„Nesu idealus mokytojas, dar mokausi iš kitų“, – sakė Meilės Lukšienės premiją neseniai pelnęs Raseinių Šaltinio progimnazijos istorijos mokytojas Arnas Zmitra. Nors iš tiesų 26 metų mokytojas savyje talpina viską, ko šiandien trūksta Lietuvos mokyklai. Iniciatyvą, entuziazmą, ištikimybę mokytojo profesijai, įsipareigojimą savo kraštui, skatinantį prisidėti prie jo klestėjimo.
– Jauni žmonės po studijų dažniausiai nelinkę grįžti į mažą miestelį – nori likti didmiestyje. Jūs iškart grįžote. Kas buvo tas stimulas sugrįžti? – „Respublika“ paklausė istorijos mokytojo Arno Zmitros.
– Meilė savam kraštui, savai mokyklai, prisirišimas prie gimtųjų vietų, šeima. Ir gal suvokimas, kad pasilikdamas dideliame mieste tampi vartotoju, nes yra didžiulė pasiūla, gali eiti ir daryti, ką tik nori. O štai regione gali būti tas, kuris kuria – yra daug neapdirbtų arimų: organizuoju įvairius konkursus, domiuosi miesto istoriniu paveldu, vedu ekskursijas.
– Jus galima vadinti mokytoju iš pašaukimo, nes, kaip pats sakėte, jau nuo dešimtos klasės norėjote būti mokytoju?
– Daug kas atkalbinėjo, kad nestočiau į pedagoginį. Ta nuomonė paveikė, bet radau kompromisą – pasirinkau studijuoti Vilniaus universitete kultūros istoriją ir antropologiją, žinodamas, kad Filosofijos fakultete yra gretutinės pedagogikos studijos ir kad jas taip pat rinksiuosi. Buvau autoriteto „auka“, nes pedagogo kelią pasirinkau įkvėptas savo istorijos mokytojo-eksperto Jono Janušo. Dabar su juo kartu dirbame.
– Tik baigęs bakalauro studijas, ėmėte mokytojauti. Ar pirmos dienos klasėje neišgąsdino –Meilės Lukš vaikai dabar judrūs, nepaklusnūs, įžūlūs?
– Visko buvo pirmais metais, net už galvos ėmiausi. Per trejus (pradėjau 4-ąjį rugsėjį) darbo mokykloje metus (teko ne tik savoje mokykloje, bet ir gimnazijoje pavaduojančiu mokytoju padirbėti) mačiau visko. Tie metai buvo emocingi, pareidavau pavargęs. Supratau, kad tai, ko mokomės, yra viena, bet visai kas kita atsitinka mokykloje. Ir tų vaikų yra visokių, bet nuo to turbūt mokytojo darbas tampa tik įdomesnis, nes turi galvoti, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko. Tai sunku. Kartais pakritikuoju mūsų švietimo sistemą. Ir piktas labai buvau dėl to, kas kraunama ant mokytojo pečių.
Įsivaizduokite situaciją, kai iš devyniolikos klasėje esančių mokinių šeši yra specialiųjų poreikių vaikai, ir mokytojui tenka dirbti su tomis spec. programomis. Na, kaip įmanoma vienam mokytojui pasiruošti dirbti su kiekvienu vaiku, juk, be specialiųjų poreikių vaikų, klasėje yra ir kiti skirtingų gabumų vaikai: vienas gabesnis, kitas – vidutinių gabumų, todėl kiekvienam reikia skirtingų dalykų. Tai tikras iššūkis – kiekvieną dieną toks darbas verčia mąstyti, ką ir kaip darysi. Kartais suvoki, jog neįmanoma tokioje klasėje visko idealiai padaryti, kad visiems tiktų. Nemanau, kad tokių supermenų yra Lietuvoje, kurie tai galėtų.
– Ar nesunku dėstyti istoriją, kai pastaruoju metu kontroversiškai vertinama viena ar kita Lietuvos laisvės kovų asmenybė? Kaip istorijos mokytojas turi dėstyti, kai visuomenė aršiai dėl to ginčijasi?
– Man „pasisekė“, kad neturiu vyresniųjų klasių gimnazistų, o aštuntokams partizaninis judėjimas nedėstomas. Nes tai tikrai būtų problema ir labiau galvą skaudėtų dėl to, kas dabar vyksta viešojoje erdvėje. Bet ir su aštuntokais mes vienaip ar kitaip paliečiame skaudžias mūsų istorijos temas. Neseniai, minėdami Lietuvos žydų genocido dieną, turėjome tokią projektinę dieną – su vaikais ėjome į žygį, nuo vienos holokausto vietos iki kitos, kalbėjome apie skaičius, likimus. Mokytojo priedermė paaiškinti, kad gyvenime nėra tik juoda ir balta spalvos, kad yra žmonių, kurie prisidėjo prie holokausto ir pan.
