Skelbiame pernai lapkričio 13 d. į Anapilį iškeliavusio žymaus Lietuvos dailininko: monumentalisto, tapytojo, grafiko Laimučio Ločerio (1929-2018) šviesiam atminimui skirtą Rasos Kazlas rašinį apie Jo kūrybą.
Šių metų balandžio 11 dieną menininkui L.Ločeriui sukaktų 90 metų. Bandau įsivaizduoti koks būtų jo jubiliejus? Artimų likusių dar gyvų draugų rate galbūt išgertų taurę vyno, surūkytų papirosą, kaip tais senais gerais laikais, kai bohemiškai leisdavo laiką „Neringos“ kavinėje… Po to visiems išsiskirsčius, matyt, vėl lėtai slinktų jo kasdienybė. O toji pastarųjų metų kasdienybė buvo įkalinta visiškoje vienatvėje. Pensininkų globos namuose garsaus ir talentingo monumentalisto, dailininko L. Ločerio dienos buvo įkyriai vienodos. Nors gal būt galėjo būti ir kitaip. Gal kitame laike, kitoje erdvėje jis būtų nešiojamas ant rankų, būtų kiek kitaip įvertintas viso jo gyvenimo kūrybos palikimas? Sakoma nereikia gręžiotis atgal, bet kai tas ėjimas į priekį toks duobėtas, toks kartais nepakeliamai skaudus…
Kūrybinė biografija L. Ločerio turtinga. Nuo 1960 metų jis dalyvavo parodose, sukūrė monumentalių dekoratyvinių kūrinių interjerams kavinėse Vilniuje, Druskininkuose, dalyvavo pasaulinėje parodoje „EXPO-70“. Meno pasaulis ypatingai vertino įstabius L. Ločerio bareljefus „Amžinas ąžuolas“, „Kopų balsai“. L.Ločerį vyresnioji karta prisimena iš jo monumentalių kūrinių dabar jau uždarytame sostinės restorane „Tauras“, garsiojoje vaikų kavinėje „Nykštukas“. Kaip rašo dailėtyrininkė prof., humanitarinių mokslų daktarė G. Jankevičiūtė: „Skaidrus piešinio ažūras, laisvos konfigūracijos, grynų, skaisčių spalvų plotai kuria smagią nuotaiką. Šviesios, lengvos L. Ločerio „Anykščių šilelio“, „Neringos“ kavinės tapybos spalvos, linijinio piešinio primatas, veržlus ritmas, grakščios formos rodė įsivyraujantį to meto dailėje paprastumą, įtaigų lakoniškumą.“ Kūrėjo bareljefų, skulptūrų gausu buvo Druskininkų, Nidos, Ukmergės, Vilkaviškio ir kitų miestų kavinėse. Dailininkas naudojo metalą, betoną, medį, o kad jo kūriniai “prabiltų” monumentaliomis, plokščiomis, dekoratyviomis formomis, kurioms būdingas dinamiškumas ir veržlumas, L. Ločeris pats sau buvo pasigaminęs specialius įrankius, kuriais ir kūrė savo originalius ir labai unikalius darbus.
Rudenį Amžinybėn iškeliavęs kūrėjas, prieš pusantrų metų duodamas man interviu tada džiaugėsi, kad su išnykusiais viešųjų erdvių kūriniais, vis dėl to „Crown Plaza“ ir „Neringoje“ dar yra likę jo darbai. Matyt tai buvo jam brangiausi kūriniai, kėlę ne vien prisiminimų sentimentus. Smulkiai tąsyk pasakojo apie jų atlikimo techniką, apie tai, kaip norint suvaldyti erdvinę vizualizaciją, ypatingai tiksliai jam reikėjo apskaičiuoti visus esamos patalpos parametrus.
