarydavo ant jo šiltą srovę. Parėjęs namo pasigirdavo tėvui: „Žmogų apmyžau!“ „Negali būti“, – nepatikėdavo tėvas.

Vieną, antrą sykį šitaip, o trečią parėjo sūnelis bliaudamas. „Kas atsitiko?“ – klausia tėvas. „Žmogų apmyžau“… „Dabar matau, kad žmogų, ne kelmą“, – sutiko tėvas. Jeigu mes sėdime kaip kelmai, galvas giliai į apykakles įtraukę, savo rogėse, tai ko aniems nesiskeryčioti?

– Ką dabar rašote – gal dar apie Kalnų Altajų?

– Tai amžina mano tema, ir nebijau, kad kas čia mane pranoks, nes kiekvienas Altajaus takus mato savaip.

O dar žadu parašyti apie žmonių godumą. Mes pripratę peikti aukštai sėdinčius – Kubilių, Šimonytę ir kitą didelę valdžią. Bet artimesnės, pavyzdžiui, savo rajono valdžios bijom, nes ją susitinkam, prireiks ko nors – negausi.

Jei tu sėdi šiltai savo virtuvėj ir dar alaus turi – o, tada daug gali kritikuoti: tie, kas turi pinigų – blogi, ministrai – blogi, premjeras blogas, Landsbergis blogas.

Bet niekada savęs nepakritikuojam, o juk esam ne geresni už Kubilių ir kitus, kuriuos linksniuojam, nes mumyse gyvena godumas, pavydas ir kitos blogybės. Tai ir noriu parašyti apie tai, iš kur, kodėl visa tai, juk upės prasideda nuo upelių.

Svajojo tapti atradėjais

Kaip V. Almanis atsidūręs Kalnų Altajuje? Viename Žemaitijos literatų sąskrydyje Viekšniuose sutikęs trejais metais už jį jaunesnę, iš Šaukėnų (Kelmės r.) kilusią poetę Juliją ir įsimylėjęs.

„Susituokėme 1961 metais ir užsimanėme pagyventi kokiame nors gražiame krašte. Prieš karą vaikai mėgdavo vaidinti indėnus, o po karo buvo madingas Sibiras.

Bet norėjome, kad nebūtų taip šalta, kaip kokioje Čiukotkoje ar Jakutijoje, kad būtų kalnų, upių, miškų, šiltų vasarų. Tai ir pasirinkome Kalnų Altajų. Be to, norėjome būti atradėjais“, – neslepia V. Almanis.

Jis tada buvo baigęs du miškininkystės studijų Lietuvos žemės ūkio akademijoje kursus, o Julija studijavo rusų kalbą Vilniaus universitete. Jaunuoliai metė studijas ir išdūmė į Altajų.

Ten gyveno beveik dešimtį metų. Abu tenykščiame Bijsko miškų technikume baigė miškininkystės mokslus. Vytautas dirbo Aktašo girininkijos girininku, Julija – jo padėjėja. Altajuje gimė abu jų vaikai – Andrius ir Rita.

Grįžę į Lietuvą 1970 metais, dirbo Joniškio, Tytuvėnų, Nemenčinės miškų urėdijų girininkijose, Kamanų valstybiniame rezervate.

Tačiau vis tiek kasmet per atostogas keliaudavo į Kalnų Altajų. Dvidešimt metų – iki 1991-ųjų, kai tokios kelionės labai pabrango.

V. Almanis prisipažįsta, jog į Altajų traukė ne tik išskirtinė jo gamta, bet ir troškimas aptikti Sniego žmogų – legendinę būtybę, kuri, kaip manoma, gyvena miškingose ir kalnuotose Žemės vietose.

Enciklopedijose teigiama, jog tiesioginių šio žmogaus egzistavimo įrodymų nėra, nors jis esą buvo pastebėtas ne kartą įvairiose pasaulio vietose, kai kur nufotografuotas ir nufilmuotas. Šiai būtybei rasti jau seniai rengiamos ekspedicijos, jų ieško ir pavieniai žmonės.

Svarbiausia – likti gyvam

– Savo knygose pasakojate, jog kartais pavykdavo kone užlipti ant kulnų Sniego žmogui: pajusdavote jį netoliese, kalnų urvuose aptikdavote jį buvus, užuosdavote jo kvapą, išgirsdavote keistus garsus, pamatydavote šešėlį, net apimdavo keista būsena – tarsi esate hipnotizuojami ir tekdavo sprukti. Ar tokios paieškos nebuvo pavojingos?

– Neretai – taip. Ne kartą mudviem su Julija atrodydavo, jog kažkas seka mums iš paskos ir stebi. Sykį sumigę prie laužo pabudome išgirdę žingsnius. Čiupau peilį, sušnekome, ir žingsniai palengvėle nutolo.

