Rūšiuoti norinčių gyventojų nuolat daugėja, tačiau už pakuočių atliekų tvarkymą atsakingos gamintojų ir importuotojų organizacijos (GIO) ne tik vengia prisidėti prie pakuočių konteinerių infrastruktūros plėtros, bet ir netinkamai surenka atliekas.
Tvarką miestuose prižiūrinčios savivaldybės metų metus bando GIO įpareigoti atliekų tvarkytojus sutartimis, bet atsitrenkia į abejingumo sieną.
Nesutarimams persikėlus į Seimą, GIO teisinasi, kad tai – tik sostinės problema. Vis dėlto aiškėja, kad tos pačios bėdos dėl rūšiuojamų atliekų kankina per 90 proc. šalies savivaldybių.
Vilniaus miesto savivaldybė jau maždaug šešerius metus bando atnaujinti sutartis su pakuočių atliekų tvarkytojais.
Siekiama, kad už pakuočių tvarkymą nuo didelių taršos mokesčių atleidžiamos GIO prisidėtų prie konteinerių infrastruktūros plėtros, dažniau iš miestiečių kiemų išvežtų rūšiuojamas atliekas, rūpintųsi konteinerių priežiūra ir užtikrintų sklandų sistemos administravimą.
Savivaldybė taip pat siekia numatyti baudas paslaugų teikėjams, jei šie netinkamai vykdo savo pareigas, tačiau GIO savivaldybės keliamų nuostatų nesutinka priimti, nes tai joms nenaudinga finansiškai.
„Savivaldybė siekia apginti gyventojų interesus ir taupyti gyventojų lėšas, kuriomis padengiamos neįvykdyti veiksmai, todėl jau keletą metų bando susiderėti su GIO dėl sąlygų pakeitimo.
Deryboms su organizacijomis dėl kokybiškų, vilniečių poreikius atitinkančių paslaugų varžytuvių sąlygų skyrėme daug laiko resursų – valandų, skirtų deryboms, jau nebeskaičiuojame.
Deja, rezultato nėra“, – pasakoja Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos skyriaus vadovas Ilja Karužis.
Dėl kokybiškų paslaugų kovoja 55 savivaldybės
Siekiant priimti įstatymo pakeitimus visoje šalyje, GIO teisinasi, kad tai – tik sostinės problema. Tačiau atnaujintų sutarčių su pakuočių atliekų tvarkytojais nėra sudariusios net 55 šalies savivaldybėse iš 60-ies.
Šiaulių regione galioja 2013 m. su pakuočių atliekų tvarkytojais pasirašytos sutartys. Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro vadovas Žilvinas Šilgalis pabrėžia, kad dėl to negali dažninti atliekų vežimo grafikų ir statyti daugiau konteinerių nei yra dabar.
„Sutartys yra beviltiškai pasenusios ir neužtikrina kokybiškos paslaugos gyventojams.
Pakuočių konteineriai dažnai neištuštinami laiku, dėl to dalis pakuočių atsiduria mišrių komunalinių atliekų konteineriuose ir gyventojai taip priversti už pakuočių atliekas sumokėti antrą kartą, nors už tai jau yra sumokėję pirkdami prekes“, – akcentuoja Ž. Šilgalis.
Anot jo, bandant susitarti su organizacijomis, šios atsakymus vilkina ir nesutinka apmokėti savivaldybėms tenkančių ir nemažos dalies pakuočių sutvarkymo kaštų, nors pagal galiojančius įstatymus tai privalėtų padaryti.
„Organizacijų prašome tik atiduoti sistemai tai, kas priklauso. Tai yra ne Šiaulių regiono, o visos Lietuvos problema.
Kadangi varžytuvių sąlygas pagal dabar dar vis galiojantį „skylėtą“ įstatymą privalu suderinti su gamintojų ir importuotojų interesus atstovaujančiomis pakuočių organizacijomis, tai jos visais įmanomais būdais tam trukdo.
Dabartinė padėtis, leidžianti sutaupyti daug pinigų tvarkos sąskaita, jiems palanki“, – dėsto Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro vadovas.
Alytaus regione ginčai persikėlė į teismą
Alytaus regione esančiose septyniose savivaldybėse organizacijoms taip pat siūlyta pasirašyti atnaujintas sutartis, paruošti pirkimo dokumentai.
Tačiau organizacijos nesutiko jų suderinti ir net nepateikė paaiškinimų, kodėl. Tuomet Atliekų regiono tvarkymo centras paskelbė varžytuves, bet tvarkytojai kreipėsi į teismą, tad procesas ir vėl sustojęs.
Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Algirdas Reipas, vadovaujantis ir Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijai, kritikuoja, kad kuo ilgiau delsiama su ryžtingais sprendimais visos valstybės mastu, tuo daugiau moka gyventojai, o pakuočių atliekų tvarkytojai pelnosi iš chaotiškos sistemos.
„Čia yra masinis reiškinys ir visos savivaldybės yra šios padėties įkaitės. Nors vis daugiau gyventojų pradeda rūšiuoti, atsiranda konteineriai, bet tam, kad savivaldybės teiktų šią paslaugą gyventojams, jos turi atsiklausti GIO.
Procedūros ilgos, kiekvienas turi savo nuomonę – prasideda nesibaigiantys ginčai. Tai yra delsimo politika. Kiekvienais metais valstybei nesumokama 80 mln. eurų už pakuočių tvarkymą, tad kuo ilgiau tęsiasi ši padėtis, tuo GIO daugiau uždirba. Jų taktika ir yra tokia“, – pabrėžia A. Reipas.
Oficialiai Lietuva – rūšiavimo pirmūnė
Savivaldybėms pavaldžios atliekų tvarkymo organizacijos įsitikinusios – būtina keisti ydingą sistemą.
Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos duomenimis, komunaliniame sraute per metus nugula 200 tūkst. tonų pakuočių.
Iš jų 140 tūkst. tonų sudeginamos su mišriomis atliekomis arba kitaip pašalinamos, o rūšiavimo procese surenkama tik 52 tūkst. tonų, iš kurių perdirbama – vos 40 procentų.
Tačiau pagal 2019 m. „Eurostat“ statistiką Lietuvoje perdirbama net 74 proc. plastiko pakuočių atliekų. A. Reipas aiškina, jog šie duomenys visiškai neatitinka tikrovės.
Pasak jo, pasaulyje perdirbama tik 2 proc. visų plastikinių pakuočių, tad 74 proc. rodiklis nepanašus į tiesą, o priimant tai kaip tikrus duomenis, prarandamos milžiniškos lėšos ir gyventojai verčiami mokėti antrą kartą už pakuočių atliekų tvarkymą.
„Realiai jokios rūšiavimo ir surinkimo sistemos nėra. Čia iškreiptų veidrodžių karalystė, nes turėtų būti balansas, kiek į rinką išleidžiama pakuočių, kiek sutvarkoma, kiek lieka nesutvarkytų.
O dabar jokio balanso nėra, visiška netvarka“, – sistemos spragas dėsto asociacijos prezidentas A. Reipas.
Sprendimų ieškoma Seime
Šiuo metu Seimo Aplinkos apsaugos komitete svarstomos Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pataisos.
Jas įtvirtinus savivaldybės turėtų skelbti pakuočių atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugų varžytuves pagal sąlygas, kurios būtų įtrauktos į Aplinkos ministro nustatomus Būtinuosius reikalavimus. GIO savo ruožtu turėtų finansuoti šių paslaugų teikimą.
Vis dėlto Vilniaus miesto savivaldybė abejoja, ar Būtinieji reikalavimai įpareigotų gamintojų ir importuotojų organizacijas finansuoti pakuočių atliekų tvarkymą pilna apimtimi.
Į Būtinuosius reikalavimus nežadama įtraukti infrastruktūros priežiūros, atnaujinimo ir plėtros, taip pat klientų aptarnavimo ir paslaugų kokybės priežiūros bei kontrolės vykdymo klausimų.
Baiminamasi, kad jei taip nutiktų, šios funkcijos ir toliau liktų pilkąja vieta – savivaldybės turėtų savo lėšomis finansuoti šių funkcijų užtikrinimą arba vėl leistis į derybas su organizacijomis, nors būtent jos disponuoja už gaminio pakuotės sutvarkymą atliekų turėtojų surinktomis lėšomis.
„Džiaugiamės, kad pokalbis vyksta, tačiau įstatymo pakeitimo projekto nuostatos vis dar turi spragų. Iki šiol derybose su gamintojų ir importuotojų organizacijomis negalėjome prikalbinti jų prisidėti prie sistemos išlaikymo – klientų aptarnavimo ir kokybės kontrolės, taip pat infrastruktūros plėtros projektų ir eksploatavimo kaštų pasidalijimo.
Manome, kad įgyvendinus ministerijos siūlomus įstatymo pakeitimus šių veiksmų vykdymo ir finansavimo klausimas neišsispręstų, nes vėl būtų paliekamas deryboms. Todėl savivaldybės toliau turėtų dengti šiuos kaštus, nors pakuotės sutvarkymo mokestį tuo tikslu surenka organizacijos.
Dėl šios priežasties ieškosime alternatyvų – siūlysime taisyti kai kurias formuluotes, kol rasime gyventojų interesus atitinkantį sprendimą“, – sako Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos skyriaus vadovas Ilja Karužis.