Visą sovietmetį aktyviai kūręs, bet niekuomet sistemai nebuvęs pavaldžiu, vėliau, kai L.Ločeris pareiškė norą išvykti gyventi į Kanadą, kur tuo metu gyveno jo buvusios žmonos mama, menininkas ypatingai buvo persekiojamas saugumo agentų. Buvo bandoma jau ne sistemiškai, o tiesiog fiziškai su juo susidoroti, pvz. „surežisuotuose“ netyčiniuose autoįvykiuose. Pats mėgdavo sakyti, kad jam pavyko išlikti tik todėl, kad KGB veikėjai jį matyt įvertino kaip „nesunaikinamą antisisteminę veislę“. Ir jeigu jo nesunaikino sovietinis režimas, Nepriklausomoje Lietuvoje, į kurią jis grįžo vos tik prasidėjus pirmiesiems Sąjūdžio mitingams, L.Ločeriui už teisę kurti ir būti teko gerokai pakovoti. Deja, kaip nebūtų apmaudu, naujosios Lietuvos gyvenime šio monumentalisto darbų jau nebereikėjo. Pamažu nyko ir tos sovietinės viešosios erdvės, o kartu su jomis ir L. Ločerio unikalūs kūriniai. Jais nepasirūpino pats menininkas, tuo labiau jie nerūpėjo ir paveldo sergėtojams.
Nežinau ar šiandien dar tebėra L.Ločerio kūriniai likę viešbutyje „Crowne Plaza“ (anksčiau vadinosi „Draugystė“). Nežinau, ar meno antologijose minimas jo darbas viešbutyje „Neringa“, po pastato rekonstrukcijos sugrįš į tą pačią erdvę? Žinau tik viena, šiandien, einant pro „Neringą“, matyti nugriauto pastato žiojėjančios ertmės, kurių vietoje veikiausiai kaip dabar madinga turbūt išdygs dar vienas “stiklainis”.
Vartydama po mirties rastus jo užrašus, šventvagiškai ir visai nekrikščioniškai galvojau, kaip gerai, kad jis iškeliavo, kaip gerai, kad jis jau nebemato šių dienų beprotybės, kur sėkmingųjų, veržlių ir labai madingų pasaulyje šiam talentingam menininkui tiesiog nebuvo likę vietos. Šis interviu, kurį spausdino JAV lietuvių išeivių DRAUGAS prieš pusantrų metų buvo paskutinė viltis būti išgirstam dėl vienintelės priežasties. Menininkas jau tada sunkiai judėdamas, ryžosi sukurti Lietuvos 100 mečiui skirtą Jono Basanavičiaus monumentą. Taip ir liko neįgyvendintas šis jo paskutinis noras. J. Basanavičiaus maketas laikiną prieglobstį rado privačiuose namuose, tuo tarpu, L.Ločerio palaikus amžinąjam poilsiui priglaudė Menininkų kalnelis. Tai buvo kūrėjo antras noras ir , ačiū Dievui, mums bent jį pavyko išpildyti. Kukliose laidotuvėse kunigui Juliui Sasnauskui palydint L. Ločerį į paskutinę kelionę, įstrigo tik viena vieno kalbėtojo frazė: “Ateis laikas ir L. Ločerio darbai sulauks išskirtinio menotyrininkų dėmesio”. Tikiu, kad apie L. Ločerio darbus bus kalbama. Jie bus pažinti iš nuotraukų, menininko eskizų, tik ar ateinačiųjų kartai jie bus parodyti gyvai? Vargu. Todėl šiandien bent kiek pažįstančiam menininko sielą, galima tik įsivaizduoti ką L. Ločeriui reiškė toji visiška kūrybinė rezignacija ir taip dramatiškai liūdnai perrašytas jo gyvenimas mylimoje ir jam be galo svarbioje Lietuvoje.
Kūryba iškeliavo į nebūtį
Lietuvos dailininko, monumentalisto, grafiko L. Ločerio piešinius galima drąsiai lyginti su Renesanso laikų kūrėjų Leonardo da Vinči ar Mikelandželo darbais. Lietuvos dailės istorijoje ne daug tokių menininkų, kurie taip puikiai išmanytų žmogaus kūno proporcijas, tai giliai jaustų bei būtų perpratę žmogaus anatomiją, gebėtų taip tiksliai piešiniuose atkartoti kiekvieną kūno linkį, raumens iškilumus, judesius ir žmogaus prigimtinį išskirtinumą̨. Kai klausiu garbaus amžiaus menininko, kodėl taip tobulai įvaldęs piešimo techniką, pasirinko monumentalų meną, L. Ločeris atsako, kad kelius į šią sritį atvėrė draugai architektai. Ir tikrai – sovietmečiu brandžiausias kūrybos laikotarpis šiam grafikos monumentalistui suteikė garbės dirbti su iškiliais architektais broliais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, Stasiu Bareikiu, Algimantu Patalausku, Vytautu Batista.
