Vilnius, miesto savivaldybės pramintas magiškuoju miestu, rengiasi Kalėdoms. Ir tikrai čia dedasi nepaprasti dalykai. Turbūt sunku, o gal net ir neįmanoma įsivaizduoti, kad pvz., Varšuvos J. Pilsudskio aikštėje priešais Nežinomo kareivio kapą, arba Rygoje priešais Laisvės paminklą su karių garbės sargyba būtų įrengiama čiuožykla.
Bet panašūs dalykai, deja, įmanomi mūsų magiškame mieste. Tiesa, mes savo sostinės centre, deja, neturime nei Nežinomo kario kapo, nei deramo Laisvės paminklo su karių garbės sargyba. Kol to nėra, tautos patirtas kančias primena ir Laisvės kovų įamžinimo ir pagerbimo vietas Vilniaus centre esančioje Lukiškių aikštėje ir jos prieigose nors ir kukliai reprezentuoja bei memorialines funkcijas atlieka buvusios KGB būstinės cokolinėje dalyje iškalti nužudytųjų laisvės
kovotojų vardai, obeliskas tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems Jakutijoje ir nedidelė iš akmenų sudėta piramidė sovietinės okupacijos aukoms atminti Aukų gatvėje priešais Lukiškių aikštę, šios aikštės centre įrengtas Šimtmečio žiedas su Laisvės kovų relikvijomis bei aikštės šiauriniame pakraštyje esantis kryžius nužudytiems 1863 m. sukilėliams atminti.
Kadangi mūsų valstybės vadovaujančios institucijos nesiima veiksmų deramai įamžinti mūsų tautos patirtų kančių ir Lietuvos Laisvės kovų bei kovotojų atminimą Vilniuje, šito darbo ėmėsi patriotinės organizacijos, atstovaujančios laisvės kovotojus, rezistentus, politinius kalinius ir tremtinius. Jų pastangomis 1994 m. iš akmenų buvo sudėta kukli piramidė Aukų gatvėje, o Šimtmečio žiede 2018 m. patalpintos Laisvės kovų relikvijos.
Tačiau Vilniaus savivaldybė ne tik aktyviai veikia žlugdydama minėtų organizacijų siekius pastatyti deramą monumentą Lukiškių aikštėje, bet ir negerbia jų pastangomis jau atliktų darbų – nereikalauja laikytis pagarbaus atstumo nuo minėtų memorialinių akcentų masinių renginių metu, memorialinėje ir sakralinėje zonoje leidžia statyti šioje vietoje nederamus įrenginius – scenas, prekybinius paviljonus, rengti triukšmingus populiarios muzikos koncertus, jogos, ar kitų gimnastikos rūšių, kovos menų mokymus, šokius ir kitokius panašius renginius, tinkamai neprižiūri memorialinių vietų ir ženklų (pvz., žiemos metu nevalomas sniegas nuo memorialinių plokščių su užrašais). Paskutinis Savivaldybės akibrokštas – Kalėdų proga tarp paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti Aukų gatvėje ir Šimtmečio žiedo relikvijų įrengta čiuožykla.
Bet ar tai tinkama vieta čiuožyklai? Juk visai netoli, dešiniajame krante prie Baltojo tilto, tikriausiai, būtų galima įrengti net ir ne vieną, o kelias čiuožyklas – atskirai vaikams, paaugliams ir jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms. Gerai paieškojus, atsirastų vietų čiuožykloms ir kitose sostinės centrinės dalies vietose, jau nekalbant apie jos ,,miegamuosius“ rajonus, kuriuose čiuožyklos tikrai būtų labai reikalingos. Jos skatintų sostinės jaunimą pakilti nuo kompiuterių, išeiti iš namų ir aktyviai džiaugtis žiemos malonumais. Tuo tarpu čiuožykla Lukiškių aikštėje – tai daugiau ne poreikio čiuožti patenkinimo priemonė, bet parodomoji Savivaldybės viešųjų ryšių akcija, mažai ką bendro turinti su vilniečių, ypač sostinės jaunimo poreikiais. (Pvz., mano žiniomis, Rygoje 2017-2018 m. žiemą veikė 10 čiuožyklų po atviru dangumi, bet žinoma, nė viena iš jų nebuvo išlieta priešais Laisvės paminklą.)
