Sovietinio Modernizmo Kino Teatras Panevėžyje, Lietuvoje – pavojuje

Panevėžio istorinis kino teatras „Garsas“, kurį norima nugriauti, sulaukė tarptautinio dėmesio. Anglijos architektūros portalas „Greyscape“ išreiškė susirūpinimą dėl ketinimo jį sunaikinti ir palaikė jo išsaugojimo siekiančius piliečius. „Greyscape“ – tai populiarus britų interneto portalas ir instagramo paskyra, kuriame puikuojasi brutalistinė, modernistinė ir konstruktyvistinė architektūra. Kuris su savo pasauline auditorija, dalinasi kruopščiai atrinktu turiniu apie geriausius šio dizaino pavyzdžius iš viso pasaulio. Skelbiame šio straipsnio vertimą.

Nugriovus panevėžiečių mėgiamą kino teatrą, išnyktų miesto architektūrinis perlas. O ten gyvenantys žmonės prašo mūsų pagalbos. Būtų buvę logiška manyti, kad visi turėtų jausti palengvėjimą, atsikratant “Garso”. Vis dėlto, ką jis iš tikrųjų primena? Slegiantį sovietinį režimą? O gal pagrindinį miesto kultūros skleidėją, kuriuo visi panoro atsikratyti?

1928 m. Nina Fridmanienė savo namuose įkūrė pirmąjį Panevėžio kino teatrą. Ji suprato, kad augančiam miestui reikalingi kino teatrai, o kaip tik tuo metu „Džiazo Dainininkas”, pirmasis pasaulyje  įgarsintas filmas „šnekutis“ (agl. ‘talkie’)  tapo sensacija.

Nepraėjus nė dvejiems metams, 1930 m. balandžio 4 dieną ta pati Nina atvertė dar vieną kino istorijos puslapį, kai atidarė naują kino teatrą „Sirena“. Naujasis teatras turėjo puikiai veikiančią garso sistemą, leidusią parodyti pirmąjį įgarsintą vaizdą Panevėžyje.

1939 m. pasikeitus savininkams, kino teatras nauju pavadinimu „Garsas“ pratęsė savo gyvavimą.

Visų pirma, svarbu suprasti šio regiono istoriją bei kultūros ir architektūros reikšmę joje. Puiki vieta pradėti – Kaunas, 1920-1939 metais buvusi mažoji tarpukario Nepriklausomos Lietuvos laikinoji sostinė. Šiuo laikotarpiu miestas intensyviai plėtėsi, buvo pastatyta daugybė ambicingų modernizmo architektūros pastatų, kurie atlaikė laiko išbandymą ir yra atpažįstami kaip pasaulinės klasės architektūros pavyzdžiai.

Trečiajam dešimtmečiui einant į pabaigą, optimizmas dėl Nepriklausomybės išlikimo pamažu blėso, gyvenimas regione tapo vis sunkesnis. Nepaisant to, kad Lietuva pasiskelbė neutralia šalimi, spaudoje siautė fašistinio ir komunistinio judėjimų kovos, išryškėjo antisemitizmas, kūrėsi nauji politiniai judėjimai, kurie greitai iširdavo. Pabaiga atėjo staiga. 1940 metų Birželio 15 d. Sovietų Sąjunga aneksavo teritoriją.

Tų metų lapkritį, praėjus keliems mėnesiams po pirmosios sovietų invazijos, kai Juozas Miltinis perkėlė garsią teatro trupę iš Kauno, atidarydamas Panevėžio dramos teatrą, Panevėžio kultūra ilgam laikui sužydėjo.

Čia miesto kultūros augimo istorija puikiai siejasi su vienu garsiausiu ir plačiausiai žinomu aštuntojo dešimtmečio sovietiniu filmu, kuris be abejo buvo rodomas ir kino teatre „Garsas“- Tarkovskio „Solaris“.

Filmas įkvėpė  beveik kiekvieną kino kūrėją, kuris kada nors leidosi kurti apie kosmosą. Filmo „Solaris“ žvaigždė Donatas Banionis mokėsi pas Juozą Miltinį Panevėžyje, o vėliau tapo Panevėžio J.Miltinio Dramos teatro direktoriumi.

Karo metai buvo žiaurūs miesto gyventojams, okupantai nuolat keitėsi. 1941 m. birželio pabaigoje sovietų valdžią perėmė naciai, o 1944 m. vėl sovietai. Karo pabaigoje 96% Lietuvos žydų buvo nužudyti miškingose vietovėse šalia miestų, įskaitant ir Panevėžio apskritį.

Kai sovietai išvijo nacius ir jų kolaborantus, jie vėl pradėjo masinius inteligentų ir visų, kuriuos jie laikė klasės priešais, trėmimus pasibaisėtinomis sąlygomis į taigos regioną už Uralo, į Sibirą.

Po karo šalis buvo pavadinta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu. Sovietų valdžia pasirūpino, kad jų vizija būtų įdiegta kiekviename gyvenimo aspekte, įskaitant tokius nutarimus, kaip draudimą, kad lietuvių kalba būtų laikoma oficialia valstybine kalba.

Tuo metu pramogos buvo viena iš Stalino vizijos skleidimo priemonių. Visuomenė buvo maitinama išimtinai sovietinio kino dieta: sovietiniais meniniais ir dokumentiniais filmais, bei propagandiniais filmukais, kuriuos platino labai gerai organizuota centrinė sistema, skleidusi savo žinią per visą savo didžiulę sovietinę erdvę.

