Skaitymas ne tik lavina kūrybinį mąstymą, bet tai vienas iš veiksnių, darančių įtaką asmenybės formavimuisi ateityje. Pastebima, kad technologijos keičia ne tik skaitymo įpročius, bet ir visuomenės santykį su knyga. „Manyčiau, skaitymo kultūra išgyvena dar vieną evoliucinį skaitymo raidos pakitimą, o žmonijos skaitymo įpročiai prisitaiko prie modernių informacinių technologijų pasiūlos“ – įsitikinusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekos direktorė Ingrida Kasperaitienė. Su ja kalbamės apie tai, kas lemia skaitymo įpročių kaitą ir kokia ateitis numatoma tradicinėms knygoms.
– Kaip kinta visuomenės skaitymo įpročiai ir kokie jie buvo prieš penkerius ar dešimt metų?
– Informacinės technologijos pakeitė ir aplinką, ir žmonijos įpročius. Skaitymo kiekis ir jam skirtas laikas nesumažėjo, tačiau iš esmės pasikeitė jo kokybė. Nors tekstų įvairiais formatais perskaitoma daug, tarp jų vis mažesnė dalis vertingų ar susikaupimo reikalaujančių knygų. Atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad skaitoma trigubai daugiau nei aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Apsidairius viešajame miesto transporte ar traukinio vagone, galima matyti skaitytojus, palenkusius galvas prie išmaniųjų telefonų ar planšečių, tačiau retai sutinkamas keleivis, skaitantis spausdintą knygą ir vis rečiau matomi žmonės, skaitantys spausdintą laikraštį.
Skaitmeniniame amžiuje skaitymo procesas pradėtas tyrinėti per naujųjų technologijų prizmę. Mokslininkai nustatė, kad skaitydamas žmogus gali tapti aktyvesniu visuomenės nariu, nepriklausomai, kur skaitomos knygos – popieriuje ar ekrane. Skaitant ekrane dėl dėmesį blaškančių trikdžių, reikia sukaupti daugiau jėgų, kad išlaikyti dėmesį ir suprasti perskaityto teksto prasmę. Taip pat nustatyta, kad žmonės, žinodami, jog gali informaciją vėliau surasti internete, nebesistengia jos įsiminti. Didesnis dėmesys telkiamas į tai, kaip ieškoti informacijos, nes technologijos užtikrina pakartotiną informacijos suradimą internete. Nerimaujama, kad dabartinė internetinio skaitymo kultūra su paraštėse mirgančiomis reklamomis, nuo pusės pasakojimo atitraukiančiomis nuorodomis kenkia gebėjimui išlaikyti giliam skaitymui būtiną dėmesį.
– Kaip manote, ar skaitymo kultūra išgyvena evoliuciją ar revoliucijos laikotarpį?
– Šių dienų visuomenėje skaitymas tapo intymiu procesu. Įsitraukusio į skaitymą žmogaus netrukdome, skaitymas „sau“ atrodo natūralus procesas. Tylus skaitymas – ne toks jau senas žmonijos išradimas. Raštingi europiečiai knygas skaitė balsu, taip darė ir Antikos graikai, ir vienuoliai viduramžiais. Tik XVII a., išsivysčius knygų spausdinimo technologijoms ir paplitus raštingumui, atsirado skaitymo „sau“ praktika, kurią taikome iki šiol.
Gutenbergui išradus spaudos presą, rašytinis žodis išgyveno revoliuciją. Ar tą patį galima pasakyti ir apie šiuos laikus, kai rinkoje įsitvirtina elektroninė knyga? Sunku spręsti. Kadangi spausdinto leidinio virsmo į elektroninį pokytis vyksta daugiau nei penkiasdešimtį, negalėtumėme pavadinti jo staigiu ar sukėlusiu esminį pokytį visuomenėje. Manyčiau, skaitymo kultūra išgyvena dar vieną evoliucinį skaitymo raidos pakitimą, o žmonijos skaitymo įpročiai prisitaiko prie modernių informacinių technologijų pasiūlos.