Pagaliau ir Lukiškių aikštėje tokio dydžio čiuožyklą, kokia ji yra, buvo galima įrengti aikštės vakarinėje dalyje, arčiau J. Tumo-Vaižganto gatvės, priešais Nacionalinės Muzikos ir teatro akademijos pastatą. Bet ne – Savivaldybės klerkams ir jų parankiniams būtina brautis į patį aikštės centrą, kaip galima arčiau jos svarbiausių memorialinių ir sakralinių vietų. Tokiais veiksmais, manau, Savivaldybė dar kartą parodė savo siekį paversti Lukiškių aikštę tik dar viena pramogų arena, paneigti jos, kaip valstybės reprezentacinės aikštės statusą, nesiskaityti su aikštės memorialiniais akcentais, pasinaudojo dar viena proga paniekinti patriotinių organizacijų pastangas aikštėje deramai įamžinti ir pagerbti Lietuvos laisvės kovų ir kovotojų atminimą.
Nuo tokių Savivaldybės veiksmų ne džiaugtis, bet verkti norisi. Net Ir artėjančių Kalėdų džiaugsmas to liūdesio negali išsklaidyti.
Ačiū Autoriui už išsakytą skaudžią tiesą apie… dalies mūsų pačių išrinktąjį.
Visas miestas (šiuo atveju, deja, sostinė!!!) atsidūrė tuzino ciniškai sauvaliaujančių mankurtų rankose. Bekilmių, nes neturinčių praeities – nei šeimos, nei tautos istorijos (t.y., patys atsisako jos, viešai trypia, demonstruoja paniekos joms pavyzdžius; – nes save ir ją gerbiantys negaus finansinio bei politinio palaikymo rinkimams? O tokiems geriau tėvas nuo stogo, negu posto netekti?).
Sostinė rankose „ateities šešėlių”, kyburiuojančių erdvėje be moralinio pamato, be atramos taškų, strimgalviais lekiančių paskui madingus arba jiems asmeniškai naudingus „orientyrus” 🙁 Rankose neišmanėlių, nes neišmokusių, kaip kur dera elgtis, kad nei sau, nei tautai gėdos nedarytų; kokių taisyklių dera laikytis (ypač, jei esi miesto galva); nežinančių, kas yra vertybės, savigarba, nes žiūri į jas „pragmatiškai”; neturinčių nė lašo atjautos, nežinančių, kur, kada ir kaip ji reiškiama. Rankose tų, kuriems jokios taisyklės negalioja, nes taisyklės – tai žinojimas, pastangos, pareigos (ypač, jei nesi eilinis pilietis, jei turėjai drąsos, ar gal įžūlumo imtis miesto ar tautos vedlio vaidmens).
Lenkai apie tokius sako, hulaj, dusza, piekła nie ma. Net ir tie rusai, kur drasko marškinius ir šaukia: „Раз пошла такая пьянка, режь последний огурец!”, tokio elgesio sau neleistų.
Gal nepagarbą savo tautai, kalbai, istorijai bei jų išdavystę pateisina rusams sentimentų jaučiantys prancūzai – civilizuota, europietiškiausia, lengvai į viską žiūrinti, visada buvusi moderniausia tauta? Gal bent šios, nuo seno tolerantiškiausios Vakarų tautos požiūris į moralinio nesvarumo būklę pasirinkusius veikėjus, pateisins „praeities šešėlių” nepakenčiančius miesto „tėvus”? Deja – veikiau išblaivėti padėtų. Prancūzų tautinė savigarba turi nusistačiusi griežtą moralinę ribą, kurios peržengti niekam nevalia, nesulaukus atitinkamo įvertinimo. – Mūsų „moderniesiems” tik reiktų pasidomėti, kaip prancūzai savo II-jo pasaulinio karo metų „pragmatikus” visuotine panieka „pagerbė” – dar nė karui nepasibaigus. Ir ne tik panieka. .
Užjaučiu senus tėvus, tokius „šiuolaikiškus užvadėlius” užauginusius. Bet dar labiau užjaučiu tokių realpolitikuojančių neišvengiamą senatvę, nes kitų jausmų nepaisymą, neprieraišumą prie savų, nepagarbą jiems, ar net tautos išdavystę asmeniniu pavyzdžiu sėjęs bei tarp jaunų platinęs, senatvės sulaukęs, savo paties atžvilgiu pjausi …
Kažkokie kvailiai (?!)…
Nieko nuostabaus – visur viršų paėmė feisbukinės-buitinės sąmonės lygis. Net LRT savo žiniose šios sąmonės tauškalus apžvelgia. Bendrasis žinojimas, išprusimas pasaulyje tapo apskritai nereikalingas. Vilniaus valdyme vaikogališkumas pradedant nuo Zuoko tęsiasi. Ir galo tam nematyti. Artėja nauji rinkimai, o padoresnio kandidato į merus Vilnius vėl neturi.