Gimęs ir augęs Biržuose, žinomo Nepriklausomos Lietuvos fotografo Petro Ločerio šeimoje, jauniausias iš trijų brolių, L. Ločeris pasuko į dailę. Studijas menininkas baigė Lietuvos Dailės Akademijoje, vėliau mokslus tęsė Sankt-Peterburgo meno akademijoje. „Sankt-Peterburge diplomo gynimui sukūriau kompoziciją „Kuršių marių žvejai“. Kai į auditoriją įnešė tą mano darbą, profesūra ir visa ten susirinkusi publika pradėjo ploti. Po to, pamenu, nutapiau paveikslą „Tadžikas su asiliuku“, tai tas darbas gana ilgai buvo eksponuojamas akademijoje. Tai buvo nemažas nuopelnas – buvau pastebėtas, nes iki tol Sovietų Sąjungoje paprastai demonstruodavo tik ruselių studentų darbus. Taigi mano atvejis buvo pirmas akademijos istorijoje”, – apie savo kūrybinius laimėjimus pasakoja L. Ločeris.
„Išimkite Ločerio darbus iš jų architektūrinės aplinkos, – tikrųjų namų, – ir iš karto pajusite, kad jie ištuštėjo, neteko šilumos, poezijos. Monumentalioji dailė tą nepažeistą erdvę daro tartum žmogiškesnę, artimesnę,“ – septintajame dešimtmetyje viename spaudos leidinyje apie šio monumentalisto darbus rašė žinomas Lietuvos žurnalistas, menotyrininkas Tomas Sakalauskas (1932–2015). Didžiausia likimo ir kūrybos grimasa – talentingo kūrėjo negrįžtamai išnykusius darbus šiandien mena tik fotonuotraukos, kuriose išliko kai, kurie L. Ločerio monumentalūs dekoratyviniai kūriniai, kadaise puošę populiarias Vilniaus, Druskininkų Nidos, Anykščių kavines, viešbučius, konferencijų sales. Į nebūtį iškeliavo Vilniaus vaikų kavinė „Nykštukas“ su visa dekoratyvine sienine tapyba, kurios vienu iš bendraautorių buvo L. Ločeris. Neišsaugotos ir kavinės „Tauras“, restorano „Nida“ sieninis dekoras. Išlikęs tik menininko originalus horeljefas „Draugystės“ (dabar Crowne Plazza) viešbučio konferencijų salės interjere ir viešbučio „Neringos“ hole esanti medžio sieninė kompozicija. Tiesa, pastaroji jau yra praradusi vientiso kūrinio vaizdą̨, nes rekonstruojant viešbutį buvo nuspręsta dalį sieninės kompozicijos nuimti, kadangi toje vietoje naujiesiems savininkams reikėjo padidinti viešbučio kambarių skaičių.
Sovietinė cenzūra netrukdė patriotiškiems kūrybos užmojams
Ankstyvoje vaikystėje menantys Nepriklausomos Lietuvos dvasią, menininkas savo kūryba tyliai maištavo prieš sovietų ideologus. Tais laikais atviru lietuvišku tautiškumu pasižymintis prakalbinto medžio siužetai atsispindėjo beveik visuose L. Ločerio dekoratyviniuose interjeruose. Tai ir „Amžių Vilnius“, „Taurų medžioklė“, „Dainavos šalis“, „Amžinas ąžuolas“, „Gintaro krantas“. „Pamenu, viešbučio „Neringa“ hole iš aliuminio juostų kūriau „Amžių Vilnius”. Ant pano išlanksčiau Gedimino bokštą, žiniuonį, raitelius. Iš tiesų, labai delsiau daryti tą sienelę, nes vis galvojau, kad kompartijos lyderiai pamatę uždraus, lieps permontuoti. Neišvengiau susidūrimo ir su pačiu A. Sniečkumi, kuris, kartą eidamas pro šalį, mestelėjo: „Kas čia per kavalerija?“. Suprask, užkliuvo vaizdas, kuris jam pasirodė per daug patriotinis. Kažkaip tąsyk praslydau su šia idėja. Daugiau nesikabinėjo“, – dalijosi prisiminimais L. Ločeris.
