Gimiau ir užaugau atokiame Anykščių r. vienkiemyje, prigludusiame prie Ukmergės rajono ir ranka pasiekiamos Molėtų rajono ribos. Per Žemaitkiemį, Ukmergę, Kauną, Alytų vingiavo mano gyvenimo kelias, kol galutinai sustojau Raudondvaryje, Kauno r.
Kūrybinis kelias prasidėjo apie 1993 m., pabandžius sudalyvauti žurnalo „Didysis šuo“ konkurse apie savo augintinius. Taip gimė mano kūrinėlis apie vaikystės draugą Čiūčialą. Vėliau sekė konkursai įvairiuose žurnaluose, atradau internetinę svetainę „Žalia žolė“. Čia patraukė tarmiškos kūrybos skiltis. Kadangi dar neužmiršau savo vaikystės kalbos (nors nebeturiu su kuo kalbėtis tarmiškai), pradėjau rašyti tarmiškai, t. y. paūtaravoti anykštėniškai. 2010 m. tapau respublikinės tarmiškos kūrybos konkurso II vietos laureate, dalis kūrinių buvo publikuoti 2013 m. ir 2014 m. tarmiškos kūrybos almanachuose „Bundanti versmė“, 2012 m. – puslapis laiškui knygoje „Tūkstantmečio žiedas. Vilties ir meilės laiškai Lietuvai“, 2019 m. – keli haiku rinkinyje „Vėjo ašmenys“, o vieno tarmiško kūrinio apie lietuviškų tarmių ypatumus ištrauka įtraukta į 10 kl. vadovėlį.
2009 m. išleidau beveik 400 puslapių monografiją apie savo gimtąjį Rundžių kaimą. Tai nykstančio kaimo kronika, apimanti laikotarpį nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, kai iš 245 gyventojų teliko 9. Į knygą įtraukiau tarmiškų – literatūrinių žodžių žodynėlį, kuriame yra apie 1700 tarmiškų žodžių, kad jaunoji karta žinotų, kokia kalba kalbėjo jų tėvai ir protėviai.
Albina Stravinskienė
Mona vaikystės prietelis
Augou nuošaliam vienkiemi – artie nebuva mona bendraumžių, jaučiaus laby vieniša. Tigi toji diena, ki moma kvartuki parneše gyvu pūkuotu kamuoliuku, topa didžiausia mona vaikystes švinti. Tų juodu, baltom kojam šuniuku pavadinou Čiūčiala, mat aš jį čiūčiuodavou migdydama sova glaby. Makinau jį užlipti skadais in gonka, bovytis su pudbela ar kavotis… Ki aidavu makyklan, onas kas rytu mani palydėdava, a papiet vėl laukdava manįs in kalniuka. Mon volgunt, onas tupėdava pa stalu, padėjįs golvu mon in kelių: vienas kųsnis sau, kitas – prieteliui. Moma bordava mani, kad aš jį pestinu, ale… Visur aidavam ir žaisdavam rozu. Teip smagi bežaidžiunt, prajėja ir mona vaikyste…
Išvažiovus mokintis in didmiestį, mūsų ryšys išlika. Mon nereikėja pranešt namiškiams, kadu grįšiu – tų žinoja mona prietelis kiemsargiukas. Būdava, kad aš pati iki paskutines minutes nežinoju, ar važiuosiu toj subotoj namo, ar suspėsiu in paskutinės kancesinės. A va, mona prietelis žinoja! Tų dienu, na pat unkstaus ryta, Čiūčiala ju tupėdava in kalniuka, insistebeilijįs in keliu, tuo pačiu tų žinių pranešdamas namiškiams. Ir onas ni roza neapsgova! Ni roza nelaukė manįs panedelniki ar kakioj seredoj. Tas šarončius, pamotįs mani begrįžtunčiu, lėkdava kaip strėlė, a pribėgįs apsukdava kelis ratus didžiuliu greičiu ape mani ir apspakajinįs išdidži žingsniuodava pre šona.