O kartą grįžęs iš Sniego žmogaus guolio paieškos kalnuose į mūsų palapinę, Julijos neradau. Susikūriau laužą, užkaičiau arbatos, šūktelėjau keletą kartų – visur tylu.

Paskui dar pašūkavau – Julija neatsiliepė. Puoliau sekti jos pėdsakais, kurių aptikau ant stataus kalno šlaito. Kilo įtarimas, kad Julija galėjo užkopti į jo viršuje juodavusią olą, o vėliau atitrūkę akmenys užvertė kelią ir dabar ji ten uždaryta.

Palengvėle lipau nugludinta uolos siena. Atsipalaiduotų raumenys, per ilgai pasižiūrėčiau žemyn į tarpeklį, nors mintyse atsiskirčiau nuo uolos – nuskriečiau žemyn.

Šiaip taip užsikoriau. Ir vos spėjau nustumti nuo urvo angos užvirtusius akmenis – pro plyšį išlindo žemėta Julijos ranka.

Vietos žmonės mus įspėdavo, jog neitume į taigą be šautuvo. Kartą žingsniuodami su Julija upelio slėniu pajutome, kad mus pastebėjo meška ir seka iš paskos.

Ir ligi tol ant tako matydavome dar šiltas meškų pėdas, ant aštrių uolų kybodavo jų gaurų kuokštai, dažnai mūsų arkliai stodavosi piestu ir didžiuliu lanku aplenkdavo tirštų žolynų kupetą ar tamsų kėnyną, tik tada atrodė – ko gi mums bijoti?

Tačiau tąsyk bijoti buvo ko: ligi tol dvi vasaras visą Sibiro taigą nusiaubė nepaprasta sausra, gaisrai milijonų hektarų plotuose išnaikino medžius ir žvėris. Meškos žiemai nebegulė į irštvas ir alkanos, piktos šlaistėsi po taigą.

Kasdien ateidavo vis neramesnės naujienos. Antai nuo būrio atsiskyręs geologas ir ėjęs prie vieno upelio pamedžioti.

Po to draugai iš pėdsakų ir geologo likučių išsiaiškinę, jog jį vienu metu užpuolė trys meškos. Kitas atsitikimas: išėję vaikai į mokyklą – du negrįžę. Rado juos pusiau apgraužtus po išvartų krūva.

Kitoje vietoje meška įsisuko į bityną. Iš ten ją garsais mėgino išginti bitininko sūnus ir duktė. Tai meška juos pačius įvijo į trobelę, išlaužė jos duris, dukrą suėdė vietoje, vaikinui irgi sutriuškino kaulus ir jis kitą dieną mirė.

Katunės aukštupyje septyni turistai, namie prisižiūrėję filmų vaikams, kur meškos rodomos pliušinės, nevikrios ir geraširdės, sugavo meškiuką ir pririšo netoli savo palapinės nakčiai. Sutemus atėjo meškiuko motina ir suplėšė palapinę kartu su turistais.

Sykį su Julija bridome per gėlėtas alpines pievas, grožėjomės jomis ir nė nepastebėjome, kaip nusileidome pakalnėn, kur staiga prasidėjo bedugnė. Grįžti į kalną jau nebebuvo jėgų.

Žemiau bedugnėje pastebėjau atbrailą. Ten numečiau kuprines. Laikydamiesi akacijų ir sausmedžių, šiaip taip pasiekėme tą atbrailą. Iš ten nusileidome dar truputį žemyn, po to dar, tarpeklis virš mūsų užsivėrė ir pamatėme – esame sandariai uždaryti akmens spąstuose.

Sėdime ant mažytės, kabančios kalno sienoje aikštelės. Persisvėriau per kraštą – matau apačioje nedidelį, skurdų maumeduką, už jo sausmedžio krūmą. Gal jie mums padės išsigelbėti?

Laikausi akacijos, o kojomis stengiuosi užtikti tvirtesnę maumedžio šaką. Įkandin manęs – Julija; matau, jog maumedukas vos vos išlaiko mus abu, jo šaknys pradeda atsiplėšti… Vargais negalais ištrūkome, o kojos dar ilgai buvo įsitempusios.

Tokių ir kitų pavojų buvo ne kartą, kai kuriuos aprašiau savo knygose. Tačiau kai ten gyveni, keliauji, tai turistinės bravūros krataisi, privalai vengti nuotykių, nes gali žūti. Svarbiausia kalnuose – išgyventi, nepasiklysti, pavalgyti. Likti gyvam ten ir yra didžiausias nuotykis.

Paslaptingieji kalnai

– Vis dėlto akis į akį Sniego žmogaus nesutikote. Pritrūko laiko?

