A. Gaidamavičius. Molėtų rajonas gali prarasti muziejų tinklą (tiesioginė transliacija)

Balandžio 29 d., ketvirtadienį, 10 val. Molėtų rajono savivaldybės taryba spręs Molėtų krašto muziejaus, kuriame dirbu jau keleri metai, likimą. Klausimas į darbotvarkę įrašytas pirmu numeriu. Posėdžio transliaciją galima bus stebėti savivaldybės Youtube kanale:

Pagal paruoštą koncepciją, kuriai aš išreiškiau nepritarimą, planuojama Molėtų krašto muziejų iš biudžetinės įstaigos paversti viešąja įstaiga (VšĮ) ir tai būtų pirmas atvejis Lietuvoje, kai rajono krašto muziejus taps VšĮ.

„Nieko tokio, mes ir kaimo bibliotekas pirmieji uždarėme“, – buvo pasakyta minėtos koncepcijos darbo grupės pasitarime. Ši savivaldybė buvo ir viena uoliausių kaimo mokyklų uždaryme. Galima skirtingai vertinti, ar tai pasiekimas, ar atvirkščiai, bet kaip pastebėjo šiandien vienas mano kolega, Lietuvoje beliko tik muziejus išdalinti.

Molėtų rajono kaimo bendruomenėms prireikė valdyti muziejų, todėl būtų kuriama viešoji įstaiga, kurios dalininkėmis tos bendruomenės pageidauja būti. O ypač „nuskilo“ Mindūnų kaimo bendruomenei, kuriai nuo muziejaus būtų atskirtas jo padalinys Ežerų žvejybos muziejus, kuriame aš ir dirbu. Nežinau, kokias pramogas Mindūnų bendruomenė organizuos šiame muziejuje, bet, mano manymu, tai bus jau nebe muziejus, o labiau bendruomenės namai. Nes viso to „chlamo“, kaip išsireiškė viena bendruomenės narė, kalbėdama apie etnografinius eksponatus, gali nebelikti.

Kai tik atėjau dirbti į šį muziejų, nuo pat pirmos dienos svajojau praplėsti jį, kad tai būtų ne vien žvejybos, bet Ežerų muziejus. Tai būtų tarsi Jūrų muziejaus atitikmuo, tik ne apie jūrą, o apie ežerus, kuriais mūsų kraštas garsėja visame pasaulyje (Labanoro ežerynas įtrauktas į pasaulinį ežerų tinklą “Linving Lakes”).

Muziejai yra ne tik kultūros, bet ir mokslo įstaigos, tad maniau, kad ežerotyra, kurioje aš turiu mokslinę patirtį, labai čia tiktų. Ir man labai apmaudu, kad savivaldybės valdininkai pasiėmė šią mano idėją ir panaudojo ją ne muziejaus plėtrai, o štai tokiai reorganizacijai, kai visi muziejininkai bus atleisti iš darbo, o vėliau priimami iš naujo (tik jau ne visi) į naujai sukurtą VšĮ.

Molėtų krašto muziejaus kolektyvas yra pirmas kolektyvas mano darbo praktikoje, kuriame jaučiuosi taip gerai. Nes muziejininkai yra labai aukštos kultūros, išsilavinę žmonės. Su protingais ir kultūringais žmonėmis visada malonu dirbti ir gali daug pasiekti.

Galvoju, jeigu Seime dirbtų tokio intelekto ir kultūros žmonės kaip muziejininkai, tai būtų antra pagal palankumą vertinama institucija Lietuvoje (po gaisrininkų). Deja, dabar dauguma Seimo narių, vertinant jų darbo kultūrą, neverti ir skurdaus muziejininko atlyginimo.

Aš įsivaizduoju, kad bendruomenės labai nori muziejuje įdarbinti savo žmones, tad ir darbo lygis bus atitinkamas. Pasiimti jau išpurentą dirvą – daug proto nereikia. To proto labai prireiks, norint muziejų išlaikyti, nes Lietuvoje dar nebuvo tokio muziejaus, kuris be valstybės pagalbos pats save išlaikytų.

Taip pat įsivaizduoju, kad Molėtų rajono savivaldybės politikai tokiomis koncepcijomis nori įtikti bendruomenėse dirbantiems bendrapartiečiams. Šiandien muziejaus kolektyve pusiau juokais sprendėme, ar nereiktų ir mums visiems įstoti į konservatorių partiją.

Gal tada ir mūsų balsas bus girdimas? Nes dar nebuvo tokio klausimo šioje savivaldybėje, kuris sulauktų tiek dėmesio ir tiek būtų pateikta pasiūlymų, prieštaravimų, bet… šunys loja, o karavanas toliau eina.

Labai gaila, kad Kultūros ministerija negali ir turbūt nenori daryti jokios įtakos dėl savivaldybių muziejų reorganizavimo. Kaip jau parodė Ukmergės pavyzdys, kuomet dėl politinių priežasčių ir kažkam reikalingos kėdės buvo sujungtas krašto muziejus ir turizmo centras – gavosi tik nuostoliai ir chaosas.

Atminties institucijos unikalios tuo, kad jų vertė didėja sulig kiekvienais metais, kaip didėja vertė sengirės ar seno ąžuolo. Kai tik kas ateina į tą sengirę daryti savo tvarką, tą vertę vėl tenka kurti iš naujo. Tai, kas vyksta šiandien Molėtuose yra bendra tendencija visos Lietuvos. Reikalinga tik tokia kultūra, kuri linksmina ir „kala babkes“.

O gal dar neįvyks? Gal atsiras proto balsas rytojaus tarybos posėdyje ir klausimas bus bent jau atidėtas, kad galėtų pasisakyti platesnė visuomenė, kuri labai gausiai lanko Molėtus ir mūsų muziejus?

P.S. Rašydamas šį tekstą daugiausia, ką galiu prarasti – tai savo 320 eurų atlyginimą į rankas, bet Molėtų rajonas, kuris siekia kurortinės vietovės statuso, gali prarasti per dešimtmečius susiformavusį muziejų tinklą, kuriuo iki šiol galėjo pagrįstai didžiuotis.