Papasakosime jums apie Aukštadvario regioninio parko direkcijos kartu su vyriausia kultūrologe Rita Balsevičiūte, taip pat vyriausiu ekologu Talvydu Špiliausku, Užuguosčio bendruomene, Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubu ir jos atstove Jolita Mažeikiene, taip pat gamtininku Šarūnu Ašmantu Prienų rajone, Užukalnio kaime surengtą pažintinį žygį po Būdų girioje stūksantį, mitais apipintą alkakalnį – Sienakalnį. Sienakalnio pavadinimas siejamas su stačiais kaip siena kalno šlaitais. Kaip pasakojama, nuo seno šis alkakalnis buvo žmonių susibūrimo, to meto apeigų, renginių vieta.
Žygis „Sienakalnis dunda bunda“ buvo surengtas minint Rudens lygiadienį bei Baltų vienybės dieną, taip pat Pasaulinę turizmo dieną.
Į žygį įsijungė pėstieji ir dviratininkai. Dviratininkams iš Aukštadvario vadovavo Česlova Pociūnienė, Aukštadvario gimnazijos direkcijos pavaduotoja ūkio reikalams su ARP ekologu Talvydu Špiliausku.
Ūla Breikštaitė, Stakliškių gimnazijos moksleivė, ir Rokas Kunigėlis, šiuo metu atliekantis miškininko praktiką Aukštadvario girininkijoje, savanoriavo renginyje. Beje, Roką, kaip būsimą miškininką, labai sužavėjo ąžuolai ir jis bus pasiruošęs juos aprašyti, pamatuoti.
Kalvis Martynas ir Vilma Breikštai, Darius Jurgis Kievišas, Valstybinės miškų urėdijos Prienų teritorinio padalinio miškininkas Ričardas Kaminskas su kolegomis padėjo paviešinti laikiną renginio informaciją apie gamtos ir kultūros paveldo vertybes, esančias Sienakalnio teritorijoje.
Antanas Kimbirauskas, Artūras Šupienius, Tautvydas Gelžinis mielai priglaudė lankytojų automobilius savo privačiose valdose.
Per žygį buvo pristatytas laikinas pažintinis takas po Sienakalnį su 10 pažintinių stotelių, kurios supažindina su legendomis apie kalną, mitologinėmis ir geografinėmis jo vertybėmis. Takas pristatytas drauge su Aukštadvario regioninio parko direkcija, ekskursiją vedė krašto istorijos ir etnokultūros žinovė R. Balsevičiūtė, talkino Š. Ašmantas, kuris, mylėdamas savo kraštą, sėkmingai žengia savo tėvo girininko, Stakliškių krašto šviesuolio Ramūno Ašmanto pėdomis. T. Špiliauskas papasakojo apie Sienakalnio, Būdų miško skroblynus, augmeniją, paukščius.
Kai kurie svečiai žygį pradėjo gana anksti: iš pat ryto aplankė Intuponių akmenų šventyklą, kurios teritoriją sutvarkė Martynas Breikštas su miškininku Ričardu Kaminsku. Intuponių akmenys – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. 2000 m. įtrauktas į kultūros paveldo registrą. Akmenų grupėje yra du dubenėti akmenys. Pasakojama, kad akmenų įduboje susirenkantis vanduo turi gydomųjų savybių. Mokslininkų nuomone, ši akmenų grupė yra ikikrikščioniškojo laikotarpio šventvietė. Akmenys yra išsidėstę saulės tekėjimo kryptimi.
Žygio vedėja pasakojo, kad nuo 2008 m. Sienakalnio kalnas Lietuvoje yra įregistruotas kaip nekilnojama vertybė, šis vertingas mitologinis objektas saugomas valstybės. Kalno reljefas sudėtingas ir labai raižytas. Moreninis masyvas pakilęs virš Baltijos jūros 217,4 metrų. Čia gausu raguvų, terasų. Didesnių viršūnių galima priskaičiuoti net keturias. R. Balsevičiūtė pasakojo, kad kalne stovėjusi medinė pilis, kurią sugriovė kryžiuočiai. Esą pilies požemiai dar gali būti išlikę ir neužgriuvę, bet juos rasti sunku. Senoliai gerbė kalną, ateidavo čia nusiėmę derlių padėkoti ir pasilinksminti. Čia svarbi susibūrimų vieta. Pasirodo, kad aplinkinių kaimų valstiečiai stebėdavo kalną: jei po lietaus iš kalno rūksta dūmai (kalnas dūmina), reiškia, kad lis ilgai, todėl pievų dar nešienaudavo. Kalnas kaip barometras, niekada „nesumeluodavo“, žemdirbiams jis buvo šventas.