Vienu šviesiu vosaras noktį, grįždama iš vakaruškų, mačiū, kaip mona keturkojis prietelis lūkuriava manįs pre namų. Pamotįs, kad grįžtu ne viena, dinga atšlaimi be jakio garsa. Ale ki pasėdėjus in priska, atsisveikindamas berniokas pabrobavojo mani apkabint, staiga jis suakmenėjo ir keisty sudejova. Iš pradžių aš nieka nedasgadojou… Pasroda, pavyda scenu iškėla mona Čiūčiala – ilgoky prisiėja jį inkalbinėt, kad paloistų bernioka kelnių klešnį. Vėliū tas berniokas mani šakdindava, ale lydėt nebesisiūle – per daug rimtu sargu turėju namie… Nu ir kelnes anais laikais buva brungus doiktas.
Ėja mety… Mona prietelis pasena, apkurta ir vis blogiū bemote. Onas pastikdava mani begrįžtunčiu, ale kožnu rozu vis arčiū ir arčiū namų. Vis trumpiū mani palydėdava ir išvažiuojunt. Vienu rozu išvažiuodama paglosčiu jom, gulinčiam in gonka golvu, a onas, kaip visadu, ištiese atsisveikindamas mon dešini letenu. Mačiū, kad lydėt manįs onas nebesruošia. Tik pakėla apsunkusiu sova golvu, pažiūrėja in akis ir staiga pamačiū, kaip iš jo akių pabiro ošaros. Supratū, kad ti paskutinis mūsų atsisveikinimas…
Pa kelių denų namiški Čiūčialos sova būdoj neberoda. Noktį buva iškritis pirmas sniegelis, ti tėtis nesunki poseke jo sliedu. Vorgšas mona vaikystės prietelis, sukaupįs paskutines mocias, kildamas ir klupdamas, išslinka in paskutini sova kelioni – miškan…
Atšlaimas – kiemas
Apspakajinti – apsiraminti
Kancesinė – autobusas
Kavotis – slėptis
Gonkas – veranda, priebutis
Insistebeilyti – įdėmiai žiūrėti
Klešnė – viena kelnių pusė
Kvartukas – prijuostė
Mocia – jėga
Moma – mama
Nedasgadoti – nesuprasti
Pabrovoti – pabandyti
Pestinti – lepinti
Prietelis – draugas
Priskas – priesvirnis
Pudbela – kamuolys
Skadai – laiptai
Sliedas – pėdsakas
Šarončius – išdykėlis
Šiuolaikinio emigranto sugrįžimas
Sena, borškanti keleivine sustoja mestelia statelaj. Ašen ištyka išlipu ir ainu paskum jū. Kaip značny pasmainis teip gery mon žinamas mestelis! Net muziejus intaisytas. Ir stavyla šalimais sumistravota. Pa dešini dyka – nebėr pakelaj mona ir kitų klasiokų runkam sadintų medžių. Musėt onys sutręšo, a maž kom nors rikėja pliaciaus – ne mon sumoti. Užtat ties tū vietu, tik taliū na kelia stovi gražus nomas, in sienas kryžium paznočytas. Aha, ti značit čia naujoja kliabanija. Nu plecius preš kliabaniju ti graži sutvarkytas. Ale kažna ko mon okys kliūna – kap ir kažna ko trūktų. Vaje! Tigi in švintoria medžių nebeliki. Ti kur gi dabar žmones par otlaidus na saulas pasislapia? Prauda, girdėju, kad dabar laby mažy žmanių susrenka, ti gol visi pareina bažnyčian. A mona junystes čėsais par švintes kiek jų būdava! Ir in švintoria pilna žmanių, ir bažnyčia lūžta, ir in mestelia da vyry, krūvosna susmeti, šnekučiuojas. Ale navatni seniū būdava žmones. Ki pasbaigdava mišias, ti visi vienu rozu griūdava iš bažnyčias. Nu ir laužydava groblus tarpdury vieni kitiems! Jegu pastoikydava tam sugrūdimi kokia sunki bepaainanti babute, ti jos čiut nesumindydava. A spociras koks! Par visu mesteli aidava – na šulnelia ligi mestelia gola ir vėl atgol. Visi išsičiutniji, nesistumdydami, a graži apseidami, aidava pa kelis ratus, kol takioj minioj gimines vieni kitus susrosdava.
Kromas toj pačioj vietaj kaip anais senais laikais, da ki makyklan ajū. Pleciuj pre kroma in vėja maskatuoja sukabintos morgas dropanos, atovežtos iš tiny, kur daug parapijiečių išlakė savo sčėstes ješkoti. Maš ir mona koks doiktas in čia atovežtas, mat išvažiuodama ne vienu pundu tiny išmečiu. Ale gol aš gričiū atvažiavū. Raikia užeit krautuven apsdairyt, ko čia yr’. Jakių ailių, tik kelias babelas su krautuvininke rokuojasi. Duonas, bulkas, kilbasas, arielkėlas, cukierkų, piernikų yr’ – ti ko gi dugiū narėt. Ale krautuvininke ju kita.
