D. Vyčinienė. 1991-ųjų sausis

1991 m. sausis. Prisiminimai – ir labai ryškūs, ir ūkanoti, tarsi trūkinėjantis filmas… Kai kuriuos vaizdus regiu aiškiai, lyg vakar tai būtų vykę, kiti skendi miglose – be pradžios ir pabaigos… Prisimenu bendrą tų dienų aplinką – pakilią, džiugią nuotaiką ir bendrystės dvasią prie laužų dalijantis arbata, sriuba, dainuojant, šnekučiuojantis su bičiuliais… Ir tuščią, nykų Gedimino prospektą – pavienius praeivius, laikančius prie ausies radijo imtuvus, susigūžusius nuo šalčio, gal nuo nežinomybės, skubančius prie Parlamento laužų – sušilti, susitikti su bendraminčiais, pasidalyti naujienomis ir viltimi… O tas dūmų kvapas ir net skonis burnoje! Ne tik mano rūbai ir plaukai, bet ir visas prospektas buvo perkvipęs dūmais! Mane tas kvapas pykino – tuo metu laukiausi savo pirmagimio…

Sausio 12 d. su drauge buvau prie Parlamento. Vakare, sušalusios ir pavargusios, parvažiavome namo. Nuėjusi gulti, ilgai neužmigau. Paskui per miegus išgirdau tėvų balsus. Jie, suėję į virtuvę ir įsijungę „Šilelį“, žiūrėjo, kaip užimama Lietuvos televizija – ir aš dar spėjau pamatyti Eglę Bučelytę, išnykstančią ekrane… Tuomet tėvelis apkabino mudvi su mama ir pasakė: „Einu prie Parlamento… jeigu reikės – gulsiu po tankais…“. Ir išėjo, dar kaimyną pasikvietė… Žinojau, kad turiu rūpintis ne tik savimi, todėl stengiausi bent kiek numigti. Tačiau tie žodžiai neišėjo iš galvos, tebeskamba ir šiandien… Ačiū Dievui, ryte sugrįžo…

Tėvelis kasdien eidavo prie Parlamento laužų, dainuodavo. Prie tų laužų jam, chorvedžiui, iki tol nedalyvavusiam folkloro ansamblių judėjime, kilo mintis suburti folkloro ansamblį iš ten buvusių dainininkų, tikrų patriotų. Taip gimė „Kadagys“…

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Konservatorijoje) buvo organizuotas budėjimas. Nepamenu, ar buvo nurodytos konkrečios dienos, ar valandos, bet žinau, kad visi dėstytojai (o aš tada buvau neseniai pradėjusi dėstytojauti) buvo kviečiami budėti – juk pastatas netoli Parlamento. Budėtojų „štabas“ buvo įrengtas Rektorate – prinešta visokiausių baldų: kėdžių, fotelių, sofų. Vaizdas visiškai nepriminė oficialaus, tvarkingo ir šalto Rektorato… Gėrėme arbatą, užkandžiavome, šnekučiavomės ir juokavome, bandydami išsklaidyti tvyrančią įtampą. Po kelių valandų pasigirdo profesoriaus Jono Bruverio balsas: „Mergaitės (jam mes visos – buvusios studentės ar kolegės – vis dar buvom „mergaitės“), ačiū, kad pabuvot su mumis, o dabar jau važiuokit namo – mes vieni liksime budėti“. Garbingas vyrų pasiūlymas… Aš per daug ir nesipriešinau – pagalvojau, gal dar spėsiu į paskutinį troleibusą. Tačiau kaip grįžau namo – visiškai neprisimenu…

Kartą prie Konservatorijos sutikau mūsų tuometinį dekaną Vytautą Gaidamavičių. Pamatęs mane, jis paklausė: „Ar dar turi „čiurlioniukų“ ansamblį? Gal galėtumėte pakoncertuoti Parlamento gynėjams? Jiems labai reikia palaikymo…“ Atsakiau, kad tebeturiu ir kad norėtume Parlamente padainuoti. Į Parlamentą mus įleido buvęs M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokytojas Antanas Burokas (dabar – atsargos majoras). Ėjome tamsiais koridoriais, kažkokiomis patalpomis, kurių pasieniai buvo apstatyti smėlio maišais. Kai kur sėdėjo ar gulėjo vienas kitas savanoris. Aplinka buvo slogi… Visiškai nesijautė jokios kovos dvasios, jokio tikėjimo ateitimi – viskas ne taip, kaip prie laužų. Labiausiai įsiminė nuo įtampos, laukimo ir nežinios pavargusių jaunų žmonių akys – jose atsispindėjo baimė, neviltis, o kai kurios buvo visai tuščios… Nuvedė mus į kažkokią salę – ten buvo daug žiūrovų, sėdinčių ir gulinčių, pusiau miegančių… Dainavome daugiausia karinių dainų – ir apie kario žūtį, ir linksmesnių. Stengiausi žiūrėti arba į grindis, arba tolyn, į sieną, kad tik mano akys nesusitiktų su jų akimis – bijojau, kad žodžiai užstrigs gerklėje… Tai buvo vienas sudėtingiausių „koncertų“ mano gyvenime. Nieko neprisimenu – nei kaip išėjome iš Parlamento, nei kaip išsiskirstėme, ar ką nors kalbėjomės, dalijomės įspūdžiais – viskas išsitrynė…

Kažkurią sausio dieną mudu su Evaldu, vaikštinėjančius prie laužų, pamatė televizijos režisierė Gražina Aleksandravičiūtė. „Kaip gerai, kad jus sutikau!“ – nudžiugo ji. „Gal galėtumėte su savo ansambliu „Visi“ įrašyti karinių dainų? Reikia mums vaizdų, tinkančių žmonių dvasiai palaikyti – neturime, ką rodyti…“. Surinkome dar keletą ansambliečių. Mūsų dainavimas buvo filmuojamas Mokytojų namuose. Ir dainavimas, ir dainų pristatymas, ir barikadų vaizdai atspindi to laiko būsenas. Gaila, kad tik tiek tos dokumentikos išliko…

Brangindami tą nepakartojamą bendrystės dainuojant prie laužų jausmą, susirenkame prie Parlamento kasmet. Laisvės vardan!