Žygio „epicentras“ – Sienakalnio viršūnė. R. Balsevičiūtė pasakojo, kad ant kalno viršūnės žmonės norėjo pasistatyti bažnyčią. Žmonės vykdė kunigų paliepimą ir vežė akmenis, kasė pamatus. Jų darbai ėjo perniek: kiek per dieną akmenų suveždavo ir sumūrydavo, anksti rytą rasdavo dingusius ar nuritintus žemyn. Žmonės nusprendė, kad tai velnių darbas, todėl bažnyčią čia statyti atsisakė. Daug vėliau medinė bažnyčia buvo pastatyta Užuguostyje. 1902 m., statant akmeninę bažnyčią bei akmeninę tvorą Užuguostyje, didelė dalis akmenų buvo paimta iš Sienakalnio teritorijos. Visi žygio dalyviai, užkopę ant vienos iš Sienakalnio viršūnių, buvo pakviesti stebėti baltiškas aukojimo apeigas, kurioms vadovavo folkloro ansamblio „Altonė“ vadovė Jūratė Bytautė ir baltų kultūros puoselėtojas Rimas Pakeris, beje, ant kalno pagrojęs ir dūdmaišiu iš Labanoro.
Meninė renginio programa prasidėjo Vytauto Babravičiaus-Simo (Gojaus Žymanto) koncertu. Bardas nuostabiai atliko savo kūrybos ir tautines (Maironio) dainas.
Po to koncertavo folkloro ansamblis „Altonė“ iš Zapyškio, Kauno r., kuriam, kaip jau minėta, vadovauja tautodailininkė, baltų tradicijų puoselėtoja J. Bytautė.
Vėliau jau kiek sušalusius žygio dalyvius „sušildėׅ“ tradicinių šokių muzikantai iš Kauno, kuriems vadovauja Skalmantas Barkauskas, mokę šokti senovinius lietuviškus šokius. Beje, Skalmantas yra kanklių ir būgnų meistras, dainų atlikėjas.
Trumpai derėtų pristatyti ir kitas likusias (9-ias) stoteles, po kurias apvedžiojo R. Balsevičiūtė ir Š. Ašmantas bei T. Špiliauskas. Viena iš jų – Guostės upelio akmuo. Sunku pasakyti, kaip jis atsirado upelio vagoje. Gali būti, kad tai svarbus šventyklos akmuo. Įdomu, kad pavasarį, kada Guostės upelis būna vandeningas, akmens nesimato. Sausringais metais ir žiemą jis gerai pastebimas. Ant akmens iškaltas ratas su duobele viduje. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, toks ženklas simbolizuoja saulę. Gali būti, kad akmuo buvo lankomas norint atgauti sveikatą.
Užuguosčio parapijos klebonas J. Šilkinis yra aprašęs akmenį, gulintį upelio vagoje, ko gero, šį. Jis minimas kaip stebuklingas, teikiantis ypatingų galių. Šį akmenį ruošiamasi įrašyti į kultūros paveldo objektų registrą.
Žygio dalyviai aplankė ir Gelužio ežerą. Seniausiuose žemėlapiuose šis ežeras minimas Gelužos vardu. Ant ežero kranto Pagelužės kaime buvo surastos trinamosios girnos, vadinasi, šį gamtos kampelį žmonės pamilo seniai. Giliausia ežero vieta siekia 47 metrus. Kranto linijos ilgis – 3 km.
Balsevičiūtė pasakojo, kad ežerai Guosta ir Geluža yra dvyniai. Pasirodo, kad ežerus jungia Guostės upeliukas. Gelužos ežerą lydi senovinė sakmė. Ši jo vizitinė kortelė įspėjanti, raginanti vandens pasisaugoti. Pasak vietinių gyventojų, ežeras reikalauja žmonių aukų. Esą ežero dvasios vienu metu pasiglemžia vyrą ir moterį. Iš tikrųjų, per nepilną šimtmetį ežeras pasiglemžė jau tris poras. Vandenin nugarmėjo dvi sutuoktinių poros bei jauna mergina su vaikinu, kurie tik ruošėsi tuoktis. Ežero krantai užpelkėję, ežere gausu gilių duobių. Vanduo švarus, gyvena vėžiai, šaltiniuotą vandenį mėgstančios žuvys.
Sienakalnyje gausu senų įspūdingų ąžuolų, tarp jų – septyniakamienių ir šešiakamienių. Tad buvo aplankytas septyniakamiemis ąžuolas. Šis ąžuolas minimas vietinėje tautosakoje kaip ypatingas medis, padedantis atgauti prarastą sveikatą. Pasirodo, kad Matas Pretorijus XVII a. savo veikale „Prūsijos įdomybės“ rašė, kad „senprūsiai ne šiaip sau kiekvieną ąžuolą ar medį laikė šventenybe, o rumbuotą, kuris yra suaugęs šakomis ir pranoksta kitus dydžiu ir pločiu“. Prie šio ąžuolo ateidavę žmonės per laukus saulei netekėjus. Pro suaugusių šakų ertmes perkišę drabužius (skarelę, juostą, marškinius, žiūrint, kurią kūno vietą skauda) vėl užsidėdavo ir tris kartus apeidami aplink medį jam dėkojo. Tada per laukus tylėdami pareidavo namo. Žmonių pasakojimai atskleidžia, kad Stakliškių – Aukštadvario krašte išliko tikėjimas ypatingais medžiais, išliko maginio gydymo ritualinės elgsenos elementai. Šį ąžuolą ruošiamasi įrašyti į kultūros paveldo objektų registrą.