Ir taip viskas tęsėsi. 1968 metais senojo „Garso“ nebeliko, jį pakeitė naujas daug didesnis, 850 vietų kino teatras „Garsas”, puikus sovietinės architektūros pavyzdys. Tai buvo nepriklausomybės pusiaukelė – Lietuva turės laukti dar 22 metus iki 1990 metų Kovo 11 dienos, kad pamatytų Sovietų Sąjungos žlugimą ir savo nepriklausomos suverenios valstybės atkūrimą.

Po nepriklausomybės atkūrimo, „Garsas“ ir toliau liko savo srities lyderis. 1993 metais buvo įrengta stereo filmams pritaikyta salė, tuo metu tai buvo vienintelis toks kino teatras visame Pabaltyje. Tai turėjo su tuo susijusių kuriozų, prieš ir po stereo filmų salės įkūrimo. Nepaisant to, kad sovietinė sistema žlugo, seni darbo santykiai tęsėsi. Garsas įsidiegė Stereo kiną.

Sistema buvo specialiai suprojektuota Maskvos kino instituto, o pati idėja atėjo iš pačios „Garso” kino teatro darbuotojų komandos ir vietinių kultūros bendruomenės narių, pasiryžusių išgelbėti rimtai ant kelių parkritusį kiną (kino ateitis sklendė nežinioje).

Tuo metu kino teatro iššūkis buvo piratiniai vaizdo įrašai – aukso kasykla pradedantiesiems verslininkams. Piratinių vaizdo įrašų bumas, leido žmonėms žiūrėti naujausius amerikiečių filmus namuose.

Sovietų centrinės sistemos žlugimo poveikis truko keletą metų, kol pasiekė visus vietinius kampelius. Kino teatrai buvo privatizuojami, keičiama jų paskirtis. Iš keturių mieste veikusių kino teatrų buvo palikti tik du (šiuo metu iš jų likęs tik Garsas).

„Garsui” buvo užkrauta visų kino teatrų skola. Stereo kino sistemos įsigijimas buvo bandymas sutrukdyti kino teatro sunykimui ir bandymas susigrąžinti žiūrovus atgal į kino teatrą.

Šiandien paklausus vietinių, kuris pastatas sulaukia didžiausio visuomenės dėmesio Panevėžyje, jie iškart supras, kad jūs turite omenyje Garso kino teatrą.

Tai tapo žmonių, kuriems rūpi miesto kultūrinis paveldas ir istoriškai svarbių pastatų išsaugojimas, dėmesio centru, tačiau šiuo metu atrodo, kad jie nebepajėgia sustabdyti gręsiančio nugriovimo.

Todėl galima juos tik užjausti, dėl tokios  bejėgės situacijos kurioje jie atsidūrę.

Taip jau nutiko su kino teatru „Garsas“ – nauji kūrėjai atėjo su naujomis idėjomis, kurios kai kuriems miestiečiams labai patiko, tačiau daugeliui vietinių gerbėjų, kurie nuoširdžiai vertina Garso kultūrą ir jo architektūrą – tokį retą, šios paskirties pastatą Lietuvoje, sulyginti su žeme jiems yra nepakeliama.

Pasaulyje vis labiau yra pradedama vertinti istorinių filmų, įrašų, ir pastatų išsaugojimo svarba ir Garso rėmėjai sako, kad šis pastatas yra didelė dalis šio paveldo.

Jie agituoja ir pabrėžia šio pastato architektūrinę ir kultūrinę svarbą, tačiau panašu, kad jų niekas negirdi. Dabar 2021 metai, Kovo mėnuo, ir netrukus pastatą ketinama nugriauti.

p. Jurgis, paveldosaugininkas ir Garso rėmėjas dalinasi mintimis:

Vietinė rėmėjų grupė bando sustabdyti „Garso“ pastato griovimą. Peticija Garso išsaugojimui surinko kelis tūkstančius parašų. Kino ir kitų sričių menininkai bei „Europa Cinema” kino grupė išplatino vaizdo įrašus,  palaikančius mūsų kampaniją. Šis pastatas mums turi labai svarbią istorinę ir kultūrinę vertę.

Deja šio pastato vietoje, yra suplanuota pastatyti didžiulę naują galeriją. Viena iš daugelio šio plano kritikų  yra dar ir ta, kad naujas pastatas atrodo per didelis siūlomai erdvei, ir jis sugadins esamą harmoniją su aplinkiniais žemesniais pastatais, bei užstos žmonėms vaizdą, ir netgi dienos šviesą. Abejotina, ar toks planas galėtų būti patvirtintas kituose miestuose.

Kaip Jūs galite prisidėti prie „Garso“ išsaugojimo?      

Prisijunkite prie Garso rėmėjų Feisbuko grupės, kad gautumėte naujausių pranešimų apie tai, kaip palaikyti Garso gelbėtojus.

Architektas ir jo darbai:

Vykis Juršys
Projektai:
Kino teatras / Kino centras: Garsas, Panevėžys, Lietuva
Metai: 1968
Kiti architekto darbai:
Poilsio namai Pilėnai, Palanga
Kino teatrai:
Aidas, Druskininkai (transformuotas į prekybos centrą)
Vaidila, Klaipėda  (buvusi parduotuvė, nenaudojamas ir labai prastos būklės)
Vitebskas (buvęs) prekybos centras, Kaunas (su architektu V. Paipalu).

www.greyscape.com