Kičo, godulio, korupcijos, aferų, mobingo, beatodairiško įstatymų mindymo ir kitų pūlinių fone galima sutikti priešingybes, kurioms šis purvas yra visiškai svetimas – būtent tokių žmonių dėka Lietuva laikosi, gyvuoja ir gyvuos.
Viena įsimintiniausių mano sutiktų ir aprašytų herojų yra jonavietė Aldona Rutkauskienė – sunku net įsivaizduoti, kaip viena moteris, tęsdama darbus ir jau garbaus amžiaus, savo rankomis pajėgė sukurti 8 metrų ilgio ir 5 metrų pločio monumentą nuo sovietinių okupantų kritusiems laisvės kovotojams.
Darbo čia būtų sočiai nemenkai statybininkų brigadai, o ji viena tai padarė be jokios technikos, savo rankomis nešusi akmenis, skaldžiusi juos, maišiusi cementą, įrenginėjusi drenažą, už savo kuklias lėšas pirkusi statybines medžiagas.
Tremtinė sukūrė ne tik dvigubą (Vyčio) kryžių, bet ir iš smulkesnių akmenų supylė kauburėlius, primenančias maždaug 200 vienodos formos kompozicijų, skirtų pokario didvyrių atminimui. Viena. Be jokios pagalbos – vietos valdžia ir verslas, matydami daugybę metų triūsiančią moterį, nepasirūpino niekuo.
Pasidalinsiu tuo, ką anksčiau rašiau apie šią buvusią tremtinę. Kalbėjau dar antradienį su Jonavos miesto seniūnijos seniūne Egle Pinkevičiene, nes nepavyko prisiskambinti A. Rutkauskienei tiesiogiai. Sakė, kad Aldona po šiai dienai triūsia aplink savo įspūdingą palikimą ateities kartoms, prižiūri aplinką. Duok, Dieve, jai sveikatos.
Kai su žmona Migle važiuodami pro Jonavoje esantį Atminimo lauką, atsitiktinai sutikome jame triūsiančią Aldoną, iškart supratau, kad pašnekesys nesibaigs trumpučiu pasilabinimu. Tuo metu rinkome medžiagą apie laisvės kovų, rezistentų įamžinimą – važiuodami nuo Kauno iki Anykščių, sustodavome įvairiose vietose, fotografavome, užsirašinėjome. Ir kaip tik pamatėme monumento autorę.
„Norėjau palikti pėdsaką ateities kartoms ir įamžinti nuo sovietų okupantų kritusių laisvės kovotojų, šaulių atminimą“, – nužvelgusi dvigubą kryžių iš cemento ir akmenų, nusišypsojo A. Rutkauskienė.
Pasikartosiu – garbaus amžiaus moteris viena, neturėdama jokios technikos ir transporto, padovanojo miestui ir visai Lietuvai kvapą gniaužiantį Atminimo lauką – pati nešė ir skaldė akmenis, vandenį, maišė cemento skiedinį, nuėmė velėną, ant kurios sutvirtino svarbų valstybės simbolį, naudojamą Šaulių ir kitų patriotinių organizacijų.
Tarp Panerių ir J. Basanavičiaus gatvių ties geležinkelio viaduku įkurtas Atminimo parkas ir greta jo esantis Atminimo laukas galėtų traukti ne tik vietos gyventojus, bet ir turistus.
Atminimo lauko simbolius 18 metų stačiusi A. Rutkauskienė savo triūsą skyrė nuo sovietų budelių kritusių šaulių, jaunalietuvių, kitų laisvės gynėjų atminimui – šioje vietoje dar tarpukario laikais stovėjo medinis šaulių koplytstulpis, atstatytas Sąjūdžio laikais.
Sumanymas pagerbti žuvusius už laisvę žmones jai kilo dar 1995 metais.
Tuo metu Jonavoje jau buvo įkurtas Atminimo parkas, atstatytas šaulių koplytstulpis, pasodinti medžiai garsiems pokario karžygiams – Juozui Lukšai-Daumantui, Jonui Žemaičiui-Vytautui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui atminti.
Nuo šeimos atskirta ir į Krasnojarsko kraštą Sibire dar nesulaukusi pilnametystės ištremta A. Rutkauskienė grįžo į Lietuvą po Stalino mirties. Tremtinę smarkiai paveikė itin skaudūs 1941-ųjų birželio įvykiai, kai besitraukianti sovietų kariuomenė sušaudė 25 Šaulių sąjungos narius ir jaunalietuvius.
Atkūrus nepriklausomybę, moteris nusprendė pagerbti žuvusius patriotus, ir greta Atminimo parko pradėjo Atminimo lauko statybas.
Automobilio neturinti A. Rutkauskienė nešė ir vežė karučiais akmenis iš Jonavos apylinkių, statyboms skyrusi didelę dalį savo kuklių pajamų.
Išliejusi cementą, jonavietė ant jo tvirtino akmenis – kompozicijos idėjos gimdavo bedirbant.
Dėl penkių didesnių akmenų, ant kurių iškalti kryžiai ir kiti simboliai, ji važiavo į Šiluvą, kitas tikinčiųjų gausiai lankomas vietas.
Moteris pasirūpino, kad šie akmenys Jonavą pasiektų traukiniais ir autobusais (!), prašė pažįstamų žmonių pagalbos. Nors malonios nuostabos šauktukus tikriausiai verta padėti po kiekvieno sakinio.
A. Rutkauskienė atminimo lauką statyti baigė 2013 metais. Taigi, 18 metų darbo.
Tačiau iki šiol ji kone kasdien lankosi šioje vietoje, tvarko aplinką. Šis triūsas, kaip pati sakė, jai sielos atgaiva.
Viena prakaitą liejusi, sveikatą aukojusi jonavietė iš vietos valdžios gavo padėkos raštą.
Ačiū bent už tai. Nors dėmesys (nebūtinai materialinis) turėtų būti daug didesnis.
Pasak A. Rutkauskienės, vietos savivaldybė dviem sprendimais skyrė jai 500 ir 300 litų paramą, bet ji neėmusi ir šių simbolinių sumų: „Gautus pinigus paaukojau tiems, kam labiau reikia lėšų, pavyzdžiui, bibliotekai“.
Vietos politikai ir valdininkai ilgą laiką vengė smarkiau pakrutinti pirštus dėl Atminimo lauko, pasistengti, kad jis būtų labiau žinomas, matomas.
Jonavos turizmo informacijos centro svetainės skyrelyje „Ką pamatyti“ šis objektas yra kukliai nuleistas į pačią apačią. Tiesa, anksčiau jo ten išvis nebuvo.
„Prieš keliolika metų šią vietą norėtą paversti degaline, bet pasipriešino gyventojai, žadėję kreiptis į žiniasklaidą. Po to planų buvo atsisakyta – matyt, nenorėta skandalo“, – pasakojo A. Rutkauskienė.
Vertinkime tokius žmones.
Šalia jų pasijuntu labai menkas, bet tuo pačiu atsiranda ir papildomų jėgų – įkvepiančių, vedančių į priekį
Pagarba. Tai tikrai aukščiau visokių rietenų ir godumo. Tai TIKRAS patriotizmas. Labai puikus junginys šių laikų istorijos ir pagoniškų alkų, riedulių-akmenų ratų.
Tik ar yra teisiškai sutvarkytas tas žemės plotas, kad būtų apsauga ir negalima būtų griauti.