Biržų krašto muziejuje „Sėla“ iki metų pabaigos dar galima suspėti aplankyti paroda, kurioje pristatomi Lietuvos valstybės simboliai – vėliava, herbas ir himnas.
Švęsdami Atkurtos Lietuvos Respublikos 100-metį, Biržų muziejaus 90-metį bei besidžiaugdami pilietiškais biržiečiais, kurie šiomis progomis pradžiugino Muziejų ypatingomis dovanomis, atspindinčiomis Atkurtos Lietuvos laikmetį ir Biržus jame, iš Biržų muziejaus fondų buvo nuspręsta iškelti ir sudėti į parodą čia saugomus Lietuvos valstybės simbolius. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įteisinti trys oficialūs Lietuvos valstybės simboliai – vėliava, herbas ir himnas. Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona, valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke, Valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“.
Parodoje galima pamatyti šių trijų simbolių pateikimo formų įvairovę: eksponuojami herbiniai bareljefai, plakatai, atvirukai, vokai, fotografijos, įvairūs ženklai ir ženkleliai, banknotai, monetos, bei dokumentai, menantys tarpukarinės Lietuvos laikmetį bei atspindintys 1990-aisias metais atkurtos mūsų valstybės laiką.
Išskirtinis parodos akcentas – vėliavos. Viena jų Eugenijos ir Liucijaus Baniulių dovana, kitas išskirtinai šiai parodai paskolino ilgametis muziejaus bičiulis, Biržų Šaulių kuopos vadas, Vidutis Šeškas. Galėsite išvysti įvairiausias variacijas Lietuvos valstybės vėliavos motyvu: Trispalvė plevėsuoja ir tarpukariniuose, Gyčio Aukštikalnio dovanotuose, jo tetai, plk. ltn. Jono Variakojo sesers Emilijos Januševičienės dukrai Nijolei Nutautienei priklausiusiuose atvirukuose.
Iš trijų valstybės simbolių daugiausia muziejaus fonduose aptikta įvairių modifikacijų Vyčių. Vienas seniausių – tarpukariu Biržų „Saulės“ gimnazijoje (1934–1940 m. – Biržų A.Smetonos valstybinė gimnazija.) kabėjęs Lietuvos herbas – Vytis. Mažiausiai parodoje – Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ pavyzdžių. Matyt todėl, kad giesmė įgauna prasmę giedama, saugoma kiekvieno lietuvio širdyje…
sveikintina, bet reikėtų šią parodą parodyti ir kituose Lietuvos miestuose. Kas galėtų imtis iniciatyvos?
Šaunu! Žiū, gal „Stepas paskui Stepą”, ji pasieks ir Vilnių, o gal net ir patį Seimą. Gal tas kažkas – seimūnams nežinoma, nepažįstama, nematyta – atkreips jų akis, gal pats premjeras paklaus: „A co to?”