Kas dėl Lukiškių aikštės, tai jokio viešo pasvarstymo dėl jos kaip aikštės taip ir nėra. Matyt, kad jau neturime ir tai išmanančių. Ji kuriasi maždaug pagal tokios pačios savieigos principą, kaip savo metu radosi Kryžių kalnas… Kol aikštė dar niekuo nėra ir kaip matosi iš kandidatų į Merus ar Prezidentus gal ir visai ji niekuo netaps, tai tegul nors jaunimas čiuožykla pasidžiaugia. Tai vis šioks toks meilės Vilniui, kuriam patyčių, neapykantos, išdraskymo, išdalijimo Lenkijai su Kaunu sprendimų nestinga, puoselėjimas…
Čiuožuykla aikštėja vaikams – gerai! Aikštė turi būti visuomenei, o ne kapinėms.
Visi esame teisūs, bet yra ir teisesnių
(buvo net užrioglinę mumijos pavidalo atvaizdą;
atvaizdą nukėlėme, bet mumija dar klesti /už 999 km/),
tad teisesni – kur pridirbę …
(bent pamėginta užkardyt ir išsireikalaut) “2017 m. lapkričio 19 d.
! 100 Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra
dėl laikinųjų apsaugos priemonių (Lukiškių a. neteisėtam savavaliojimui užkardyt)”
…
Taigi, aiškus ir pritarimo sulaukęs siūlymas AUKŲ MEMORIALUI suteikt erdvę
deramos pagarbos plote apeigoms ir renginiams: vėlgi …išsišokėlių-pasišovėlių
(gaila, kad mūsų patriotų-nesusipratėlių burokų-genzbigelių nuoskaudom ir rėkimu
/visai visai t u š č i a g a r b y s t i š k i a u s i u o j u/ numestas, tarsi ten pat pakrašty
tebeklestinčio WC palaikymui-užlaikymui …”su kalvele” pašonėje.
***
Kai bus nuteisti/nenuteisti “pinigų (iš iždo!) pasiėmimo medeliams-krūmeliams,
skaldelei-takeliams, ant Lunkiškių erdvių … be jokių jokių konkursų” …dalyviai
(pagal gerb. Žemyną gal “участники …на участке Луки…”), tai galėsim grįžt
– ir į MUGIŲ,
ir gretimos, – lunku apjuostos (nauja Gedimino vaga) AUKŲ MEMORIALO
erdvės (greta buv. KGB ir carų būdos), – gyvybingojo susigrąžinimo Vilniaus
miestui, jo gyventojams bei svečiams reikalų tvarkymą(si).
“IŠ VILNIAUS MUGĖS
Lukiškio jomarkas baigės, — ligi likvidacijos
pasiliko tik kelios dienos.
„Publika”, apspitus du stovinčiu vidury rinkos
balaganu, žvengė iš džiaugsmo. Ir kaip nežvengs,
kaip neklegės, kad tenai taip puikius fokusus rodė,
kad tenai tokius „salto-martale” darė!..
Prasigrūdau ir aš arčiau.
Ant siaurutės estrados ir šokinėjo ir vartės išteptas
klounas. Jo išbaltytas veidas didele-didele
raudona nosim—nuolat išsišiepęs ir jis juokės, saldžiai
gardžiai juokės. Ir „publika” po kiekvieno jo
žodžio taip-pat klegėjo . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Edmundas Steponaitis”
E. STEPONAIČIO RAŠTAI
PILNAS POMIRTINIS EILIŲ
IR PROZOS RINKINYS
Tvarkė Liudas Gira.
KAUNAS 1912
Saliamono Banaičio spaustuvė
Puikus latvių ir lietuvių 100 metų šventimo sugretinimas. Man baisu, iki ko nusiritome. Beje, teko ir man tarp deglų per didžiąją latvių šventę apie Laisvės paminklą žygiuoti. Ėjome su Lietuvos vėliava, mus sveikino rygiečiai, mes sveikinome juos, dainavome dainas ir pagaliau pajutome ir išgyvenome tikrąją mūsų tautos šventę Rygoje, o ne gimtajame Vilniuje. Ačiū, broliukai.
Tarp kitko, Vilnius jau išvis virsta prekeiviu balaganu — Katedros aikštė juk irgi tik kalėdinis turgelis…
Mere Šimašiau,
jei esi tik neišmanėlis, kvieskis patarėjus, jie neleis kvailioti.
Tačiau, jei esi gėdos jausmą praradęs, nepadės patarėjai.
Kuprotą grabo lenta ištiesina. Miestelėnai lauks, o tu?