– Buvo tokia maskvietė gydytoja Žana Marija Kofman. Berods prancūzų kilmės. Ji beveik visą savo gyvenimą važinėjo į kalnus ieškoti Sniego žmogaus, daug medžiagos apie jį surinko – ir vis tiek nepamatė.

– Gal ta būtybė yra kaip mistinė Šambala – ne kiekvieno pamatoma, sutinkama?

– Ne, Šambala – kas kita. Sniego žmogus yra tikras. Antropologai sako, jog žmonės prieš pradėdami kalbėti bendravo mintimis – telepatija, tik paskui pradėjo artikuliuoti garsus.

Tai tie Sniego žmonės tokioje stadijoje ir liko, ir sukuria apie save telepatinius laukus. Iš to galima čia būnant juoktis, bet ten, kalnuose, juokas neima.

Gamtoje yra daug paslaptingų dalykų, kuriuos sunku paaiškinti. Grigorijaus Fedosejevo knygoje „Mirtis manęs palauks“ rašoma apie kai kurias tokias paslaptis, pavyzdžiui, apie neregį vedlį, kuris puikiai susigaudydavo taigoje ir net pranešdavo: greitai prieisime miško aikštelę, kurioje briedis stovės.

Visi juokdavosi – nusikalba senis, tačiau netrukus iš tiesų pamatydavo šį vaizdą.

To negalima išmokti iš knygų ar kokių pratimų – būtina nuolat gyventi gamtoje, su ja susilieti. O kai nuo jos atitrūksti, tampi aklas ir kurčias.

– Ar šiais laikais, kai, atrodo, tiek daug žinome apie Žemę, kai ją tyrinėja, fotografuoja ir filmuoja net kosmoso palydovai, dar įmanoma kur nors pasislėpti Sniego žmogui taip, kad jo niekas nerastų?

– Žinoma. Pavyzdžiui, Kaukaze dabar turistams lankytis nesaugu dėl politinių konfliktų, todėl mažiau jų vaikšto po kalnus. Vietiniai žmonės tuo labiau juose nesilanko, tad Sniego žmonėms – puikios sąlygos, juk jie gyvena miškingoje vietoje tarp ledynų ir lygumų.

Ir Kalnų Altajuje jų gali būti, ir Jakutijoje, Rusijos Šiaurėje iki Uralo, ir dar daug kur.

Maskvoje prie Č. Darvino gyvūnų evoliucijos muziejaus, įsteigti nuolat veikiantys mokymai reliktiniam hominidui (taip vadinamas Sniego žmogus) tirti. Apie jį rašė garsus rusų mokslininkas B. Poršnevas ir kiti autoritetai.

Dabar internete apie šį mūsų brolį pilna visokių nesąmonių – tai iš kosmoso jį kas nors į Žemę nulaipina, tai dar kokių niekų prigalvoja.

O tai – Žemės gyvūnas, tik, skirtingai nuo mūsų, neišsivystęs į protingesnį žmogų. Regresuojantis neandartalietis. O kad sunku jį rasti – nieko keisto.

Antai sniego leopardas irgi gyvena kalnuose, bet gali pamatyti jį tik zoologijos soduose, o kalnuose medžiok nors visą gyvenimą – tik pėdas rasi, nros jis ten tikrai yra. Tas pats ir su Sniego žmogumi.

– Ir grįžę į Lietuvą kasmet keliaudavote jo ieškoti?

– Taip. Kai gyvenome ir dirbome Altajuje, ne vien jis mums rūpėjo, be to, tada nedaug apie Sniego žmogų ir žinojome.

Rimtos paieškos prasidėjo vėliau, kai susipažinau su maskviečiais ieškotojais. Keliaudavome su jais kartu ir atskirai, Altajaus ir Kaukazo kalnuose.

Kitas tų kelionių tikslas būdavo įgauti jėgų. Pabuvęs kalnuose gauni jų visiems metams, gali gyventi, dirbti ir laukti kitos kelionės. O dabar jau per brangu mums keliauti. Tenka Altajų rasti, pajusti Lietuvoje.

Išriedant mudviem atgal iš V. Almanio Viešučių į Naująją Akmenę, rašytojas darsyk apžvelgė savo ąžuolyną ir pasvarstė: „Metai kiti ir užaugs, tik kantrybės reikia. Aš jau matau tuos ąžuolus didelius. Ir kaip šernai triauškia giles po ąžuolais matau.

Kai kurie kolegos rašytojai susitikę mane papeikia, jog įsikūriau nuošalioje provincijoje, o ir negražioje vietoje – už miesto lygūs laukai, nėra arti ežero. Betgi juk netilptų visi prie ežerų. Beje, laukai irgi labai gražu, o ir tėviškė čia mano“.