Grožinė literatūra, buvusi bene vienintele masiškai prieinama skaitymo priemone, dabar konkuruoja su tokiomis komunikacinėmis priemonėmis, kaip radijas, televizija, socialinės medijos. Technologijos suteikė žmonijai galimybę tikslią ir naudingą informaciją ir netgi grožinės literatūros kūrinį susirasti kelių mygtukų paspaudimu. „Facebook“ kampanijos teigimu, vidutinis laikas, kurį vartotojai praleidžia skaitydami įvairias naujienas „Facebook“, „Instagram“ ir „Messenger“ platformose – 50 minučių. Tuo tarpu „Eurostat“ atlikto Europos Sąjungos šalių tyrimo rezultatai rodo, kad knygų skaitymui žmonės skiria daugiausiai 15 minučių. Nors šiais laikais knygų prieinamumas itin paprastas, tačiau klausimas, ar knyga išliks vertybė, vertas diskusijų.
– Žmonės įprato daugelį dalykų turėti vienoje vietoje – dažniausiai telefone. Knyga – ne išimtis. Elektroninės knygos – alternatyva įprastoms, popierinėms jų versijoms, vis dažniau paskatinanti specialistus prabilti apie tradicinių knygų nykimą. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
– Atsiradus elektroninėms knygoms, buvo diskusijų, kad jos pakeis tradicines popierines knygas. Vėliau išpopuliarėjo knygų tipų derinimo tendencija. Žmonės, įpratę skaityti popierines knygas, dažnai renkasi įprastesnį ir jiems „malonesnį“ gaminį. Integruotos knygų parduotuvės ir skaityklės „Milžinas“ atlikto tyrimo duomenimis, per pastaruosius metus 43 proc. lietuvių yra skaitę tik popierines, 15 proc. – ir popierines, ir elektronines ir tik 3 proc. – elektronines knygas. Beveik ketvirtadalis (23 proc.) skaitančių el. knygas tai daro naudodamiesi išmaniuoju telefonu.
– Lietuvoje populiarėja knygų dalijimosi kultūra. Ką manote apie šią iniciatyvą: pritariate ar laikotės nuomonės, kad gerą knygą verta turėti savo namų bibliotekoje?
– Amerikoje vadinamieji knygų nameliai, į kuriuos vieni saugiai ir tvarkingai gali padėti savo nebeskaitomas knygas, o kiti jas pasiskolinti ir perskaityti, veikia jau dešimtmetį. Knygų dalijimosi autoriumi laikomas Todas Bolas, kuris 2009 m. skaityti mėgusios motinos garbei savo namo kieme pastatė knygomis pripildytą namelį, kurio turiniu galėjo naudotis draugai ir kaimynai. Puiki idėja netruko pasklisti po šalį.
Idėja dalintis knygomis Lietuvoje taip pat įgauna pagreitį. Tokie nameliai jau gyvuoja ne tik miestų erdvėse, bet kuriasi ir viešosiose įstaigose ar organizacijose. Visai neseniai knygų bibliotekos papildė ir autobusų stotis. Keliaujantys autobusu žmonės gali pasimėgauti skaitymu – turiningai leisti kelionės laiką. Nuvykus į kitą miestą, galima rasti tokį patį knygų namelį, kuriame galima palikti jau perskaitytą knygą ar pakeisti ją kita.
Pati knygomis nesu linkusi dalintis, turiu jų nedaug, perku tik laiko patikrintus kūrinius. Žinoma, knygų dalinimosi idėjai pritariu. Knygai nusibodus ar neturint sąlygų jų laikyti, yra humaniška perleisti jas kitam žmogui. Asmeniškai man knyga yra savo dvasią turintis namų gyventojas, į kurią yra sudėta visa rašytojo išmintis, kurią turėtumėme gerbti.
Mažvydo b-koje anais laikais dirbo toks A. Kancleris (knygnešio anūkas?). Jis netgi vedė sparčiojo skaitymo kursus.
Tam tikra prasme tai buvo naudingas įgūdis, padedantis paspartinti reikalingos, naudingos literatūros atranką. Bet… niekas neįžvelgė atslenkančio paviršutiniškumo pavojų. Žvilgsnis įprato slysti tekstu, nesigilindamas į jo mintis. Slysdamas aptinki tave viliojančių žodžių, arba ne. O jei autorius kitą, visai naują mintį plėtoja, todėl kitą žodyną naudoja?