Šio menininko unikalių darbų itin laukė sovietmečiu naujai kilusių pastatų tuščios sienos. Originaliai L. Ločerio rankose kalto dūžiai medžiui suteikdavo šiltas, lanksčias formas, novatoriškai jo rankose prakalbdavo ir kitos jo kūrybai naudojamos medžiagos: betonas, metalas. Keliolikos metrų atskirose dalyse komponuojamas vientisas, vizualiai užburiantis vaizdas įkūnijo įsivyraujantį to meto dailėje paprastumą̨, įtaigų lakoniškumą.
Turėjo viską, išskyrus laisvę
Vienas produktyviausių sovietmečio kūrėjų̨, originaliais monumentaliosios dailės dekoro kūriniais prakalbinęs ne vieną architektūrinę̨ erdvę, „raudonojo maro“ Lietuvoje turėjo viską. Narystę Dailininkų ir Architektų sąjungose, viliojančius kūrybinius užsakymus, tiems laikams ištaigingą kotedžą̨ Vilniaus Antakalnio pušų̨ prieglobstyje ir prašmatniausią sovietinį automobilį „Volga“. Kaip ir daugelis jo amžininkų, neturėjo L. Ločeris to meto Lietuvoje vienintelio – laisvės. „Visą laiką galvojau apie vaikų ateitį. Nenorėjau, kad jie, kaip ir aš, vergautų sovietams”, – sako L. Ločeris. Sovietinė vergovė buvo vienintelė priežastis, dėl kurios žinomas menininkas gūdžiais okupacinio režimo metais išdrįso pareikšti norą̨ emigruoti. Ločerių šeima turėjo tokią galimybę, kadangi Laimučio uošvė buvo ištekėjusi už Kanados piliečio ir jau ne vienerius metus gyveno Hamiltone. Ločeriams išvykimas galėjo būti reglamentuotas pagal 1975-ųjų baigiamąjį Helsinkio aktą, kuris numatė šeimų̨ susijungimo galimybę.
Devynerius metus užtruko, kol šeima gavo leidimą̨ išvykti. Per tą laiką L. Ločeris ne tik sovietų valdžiai, bet ir kai kuriems artimiems savo bičiuliams tapo nepageidaujamu asmeniu. Jis buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos, šeimą nuolat persekiojo KGB agentai. Menininkas ne kartą asmeniškai patyrė sovietinio režimo persekiojimo metodus. „Tai cukraus į benzino baką pripila, tai namų durų spyną pakeičia. Matydavau ne tik aš, bet ir mano kaimynas, fotomenininkas Rimantas Dichavičius ne kartą buvo pastebėjęs, kaip saugumiečiai prie namų, už medžio pasislėpę, sekdavo. Kartą bandė inscenizuoti kelių eismo įvykį, bet paskutinę akimirką kažkaip greitai sureagavau ir išvengiau susidūrimo su priešais atvažiuojančiu automobiliu. Juk vos patekus į valdžios struktūrų akiratį, išvykimas iš Sovietų Lietuvos būtų mums visiems laikams užkirstas“, – įtemptą laiką prisimena garbaus amžiaus menininkas.
KGB psichologinis spaudimas ir nuožmios provokacijos kūrėjo stoiškumo nepalaužė. „Mane turbūt paliko kaip KGB nesunaikinamą veislę, kaip pavyzdį tiems, kurie bandys būti nelojalūs sovietų valdžiai”, – juokauja Laimutis. Neįbauginta saugumo agentų vykdomų slaptų išpuolių, Ločerių̨ šeima vis dėlto pademonstravo savo nelojalumą sovietinei valdžiai. Kanados vyriausybei tarpininkaujant, 1987 m. menininkas, jo žmona, suaugęs sūnus ir mažametė dukra pagaliau gavo leidimą išvykti.
