Mieli Lietuvos žmonės,
sveikinu Jus su Nepriklausomybės atkūrimo diena!
Kovo 11-oji mums yra svarbus atskaitos taškas. Tai – ne tik pavasario diena. Tai – diena, simbolizuojanti tautos, visuomenės ir valstybės atgimimą. Ji kaip mūsų šaknys, į kurias pirmą kartą atsirėmę, pradėjome stiebtis aukštyn ir kurti kitokį – laisvą – gyvenimą.
Šiandien matuodami bendromis jėgomis nueitą kelią, galime geriau įvertinti, kur esame ir kas mūsų laukia. Anksčiau svajojome grįžti į Vakarus – šiandien esame klestinčių, demokratinių Vakarų dalis. Anksčiau ieškojome sąjungininkų ir saugumo garantų – šiandien patys kuriame NATO sėkmę. Anksčiau jautėmės įkalinti – šiandien patys sprendžiame savo likimą.
Prieš 31 metus girdėjome kitus sakant, kad Nepriklausomybė – tai kažkas neįmanomo arba pasiekiamo mažais žingsneliais, tūpčiojant. Tačiau užsispyrėme ir tvirtai žengėme savo keliu. Nugalėjome.
Tąkart patyrėme, kad didžiausias mūsų ginklas – tautos vienybė. Pakeliui į Kovo 11-ąją turėjome daugybę progų susivaidyti, pasipiktinti ir išsiskirstyti, tačiau to nepadarėme. Net ir sunkiausiomis akimirkomis rėmėmės vienas į kitą. Tikėjome, kad visos kliūtys įveikiamos. Buvome orūs, kai reikėjo suvaldyti įniršį ir nepasiduoti provokacijoms.
Ketvirtąjį Nepriklausomybės dešimtmetį dažnai to nepavyksta padaryti. Pandemija mus išvargino. Nepasitenkinimas braunasi į kiekvienus namus. Karštai svarstomi opūs žmogaus teisių ir visuomenės bendrystės klausimai. Labai gerai, kad tai vyksta, blogai – kaip tai vyksta. Šiandien paniekos ir patyčių apraiškų yra abiejose ginčo pusėse ir jų tik daugėja.
Sustokime ir apsidairykime! Juk nebėra jokių barikadų aplink. Tai kodėl statome barikadas savo širdyse ir mintyse? Statome tokių pačių kaip ir mes Lietuvos piliečių atžvilgiu?
Ne to mus moko nesena praeitis. Ne to mes turime siekti.
Juk vis dar esame Kovo 11-osios Lietuva – stiprių, kantrių ir atsakingų žmonių šalis. Tikinčių, kad pajėgs viską ištverti vardan savo vaikų, vardan mylimos Tėvynės ateities.
Gražios šventės visiems!