Aplankytas ir šešiakamienis ąžuolas. Tai antrasis Sienakalnio ąžuolas, tautosakoje minimas kaip padedantis atgauti prarastą sveikatą. Viršuje pastebimos suaugę dviejų kamienų šakos sudaro tarsi vartus, per kuriuos reikia pralysti sergančiam žmogui. Aplink ąžuolą matomi akmenys ko gero sudarė vainiką. Greta vingiavo senkelio kilpa, šalimais – Guostės upelio vaga. Šis ąžuolas turi ypatingą energetiką, kurią žmonės pajaučia atsistoję jo viduje ir užsimerkę. Šį ąžuolą taip pat ruošiamasi įrašyti į kultūros paveldo objektų registrą.
Žygio dalyviai aplankė ir akmenimis grįstą daubą, kuri 2006 m. įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros ir paveldo objektų registrą, objektas saugomas valstybės. Dubens pavidalo duobės dugnas išklotas akmenimis, šlaitai apardyti išgriuvusių medžių. Manoma, kad tai galėjo būti mūsų protėvių ritualinių apeigų vieta
Pasirodo, kad šalia yra ir dauba – Velnio duobė, 2006 metais įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros paveldo objektų registrą (objektas saugomas valstybės). Šį retą mitologinį objektą lydinčios sakmės padeda atskleisti mūsų protėvių pasaulėžiūrą ir tikėjimą. Pasakojama, kad keliautojams naktį čia kelią pastodavę velniai ir trukdydavę pravažiuoti, medžiai cypdami virsdavę ant kelio. Tikėtina, kad dauba susiformavo paskutiniojo ledynmečio laikotarpiu.
Aplankyta ir Senapilio akmenų grupė, 2006 metais įtraukta į Lietuvos nekilnojamų kultūros paveldo objektų registrą (objektas saugomas valstybės). Akmenys išdėstyti eile šiaurės rytų kryptimi. Pagrindinis didžiausias akmuo žmonių buvo vadinamas Dievo stalu. Akmenų eilėje galima surasti dar du dubenėtus akmenis. Jie lyg pratęsia akmenų rodyklę į pietus. Pasakojama, kad žmonės rinkdavosi prie Dievo stalo, dėdavo maistą ir palikdavo dievams. Ant dubenėtų akmenų susirinkusį vandenį naudodavo ligoms gydyti.
Laba džiugu, kad į šį žygį susirinko daug dalyvių iš aplinkinių kaimų ir miestelių – Aukštadvario, Stakliškių, Užuguosčio, Vyšniūnų – bei jų apylinkių, taip pat iš Vilniaus, Kauno miestų, Zapyškio, buvo svečių ir iš kaimyninių valstybių: Adamas Ormes (Didžioji Britanija, Lenkija), besidomintis baltų tradicijomis, norintis įkurti bendraminčių bendruomenę, taip pat muzikantė ir fotografė Maša Savčenko (Ukraina, JAV). Beje, seniausias žygio dalyvis – Jonas Burkvydas Kaluškevičius iš Birštono, puoselėjantis baltų tradicijas, besidomintis liaudies medicina, o jauniausiems dalyviams – vos pora metų.
Už šį nuostabų žygį norisi padėkoti organizatoriams, pirmiausia: Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubui, kuriam vadovauja J. Mažeikienė, taip pat renginio partneriams: Stakliškių seniūnijai, Užuguosčio bibliotekai, Užuguosčio bendruomenei „Radasta“, Sienakalnio bendruomenei, Želkūnų bendruomenei, Aukštadvario regioninio parko direkcijai, Valstybinės miškų urėdijos Prienų regioniniam padaliniui, Aukštadvario gimnazijai.
Žygio dalyviai dėkingi ir Želkūnų bendruomenės nariams Žilvinui ir Sonatai Labanauskams, kurie su komanda virė troškinį, taip pat Egidijui Juodžiukynui, išvirusiam košę.
Beje, Užuguosčio kaimo iniciatyvų klubo narės Jolita Mažeikienė ir Silvija Liorančaitė organizuoja daug renginių bei stovyklų. Projektui „Sienakalnis dunda bunda“ kreipėsi paramos į Lietuvos žemės ūkio ministeriją. Džiugu, kad ministerija atkreipė dėmesį ir parėmė svarbų renginį.
Rudens lygiadienio proga šiemet atgaivinta itin sena tradicija ir paprotys, kuris leido prisiliesti prie Užuguosčio krašto bendruomeniškumo šaknų, padėti saugoti gamtos ir kultūros paminklus, puoselėti baltiškas tradicijas, ugdyti pilietiškumą, tautiškumą.