Kanadoje talentas buvo skirtas paminklų apipavidalinimui
„Vos tik atvykęs į Kanadą, iš karto pagalvojau apie grįžimą̨ atgal į Lietuvą. Supratau, kad tiesiog nepriklausau tai žemei, man ten viskas buvo svetima”, – prisimena užplūdusios pirmuosius jausmus tolimoje šalyje. Skirtingai, nei kitiems Ločerių šeimos nariams, tarp Laimučio ir Kanados abipusė meilė taip ir neužgimė. „Na, Niagaros krioklys kaip krioklys. Gamta? Lietuvoje man ji įspūdingesnė. Ar bendravau su lietuviais? Buvo ten lietuvių jaunimo centras. Pamenu, nuėjau ten kartą ir girdžiu, kaip jauni lietuviukai kalbasi angliškai, aš jiems ir sakau: „Ar jums negėda? Juk jus lietuviai, kodėl nekalbate lietuviškai?– prisimena L. Ločeris.
Kanadoje žinomas Lietuvos menininkas pradėjo dirbti Mr. Hardviko paminklų dirbtuvėse. Prisimena talentingas dailininkas kaip jam buvo organizuotas priėmimas į darbą̨. „Padavė̇ juodą poliruotą plokštelę ir liepė jam ką nors nupiešti. „Iš atminties išgraviravau A. Diurerio „Juodosios madonos“ kopiją ir iš karto buvau įdarbintas“, – sako pašnekovas.
Kūrybinės talentingo menininko saviraiškos paminklų dirbtuvėse nelabai reikėjo. L. Ločeriui specialiais įrankiais reikėdavo išgraviruoti piešinius per baltą kalkinį popierių ant juodo granito. Iš tiesų, tai buvo sudėtingas piešimo procesas, nes vaizdas buvo kuriamas atvirkštiniu keliu, šešėliuojant jį iš šviesos į tamsą. Talentingam dailininkui, turinčiam gebėjimą matyti piešinio visumą iš anksto, tai padaryti nebuvo sunku. Tokiu piešimo principu buvo siekiama, kad vaizdas įgautų̨ formą, netaptų plokščias ir sudarytų 3D formato įspūdį.
„Žinote, kai pradėjo naudoti lazerį, galvojo, kad dailininkų jau nebereikės, o, pasirodo, su tuo lazeriu nelabai kas gaunasi“, – šypsosi garbaus amžiaus kūrėjas.
Pas Mr. Hardviką menininkas gaudavo solidų atlyginimą. Portretui išgraviruoti reikėdavo keturių̨ valandų̨, o už valandą mokėdavo 40 Kanados dolerių. Tais laikais tai buvo neblogi pinigai, tačiau, žinant to laiko kainų skirtumą ir pinigų vertę, kanadietiško atlygio vis tiek nebūtų̨ užtekę̨ įsigyti naujam būstui Lietuvoje. Jau tuo metu menininką aplankė pirmoji mintis grįžti į gimtinę. Būdamas Kanadoje Laimutis per vietinę televiziją išvydo Baltijos kelio vaizdus, išgirdo apie pirmuosius Sąjūdžio mitingus Vingio parke. Klostėsi ir kitos likimo aplinkybės. Skyrybos su žmona tik pagreitino jo apsisprendimą išvykti iš Kanados, o ir Tėvynės ilgesys buvo lyg užklupusi liga, nuo kurios žinomas monumentalistas galutinai pasveiko tik tada, kai giliai įkvėpė lietuviško oro.
Niekuomet nesigailėjo grįžęs į Tėvynę
Pirmosios dienos Lietuvoje buvo nelengvos, bet tas žinojimas ir buvimas savu tarp savų guodė ir nuteikė labai optimistiškai. „Pamenu, turėjau nusipirkęs atgalinį bilietą į Monrealį. Antakalnyje, Šilo gatvėje, kurioje gyvenome prieš išvykdami į Kanadą, sėdėjau ant kalniuko ir mačiau, kaip dangų skrodžia mano lėktuvas, į kurį taip ir neįlipau. Tą pirmą naktį̨ gimtinėje miegojau Antakalnio kapinėse, ant suoliuko. Nors neturėjau stogo virš galvos, vis dėlto džiaugiausi likęs Lietuvoje“, – prisimena L. Ločeris.