Galu ežera posuku iš kelia dulkinu vieškeliu, katras veda gimtan sodžiun – namo. Užulipu in kolna – ti yr’ čiut ne vidukelis iki namų. Pa dešini motas dugumos mūsų dedukų ir tevų amžina poilsia kalnelis, apaugis medžiais. Kažna kas yr‘ atvažiovi jų aplunkyt – motas pre kapų vartų stovi kelias lingvas mašinėlas. Nu va, da žingsnis – ir aš iš Vilniaus apskrites atsiduriu Utenos apskrity. Ale ti platus mona žingsnis – viena koja venoj Vilnia apskrity, kita – Utenos! Nu kas gi čia per dyvas, kad keliukas kairėn pusen baigia apželt? Gi buva čiut ne tratuvoras padarytas šiukšlynan. Ut, ir tablyčia kažna kokia pastatyta. A, značit, šiukšlynas ju uždarytas. Susprota valdžia ir žmones, kad nemožna šiteip dergt gamtos. Ale kiek privoikščiata šitu kelaliu! Mat kožnu dienu makyklan juo aidavu, a veliū da ir kožnu subatu, a rozais ir nedėlioj – šokiasna. Nu rozais ti būdava bais nevigodna ir strošna iš vakaruškų noktį vieny namo par mišku pareit. Rodas, ir nešpėtna panela buvū, ale bernam ti nelaby pakvopna – rozais priseidava ir vieny namo pareit, mat ni joks bernas nepasiuchvatindava mani palydėt. Nemakėju prisvobyt bernų. Atomenu, vienu rozu buvū bais nusgundus. Ajū noktį viena namo par mišku. A tumsu, nors akin durk. Pajutū, kad išsukou iš takelia, ba kelis rozus čiut neatsitrenkiu su kakta medin. Da ir lietus kad pradėja lyt. Ir da su griausmu. Nu, mįslinu, kū dabar daryt, kaip tū takeli surost? Ane ti priseis blūdyti miški lig ryta. Ale kaip užušvete žaibas, pamačiū taki didelį aukštu kelmu, ti net in dūšias lingviū pasdore. Mat tų didelį kelmu aš gery žinoju – pre pat kelia buva nupjautas storas medys. In to kelma liūbydavo pasilsėt mūsų susiedas, kadu kelionia peškom iš mestelia be pasilsėjima jom pasdore par sunki. Akuratnas būva žmogus, niekam krividas nepadore. A kiek posakų onas makėja! Mon dabar rodas, kad gol ti būva ir ne posakos, a jo paties sumįslytas istorijas, ale vis tiek laby interesna būdava jų klusyt. Būdava, onas veja kalūkiui punčius ar virvelas sova gurbi, a ašen sėdžiu in gurba slunksčia ir klusū. A jegu da jo pati pačestavodava mani čielu tarielku prikeptų lepjoškų (nu teip ana takiuos kepinius vadindava – ni ti bundelas, ni ti stori blyny), ti visu dienu užmiršdavu, kad raikia ait namo. Dažny vakari moma ataidava manįs parsvaryt. Nu gol tadu mon kakie 5–6 mety ir buva, a maš ir da mažiū, nežinū. Ale kad ir laby buvo gardi toj jos patrova – lepjoškas, bet vis tiek kakiū vienu numesdavou jų kolai Lepjoškai – nu tokia ju ašen na mažumės. Gol aš kakiuo šuniu kadu ti buvū ar kū, kad negaliu praait pra šunį, jo nepašnekinus? Ir da – kad ir kiek bevolgyč, vistiek lieku alkana, kol kaula neapgraužiu.
