2020-ieji tarp kitų paskelbti Eugenijos Šimkūnaitės metais. Todėl vasario 1 d. Vilniaus dailės akademijos gotikinėje salėje į kasmetinę sueigą susirinkę Vilniaus uteniškių kraštiečių klubas „Indraja“ (tarp jo kūrėjų 1989 m. buvo E. Šimkūnaitė) su jos artimiausiais bičiuliais, idėjų bei darbų tęsėjais iš Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo simboliškai „atvėrė metų vartus“.
Vilniuje gyvenančių uteniškių būrį papildė gausi delegacija iš Utenos rajono: seniūnijų, mokyklų, savivaldybės, kultūros, švietimo įstaigų, regiono žiniasklaidos atstovai.
Pirmoji sueigos valanda skirta Metų temai: pristatytas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studento Luko Paukštės sukurtas logotipas bei kompozicija su dailininko Kazio Kęstučio Šiaulyčio išraiškingu šaržu. Padėkota tiems, kurie jau daug metų darbuojasi šviesiam Lietuvos Žiniuonės atminimui. Kalbininkas, akad. Bonifacas Stundžia rengė knygos „Indraja – Saulės duktė“, rašytos tauragniškių šnekta, leidimą. Rašytojas Stasys Lipskis išleido knygomis jos rašytinį paveldą, išsibarsčiusį po įvairius spaudinius. Dr. Romualdas Šimkūnas, biologas ir tautodailininkas, sukūrė atminimo ženklų Vilniuje ir Tauragnuose, abiejų tėviškėje.
Eugenija Kamarauskienė, buv. Tauragnų E. Šimkūnaitės mokyklos direktorė, įkūrė muziejų, įrašė ir išsaugojo tauragniškių atsiminimus. Kol gyvavo mokykla, kasmet kovo 11 d., kurią minėta ir E. Šimkūnaitės gimtadienis (1920 03 11), ir mokyklos vardadienis (1998 03 11), tauragniškiai ir svečiai džiaugėsi mokinukų išradingai perteiktomis vaistažolininkystės, gamtos, etninės kultūros paveldo žiniomis, sukauptomis iškilios kraštietės. Tauragnus puošia 100 vyšnių „Gesės“ (taip ją vadino vaikystėje) sodas, kviečiantis į žydėjimo šventes.
Buvo pristatyta vyriausybės patvirtinta programa: konferencijos, paskaitų ciklai, E. Šimkūnaitės skaitymai jos memorialiniame muziejuje Vilniuje (Erfurto g. 4-42) ir kitur Lietuvoje. Visų gerų darbų išvardinti ir žmonių sukviesti nebuvo galimybės, tad bus dar progų jos bičiuliams ir gerbėjams pasidžiaugti vieniems kitais, pasidalinti prisiminimais. Apie tai nuolatos informuos svetainė www.simkunaites–fondas.lt, programą koordinuojančios LR Sveikatos apsaugos ministerijos svetainė ir kt.
Tauragniškiai pradėjo pirmuosius Eugenijos Šimkūnaitės skaitymus folklorine kompozicija iš jos tekstų ir šio krašto dainų, o uteniškių kraštiečių choras „Indraja“ tradiciškai sugiedojo klubo himną „Žegnok žolynais, tėviške“ (ž. R. Katinaitės, muz. L. Abariaus). Antrą sueigos valandą kalbėta apie E. Šimkūnaitės dovanotą Indrajos vardą: juo vadinasi Uteniškių kraštiečių Vilniuje klubas „Indraja“, šio klubo leidinys – kultūros žurnalas „Indraja“ ir choras.
Pu
… puikūs to krašto žmones, puiki kultūra. Tauragnuose žydi vyšnia ant jos kapo. Daina apie ją pasiliko dainuojama:
Mano miela kerėtoja, pasakyk, kur dingai?
Ar likimo karietoje mes keliausim ilgai?
Pasakyk, ar beatmeni, kaip prie upės kadais
Visus didelius akmenis išrašei mūs vardais?
Žolininkę vadino Ragana, šluotą jai dovanojo: išskrido dangun su ja vieną kartą ir nebegrįžo. Bet liko žmonių šiluma, 2020 – tuosius skelbiant jos metais.
Kaip gražu… AČIŪ!
Baugu būdavo su ja bendrauti – vis dėlto buvo savo pasaulio žmogus. Kalbėdavo tiesmukai, be pagražinimų. Mums, miesčioniams dar reikėdavo pamąstyti, ar čia buvo pagirti, ar velnių gavome… O šiandien, eidamas pro Jai skirtą akmenį Lazdynuose, lyg židinio šilumą dvelkiant jauti…
Labai smagiai ir garbingai prasidėjo E. Šimkūnaitei skirti metai. Kiek renginių sugalvojo ir, aišku, įgyvendins Fondo kolektyvas bei jo sukviesti geros valios žmonės. Džiaugiuosi jų entuziazmu ir noru skelbti garsios žolininkės idėjas, burti jaunimą atrandant mūsų tautos šviesuolius.
Daugiau tokių renginių ir metų. Šaunuoliai.