Sausio 31 d. – balandžio 5 d., Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, bus pristatyta Paulinos Mongirdaitės, fotografijos istorijoje žinomos kaip pirma moteris fotografė Lietuvoje, paroda.
Paulina Mongirdaitė (Pauline Mongird, 1865–1924 m.) gimė Raseinių apskrityje, bajorų Mečislavo ir Sofijos Mongirdų šeimoje. Paauglystėje auklėta ponios Čarnockos pensione Varšuvoje, vėliau tame pačiame mieste lankė privačias fotografijos pamokas moterims. Apie 1892 m. Palangoje įkūrė fotopaviljoną, jis stovėjo dabartinėje Vytauto gatvėje, Mongirdų šeimos gyvenamajame sklype. Nors ši fotoateljė buvo pirmoji tokio pobūdžio įstaiga pajūryje, Mongirdaitė neapsiribojo studijine fotografija – ji dokumentavo Kretingos, Palangos gamtą, vietovaizdžius, fotografavo namus, dvarus, fiksavo ir miestiečių ar poilsiautojų, ir grafų Tiškevičių laisvalaikį ir kasdienybę. Persikėlusi gyventi į
Palangą apie 1885 m., ji matė, kaip vystėsi kurortas: buvo statomi Tiškevičių rūmai, pajūris buvo pritaikomas poilsiautojams, plėtėsi miesto infrastruktūra. Pati būdama aktyvi visuomenininkė rinko aukas statomai Palangos bažnyčiai, buvo viena iš atvirukų leidėjų pradininkų Lietuvoje, leido fotografijų rinkinius (albumėlius), 1911 m. Lvove už savo fotografiją buvo apdovanota sidabro medaliu.
Taigi ją domino ir komercinė, užsakomoji fotografija (jos leisti atvirukai buvo siunčiami į Lenkiją, Rusiją ir užsienio šalis, daug jos nuotraukų naudota to meto Palangos reklaminiuose leidiniuose), ir fotožurnalistinė, dienoraštinė – fotografė fiksavo istoriškai reikšmingus įvykius, objektus ir asmenybes, kartu ir savo aplinką, artimuosius. Neišvengiamai šie žanrai pinasi ir Mongirdaitės fotografijoje. Pavyzdys galėtų būti jos sukurta viena iš paskutinių grafienės Sofijos Tiškevičienės nuotraukų (1916 m.), eksponuojamų šioje parodoje. Joje grafienė matoma sėdinti savo kambaryje, prie stalo, o pati nuotrauka intymi ir dėl grafienės artumo kamerai, ir dėl natūralios fotografuojamosios padėties, ir dėl netikėtos kompozicijos – centre matoma ant grafienės veido pro langą krentanti saulės šviesa. Mongirdaitės atvirukuose įamžinti žmonės gali būti ir asmeninių fotosesijų užsakovai. Pavyzdžiui, Palangos policijos viršininkas Nikolajus Nikitinskis, kurį jo užsakymu Mongirdaitė fotografavo įvairiose Palangos vietose, o ši fotosesija sudarė keturiasdešimties fotografijų rinkinį (1905–1907 m.).
Vieną iš šios serijos nuotraukų Mongirdaitė išleido kaip atskirą atviruką (1905 m.): ant Palangos tilto tolumoje stovinčio žmogaus figūra – to paties žandaro, vilkinčio ilgu apsiaustu, siluetas. Muziejininkės-istorikės Jolantos Klietkutės parengtoje monografijoje „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“ (2015 m.) rašoma, kad ir Nikitinskio rinkinyje, ir Mongirdaitės sudarytame albume „Kretynga“ (1890 m.) regimi ne padriki vaizdai, o „nuoseklus stebėtojo vedimas per miestelį“. Taip būtų galima apibūdinti ir šios parodos sudarymo būdą – vietoj retrospektyvaus, apžvalginio žvilgsnio į Mongirdaitės kūrybą siekiama atskleisti atidų Mongirdaitės santykį su fotografuojama aplinka ir jos nuotraukoms būdingą fotoreportažinės ir meninės fotografijos dermę. Šie Mongirdaitės fotografijos bruožai parodoje tyrinėjami kaip lemiantys jos nuotraukų atvirumą ir išliekamąją vertę.
Parodos partneriai: Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius, Kretingos istorijos muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos retų spaudinių skyrius, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Dainius Raupelis. Parodos kuratorė Gerda Paliušytė; parodos grafinis dizainas – Kotryna Abromaitytė; parodos architektūra – Gediminas G. Akstinas; parodos tekstai parengti remiantis Jolantos Klietkutės knyga „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“ (2015 m.). Vaizdas: Paulinos Mongirdaitės fotografija iš albumo „Kretynga“ (1890 m.).