Tigi va, palei tū nupjautu kelmu keliu suradū ir namo šlapia kaip višta parejū. Nu rūby ti glubstva – išdžiūva, ale punčekas ir tufli ti zanic nuvėja. A takios grožias buva rudonas lakierkas! Mat ti būva potys pirmi tufli, mona pačios nuspirkti, tiksliū – išsirinkti. Atvažiova tėte turgun ir gol kū gery pardave, kad nusivede mani krautuven ir liepe išsirinkti tuflius – kakiuos tik noriu. Unksčiū ti vis moma išrinkdavo takiuos, kakie buva praktiškiausi, nors mon ir ne visadu patikdavo. Ti va, gery da, kad sušlopis dziegarėlis nesugeda. A kiek barima na mamos gavū! Da ki pasbėdavojou, kad miški buvū pasklydus, ti da dadečkos barima gavū ojojoj! „Nu in kū čia podabna, kad mergiote viena nokti miški blūdytu. Jegu nori ait vakarušnasna, ti aik su visais iki ulyčias ir neraiks par mišku ait. A ne – ti sėdėk namie,” – bais susnervovus pasoke tadu moma. Ti teip veliū dugiausia ir darydavu, ale kad teip nigdi nebėjū, ti nepasakyč. Bais ju toli tadu atrode ait par ulyčių. Jegu kas nors palydėdava iš šokių, ti aidavu tiesi. Tik bais mon būdava jakinga, ki veliū sužinodavu, kad koks berniokas, mani palydėjįs, atgol kelia neberosdava. Franty pa naktoizu, a čysti bulvony. Ale ki dabar pamislinu, ti ir ne dyvas – surost tū keliu (nu koks ti kelias –tik geras takielis) noktį, jegu dienu juo nigdi nėji, ti tikry bais sunku. Nu, ale ašen mislinu dabar, kiek onys mon tadu jabjonų pasiūsdava, ki miški blūdydava.
Tigi, ainu keliu talyn. Aina peklon kaip viskas krūmais apžėly! Net nebesvierija, kad čia kadu ti buvo didela pieva… Matū iš tola na kolna ataina kažna kokia žmogysta. Gol kas duonas aina miestelin nuspirkt. Kepeliušį in galvos užsimaukšlinis, suskūprinis, pažiūrėja iš po padilbų ir prajėja pra mani – ni mikt, ni kriukt – kaip pra dyku vietu. Kažna koks nepažįstamas pijakėlis, kaip seniū sakydava – prachadimcas. Pasitiešiju sau – gery, kad tašės toks neatojamia, ba aplink tik krūmy – nors gvoltu rėk – niekas tau nepamočins. A seniū ti posakaja, kad žmogus pra žmogų, kad ir nepažįstamu, kaip kiaula nepraaidava – visadu pasisveikindava, Dievo padėjima palinkėdava, jegu dirbunt rosdava.
Užulipu da in viena kolna. Šilta vosaros saula nušviečia laukus, nubolusius nuo ramunių. Bolta, bolta aplink, lyg vidury žemos. Kažna kadu čia vilnijo rugy, sova sunkias vorpas brandino vasarojus… Dabar gi gimtoja žemela pražydus kiečiais, usnim, ramunėm… Tik in kalnelia, pa dešini, gonas didelis tabūnas žalų galvijų. Talumoj subaluoja šiferini gimtos ulyčios namų stogy. Cūdna sila mani posuka iš vieškelia. Brendu tiesi par ramunių lauku, vietam pavirtusi in mažus miškelius. Glotni ramunių žiedy glosta mona blauzdas, palikdami in jų geltanų žiedadulkių plėmus. Ale boikis, bolaj pre namų nusmazgosiu. Oi, kaip seni voikščaju basa – visur tik brukas, tratuvorai. Nusmazgosiu bolaj kiškas ir pareisiu aksaminiu takeliu namo basa…
Kur ne kur in ramunių supas bitelas. Ale kokias onas panošias! Bites miršta, kad apsgintų, a tūkstanči ramunių – kad atsakytų in klausimu: myli ar nemyli? Būti ar nebūti – vardan meilas. Bet aš ju neraškū ir neburiu. Aš myliu sova tėviški, katron pareinu pa ilgų klajonių pa svietu.