Istorija šiais laikais nedėkingas dalykas, nes paaugliai visada klausia, „kam man to reikia“. Ir mano, kaip mokytojo, uždavinys, pagalvoti, kaip dėstomą temą „pritempti“ prie vaikų, kažkaip aktualizuoti istorinį faktą iki šių dienų, kad vaikams būtų įdomu. Galvoji, atrandi kažkokią sąsają ar kažkaip kitaip eini aplinkui. Pavyzdžiui, kalbant apie religijas, sakau aštuntokams, bala nematė, jei nežinosite datų, kada ir kas, bet noriu, kad atskirtumėte, kur yra bažnyčia, kur cerkvė, o kur mečetė. Tai aplink esantys kultūros ženklai, kuriuos kiekvienas turėtų gebėti skirti.
– Metų pradžioje, kai gavote atlyginimą, pavyzdžiui, už sausio mėnesį, patyrėte šoką, kai už pamoką buvo paskaičiuota apie 3,7 euro. Ar tas šokas jau praėjo?
– Tikrai buvo šokas, man net akys ant kaktos išsprogo, kai pamačiau, kiek gaunu atlyginimo. Ir juokas ėmė. Paskui toje naujoje sudėtingoje apmokėjimo sistemoje mokyklos valdžia rado vadinamąją „trečiąją kišenę“ ir pridėjo pinigų už neformaliąją veiklą, kurios tikrai daug turiu. Pridėjo, kad išlaikytų jauną žmogų mokykloje. Ačiū Dievui, kad viskas tuo pasibaigė ir mokykla suprato, kokia absurdiška situacija buvo susidariusi.
Aš esu socialiai atsakingas žmogus, suprantu, kad valstybė nėra pajėgi šiandien mokytojui mokėti didelių pinigų. Gal tai įvyks kažkada, kai ta mokytojo specialybė taps prestižinė, bet šiai dienai atlyginimai yra tokie, kokie yra. Jie nėra patys mažiausi, dirbti galima.
– Vis kalbame apie mokytojo prestižą ir kaip jį pakelti. Bet kaip kelti tai, ko lyg ir nebėra?
– Tikrai galima konstatuoti faktą, kad mokytojo prestižo nebeliko, lyginant, pavyzdžiui, su tarpukario Lietuva, kai mokytojas buvo vos ne pagrindinis žmogus miestelyje. Kalbame apie atlyginimus, bet ne piniguose esmė. Svarbu, kaip žmogus jaučiasi savo darbovietėje. Kai visi mokytojai pradės gerbti save ir supras, kad dirba labai svarbų ir prestižinį darbą, tuomet ir profesija taps tokia. Man įsiminė paradoksali situacija, kai, svarstydamas, kur stoti mokytis, sakiau, jog stosiu į pedagoginį, o patys mokytojai man sakė: nebūk kvailas, neik į mokyklą. Nenorėčiau, kad ir toliau taip būtų sakoma jaunimui, kurie nusprendžia pasirinkti pedagogo specialybę.
– Kaip manote, kodėl jums buvo skirta Meilės Lukšienės premija?
– Pamokos yra toks tradicinis mokytojo formatas, o aš turėjau visokių neformalių veiklų. Esu dirbęs Romos lituanistinėje mokykloje, Australijos Melburno lituanistinėje mokykloje pagal programas. Grįžau į Raseinius, į savo mokyklą, pradėjau vadovauti naujai įkurtai viešajai įstaigai „Atrask Raseinius“, skiriu dėmesį krašto istorijai – visa tai išnaudoju pamokose: parašau įvairius projektus ir vykstame į išvykas. Pavasarį organizuoju renginį „Neatrasti Raseiniai“: 5-7 klasės išeina į miestą, į orientacinę ekskursiją, o su vyresniais moksleiviais vykstame į žygį ir aplankome lankytinus rajono objektus. Manau, visa tai man davė pliusų.
– Laimėta premija jus, kaip laureatą, įpareigoja tęsti M.Lukšienės idėjas. Kokias svarbiausias jos idėjas išskirtumėte?
– Pirmiausia, kad mokykla yra kultūros židinys. Išties mokykla regionuose, ypač mažesniuose miesteliuose, yra kultūros židinys – niekaip kitaip nepavadinsi. Patinka ir tai, kad M.Lukšienė kalba apie bendradarbiavimą: ir mokyklos viduje tarp kolegų, ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Aš kartais pasikviečiu į pamoką svečią (Bažnyčios atstovą, savivaldybės ar jai pavaldžios įstaigos ir pan., priklausomai nuo einamos temos klasėje), nes kitas žmogus gali papasakoti daugiau ir šiaip įnešti daugiau šarmo į pamoką. Nes vien tradicinis pamokos formatas (vaikai-mokytojas) mokiniams gali atsibosti.
– Kokius mitus apie mokytojo darbą norėtumėte paneigti?
– Labiausiai nepatinka mitas, kad mokytojai, pasibaigus pamokoms, išeina namo ir nieko neveikia. Nes mokytojai ir darbus taiso, ir popierių visokių krūvas turi, ir ruošiasi pamokoms, tad pasakymas, kad pedagogas atidirba nuo 8 iki 14 val. ir nieko daugiau neveikia, yra neteisybė. Jie atidirba dar daugiau negu tos aštuonios standartinės valandos – yra daug nematomo darbo.