Grįžęs į Lietuvą menininkas ilgą laiką neturėjo kur gyventi. Artimi bičiuliai padėjo įsidarbinti Vilniaus dailės akademijoje. Čia dėstė piešimą, gavo leidimą̨ apsigyventi akademijos bendrabučio kambarėlyje, kuriame praleido daugiau kaip dvidešimt metų. Nesiskundė nei kukliomis gyvenimo sąlygomis, nei nedidele akademijos docento alga. Net ir dabar, kai gyvenimo saulėlydį pasitinka senjorų globos namuose, kai buvimas toli nuo sūnaus, dukters, anūkes įkalina kasdienybės vienatvėje, L. Ločeris visiškai nesigaili grįžęs į Lietuvą.
Vis dar jaučiasi esąs reikalingas Lietuvai
Iki šiol aplanke guli neįkainojamą vertę turintys L. Ločerio niekur viešai nerodyti piešiniai – restauruotai Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčiai ir kitoms erdvėms numatyti monumentalios dailės eskizai, įspūdingi grafikos darbai, kurie svarbių valstybinių švenčių, šv. Kalėdų̨ ir šv. Velykų̨ proga buvo spausdinti Kanados laikraštyje „Tėviškės žiburiai“, Gudijos lietuvių leidinyje „Lietuvių godos”. Atvirauja, kaip kūrybinio sąstingio metais ypač̌ laukdavo minėtų švenčių̨, kad galėtų sukurti naują piešinį ir jį išsiųsti redakcijoms.
Kukliame senjorų globos namų kambarėlyje jis su dideliu užsidegimu ir energija vėl prakalbino savo rankas ir sukūrė Lietuvos šimtmečiui skirtą monumento maketą. „Klausiate, ar jaučiuosi esąs reikalingas Lietuvai? Manau, kad esu reikalingas. Štai sukūriau Lietuvos jubiliejui naują darbą. Galėtų jis stovėti prie Signatarų namų“, – viltingai kalba menininkas, tikėdamas, kad gal kažkam bus įdomus šis jo kūrinys ir gal atsiras bendraminčių, kurie norės įgyvendinti šią idėją. Menininkas nuoširdžiai tiki, kad bent šis jo darbas Nepriklausomoje Lietuvoje sulauks užtarimo, kad atsiras iniciatyvių, geros valios žmonių̨, kurie paaukos pinigų, ir jo naujausias kūrinys ras istoriškai svarbią vietą sostinėje. Įspūdingame monumento makete grafiškai tiksliai pavaizduotos bareljefinės datos, kurios skelbia Lietuvos šimtmetį. Šiame kūrinyje dar turėtų būti iškaltas mūsų patriarcho Jono Basanavičiaus portretas ir iamžinta svarbi Nepriklausomybės Akto citata: „Lietuvos taryba skelbia atstatanti Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi”.
„Vienintelio ko trūksta – tai pinigų ir geros valios žmonių̨ palaikymo“, – jausmingai kalba garbaus amžiaus menininkas, kuris itin atlaidžiai žiūri ne tik į nepelnytai savo praeities kūrybos pamirštą šlovę, bet ir į tai, kad iki šiol prie išlikusių darbų „Draugystės“ viešbučio konferencijų salėje, „Neringos“ viešbučio hole nėra nurodyta jo autorystė.
Ir net žinant, kad Lietuvos pastatų interjerams kadaise kurti originalūs dekoratyviniai kūriniai negailestingai išnyko kartu su šio kūrėjo praeities didybe, monumentalios dailės istorijoje L. Ločeris vis dėlto išliks visų laikų menininku, mokėjusiu talentingai prakalbinti tuščias sienas.
Autorė yra JAV lietuvių išeivių laikraščio „Draugas“ bendraautorė
Tai nėra kažkoks išskirtinis atvejas. Viešpatauja materialistinis fanatizmas. Visi, kurie netenkina gyvuliškų instinktų – nereikalingi. ” Kuryba ” turi daryti pinigąą! Kitaip: kalbėkis su siena!