Iš tyka, lyg plaukšč bolta putota jūra, artinuos pre sova namų. Ju turėtų pastikt mani keturkojis mona vaikystes draugas, iš tolo žvingimu pasisveikint tėtės numylėta baltakoja kumela, a gonki subaluoti mamos skarela. Bet… nieka nesmota. Priainu prie sova namų sodželkos. Čia mirksta lunta, kadu ti tėtes padėta, kad būtų lingviū iš bolas undenia pasisimt ar momai žlugtu undeny išteliuskuot. Bolas undeny – tunty kūjagalvių, a in luntos sutūpi kvaksi kelias varlas. Onas nemota, kad na miška, na anos balos, ukšty keldamas ilgas rudonas kojas, ataina busilas, par mum da ir starkum rozais pavadinamas. Ot bus varlėm strioka! Kažna kol bais pasviris in šona šulnys – kaip ir niekas juo nesnaudotu. Spingianči tyku. Aplink ni gyvos dvosias. Tylu sudrumsčia tik iš sodelia atsklidus trumpa vienišos lakštutės gesmė, a toli ulyčiaj suloja kažna kieno šuva. Ir vėl aplink tyku. Musėt visi miega? Ale okys užkliūna už gryčias „akių“ – onas uždarytas lungenyčiom. Ir ne tik uždarytas, ale da strašny starom gelažinėm štangam uždėtos. Sulėtinu žingsnį, ba prodeda drebėt pakinkli. Nebėr jokia takelia, ainančio na gonka in šulni. Pre gonka, pra sutrūkinėjusius cimantinius skadus išlindi bolundos, in durų koba zomka, a mamos teip šenavotam kvietkų daržėli, klombose tarpu piktžalių, nuloidy žemy golvas, roudanuoja keli panavijų žiedy. Buvis lygus kaip aksomas atšlaimas suvarpytas kurmių kupstų, a pakrašči apaugi dilgynėm. In svirna priska guli aptrūnijusi nekočia, mėtas keli kuntopli, sudužis spatkelis, kelias muterkos… Sunki užulipu skadais ir atsisėdu in nuzulinta gonka suola. Čia da in cvieka koba senas nyloninis ploščius, katruo moma apsvilkdavo, aidama par lietu korves melžt. Mat moma gyvulius prižiūrėdavo pagal dziegorių – jegu atoja čėsas korvį melžt ar perkelt, ti visišky nesvarbu: lyja ar ne. Per kelias akimirkas pometėj prolakia šviesūs vaikystės ir junystės prisminimy, susmaiši su priekaištais čėsui, valdži, susklosčiusiom aplinkybėm, bet labiausi – sau. Priekaištas sau, kad sugrįžū par vely… Koks biesas mani neše iš čia ir iš Letuvos! Ir toks kurkulas užspaudžia gerklu, kad net kvopu atgaut sunku…
Kažna kadu buvus minka sidabrinia jaglute ju suslyginus su gryčias kominu. Stovi dabar jeglas iš abejų noma pusių, sova plačiom šakom smarki apkabini gryčiu, kaip ir sergėtų jū na neprašytų svečių… Nu bet namy da vis stovi. A va, žiūriu, buvus Justina gryčia ju visišky sutūpus – nesulauke sugrįžtančių… Tik vienišas beržas, buvis galu jų gryčias, teberymo dar vis…
Pajutusias žmogų, išlinda iš gurba ir sutūpe in alektros dratų kelias skregždes. „Vi-vyt, čiri-vit,“ – pasisveikina su mani. Tiny virš gurba durų jom da seni padarytas plyšys, mat na sena onas gurbi turi suskrovi lizdus ir peri sova vaikus. Možas, gražus paukščiukas, ale grįžta namo nat iš Afrikas kasmet, a mės – žmones?.. Iš užu stoncijas kumpa išlinda nusgundis morgas kotinas, motas loukinukas, tik prisglaudis sadyboj – žino, kad čia vis tiek dugiū pelių možna pasgaut. Išgirstu kažkokį artie esantį čiužesį. Vaje! Tigi pre gonka, pašelmeny iš lizda išlindi trys mažučių skregždžiukų galvytes. Išsižioji laukia, kadu tevy kaki mošalu ar uodu atneš. Tik tiek ir teliki gyvybes mona gimtojaj sadybaj…
Toli, miški užkukava gegužė, tik nebeturi ana kom likusius gyvenima metus čia skaičiuoti – pamiškė visišky dyka.
Ale dėl ko teip dažny priseina susmįslyt tik tadu, ki nieka nebemožna pakeist? Kažna kol nesugrįžtama tol, kol sugrįžtančių dar kas nors laukia…
A buvo teip
Ti buva seni, ki da ulyčiaj buva mocnūs senobinio pograba paproči: dvi dienos ir dvi noktys nuolatinia sergėjima pre nabašnika groba.
