Kaip žinia, ne per seniausiai pasirodė tokia autorių grupės parengta knyga „Raudonoji knyga“, skirta humanitarinių mokslų padėčiai ir humanitarikos mokykloje situacijai aptarti. Diskusija buvo pratęsta 2019 m. spalio 18 d.. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, į kurią susirinko įvairių humanitarinių institutų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai, mokytojai, vienas kitas kultūrinės žiniasklaidos atstovas. Tačiau niekas geriau ir trumpai aiškiai neapibendrintų šios diskusijos pagrindinių tezių kaip jos moderatorius Darius Kuolys. Pateikiame jo parengtą diskusijos apžvalgą.
„Reikalą svarstyti reikia pradėti nuo esmės, o ne nuo techninių dalykų“, – sako mokytojas Algis Mickūnas.
Tad kalbą apie humanitariką mokykloje ir pradėjome nuo jos paskirties.
„Humanitarika turėtų perduoti mokiniams bendrą naratyvą, tradiciją, taip pat padėti jiems išsiugdyti analitinius, interpretacinius gebėjimus“, – teigė Mantas Tamošaitis, vienas „Lietuvos humanitarinių mokslų raudonosios knygos“ autorių, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute šį penktadienį vykusioje diskusijoje.
„To nepakanka“, – sakė Naglis Kardelis. Pasak jo, humanitarikos paskirtis – ugdyti ir vaizduotės bei moralinius įgūdžius. „Humanitarika – tai ne tik istorinės atminties gaivinimas, praeities refleksija, bet ir dabarties ir ateities apmąstymas. Tai laisvės ir mūsų galimybių apmąstymas, ateities atvėrimas. Tai pasipriešinimas fatalizmui. Mokykloje humanitarika turėtų mokyti mąstyti apie praeitį, dabartį ir ateitį, mąstyti apie idėjas,“ – kalbėjo Naglis Kardelis.
„Taip, šiandien būtina ugdyti pozityvų, konstruktyvų mąstymą, priešintis stiprėjančiam neigimui. Apie tai turime galvoti svarstydami, ką dedame į kultūrinį kanoną”, – teigė Ingė Lukšaitė.
„Humanitarika ieško tiesos, jai rūpi tiesa – neturime to pamiršti. Nežinau, kas yra ‘kritinis mąstymas’. Pasitikiu Martinu Heideggeriu, kuris teigė, kad yra tik išugdytas ir neišugdytas mąstymas. Humanitarika mokykoje turėtų tiesiog ugdyti, išugdyti mąstymą. Tokia jos paskirtis. Tačiau mokyklinė humanitarika turi reaguoti į pasikeitusią tikrovę. Juk žmogaus pasaulyje jau yra įvykusi technologijų pergalė – jauni žmonės yra atsiskyrę nuo savęs, nebeturi laimės patirti save pasaulyje. Jaunimas atsiskiria ir nuo kalbos – žmoguje jau nesivysto vidinė kalba. Ir ką tokioje tikrovėje turėtų daryti humanitarika?“ – kalbėjo Viktorija Daujotytė.
„Ir vis dėlto humanitarika dar yra mūsų laisvės ir išlikimo programa. Tai idėjos, tai ideologija, kuri per kanoną padeda užaugti, atsirasti laisviems bendruomenės nariams. Ji duoda idėjinius, vertybinius pagrindus žmogui ir žmogaus santykiui su žmogumi“, – sakė Regimantas Tamošaitis.
Dėl humanitarikos paskirties mokykloje visų pirma buvo siūloma apsispręsti ir Bendrojo ugdymo atnaujinimo gaires šiandien rengiančiai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai:
kokių humanitarinių dalykų ir kaip turėtų būti mokomasi, kokia ugdymo turinio struktūra reikalinga, kad humanitarikos paskirtis mokykloje būtų įgyvendinta?
Ar gali ir toliau Lietuvos mokykla likti be apibrėžtos humanitarinio ugdymo srities? Šiuo metu humanitarika ugdymo turinio struktūroje lieka neįvardyta – ji ištirpsta tarp įvardytų dorinio, kalbinio, socialinio ir meninio ugdymo sričių.
Ar tikrai tik komunikacine paskirtimi turėtų šiandien apsiriboti užsienio kalbų mokymas, kadaise turėjęs ir kultūrinio ugdymo siekį? Kaip perduosime savo jaunimui istorinį pasakojimą, kaip mokysime remtis istorine patirtimi ir projektuoti ateitį, kai didesnė gimnazistų dalis paskutinėse klasėse nepasirenka ir nesimoko istorijos? Ar tikrai Lietuvos gimnazistai ir ateityje turėtų likti be šiuolaikinių civilizacijų pažinimo kurso, kurį kadaise siūlė į mokyklas įsivesti Vytautas Kavolis, be privalomų filosofijos pamokų?
Šiems ir kitiems klausimams tikrai reikėtų diskusijų tąsos.