Teresėla čiut ne kožnu dienu ataidavo pas dėdi Vinculį (teip jį vadino visa ulyčia), atsisėsdavo in kluona slunksčia ir klusydavo, klusydavo. A dėde vijo punčius ir posakojo savo sukurtas posakas su laimingom pabaigom. Ki dėde Vinculis numire, šešiamete Teresėla nesuprota, ko sėdi susrinki markatni susiedy ir vis gieda ir gieda – tigi dėde tik miega. Ale kažna kol jis miega teip graži apsvilkis? Su naktoizu, nauju milelia žiuponu, nušvaksuotais batais. Ir ne lovaj guli, ale nuabliuotų luntų dežėj, katros vidus išmuštas bolta perkelia kvarbotkam. A ju paduškėlas gražumas! Teresėla vierijo laimingu pobaigu, kad dėde Vinculis pamegos ir atskels. Unkstų trečios markatnumo dienos rytu Teresėla su moma atoja in dėdes pograbu. Moma – padėt pagatavot želabnus pietus, Teresėla – vedina vilties pamatyt laimingu trijų markatnų denų pobaigu, ki dėde Vinculis nubus iš miega. Vienam gryčias gali buva gatavojami želabni pietūs, a kitam, vadinamoj stoncijaj – rami megojo dėde. Pre dėdes vieniša rymojo dėdina. Dvi naktis susiedy gėdėji, giedoji Kolnus ir volgi pograba naktipiečius, buva išsiskirsti rytiniam gyvulių liuobimui ar kitiem neatideliotiniem ūkio darbom nudirbt. Mat tųdien visi ruošės palydėt visų numylėtu dėdi Vinculį smėlia kalnielin. Teresėla, laukdama stebukla kaip švintes, sumįslino iššluoti stonciju, kur gulėja Vinculis, ba in aslos valiojos popierėli na cukierkų ir kitokias šiukšlales. Kom gi čia darmy zulintis? Teip na sena ju makino moma, kad preš švinti raikia gery apsičystit. Dėdina buva laby kantanta dėl to, da gi pagyrė Teresėlu. Bebaigiunt šluot, dėdina paklause, ar ana viena nebijos, ba jai būtiny raikia trumpom išeit. Teresėlu nat juokas sujame: ko gi čia bijot!? Pamočius da prispordytų popierėlių pa groba luntos kapu, ona palinda pa grobu jų surinkt. Ir tuom čės Teresėla išgirda kažna kokius interesnus, negirdėtus garsus. Kaip ir kažna kas dužo, kaip ir kažna kas suvaitojo ar nusižiovavo, kaip liubydavo daryt prabusdamas jos senas dedukas. Iš pradžių nusgunda, kad maž ana, parušiojus kapu, nuvertė uzbonėlį su pamerktais kvietkais, a maž dėdina, grįždama iš kuchnės, pomete sova grongu. Ale kita misla buva smarki džiugesne. Apsdžiaugus, kad dėdė Vinculis nubuda, ale rozu ir nusgundus, kad apsmegojis dėde neiškristų iš tos medinės dėžės, staigi išlinda iš pa groba luntos kapos. Bet gi dėde rami megojo. Tik in kū tik iššluotos aslos voliojos stoncijaj da nematytas sudužįs vazonas su kalijom, o kažna kokia materiške, palikus atolapas duris, bais rėkdama, išlake kitan gryčias galan, kuchnen. Materiške teip inpuole gaspadinių būrin, kad atsimuše in gaspadinės pečiun nešamu didelį cegonu, pridėtu bulbų ir kilbasėlių, sugatavotų želabniems pietums. Gaspadinė – sau, cegonas – sau, o bulbas su kilbasėlam nuklojo visu kuchnės oslu. Na to riksma Teresėlai teip pasidorė baisu, kad ana klykdama puole paskum materiški, tiesi momy glabin. Susėmus už galvos, surypova dėdina, a inpuolusi materiške suakmenėja ir pabola kaip popierius. Tik moma, glostydama Teresėlai golvu, vis kartojo: „Och, tu mona mažoja giltinėla in šluotos, och, tu mona mažute, nurimk, nurimk“. Ir Teresėla suprota, kad smertis yra kažna kas baisaus, laby baisaus, kad net pagyvenus cioce jos teip nusgunda…
Teip ir lika želabni pietūs be pagrindines patrovas. A iš mažosios Teresėlas širdelas, rozu su dėdi Vinculiu, iškeliova ir posakų pasaulis su laimingom pabaigom…
