Nuo lapkričio 1 d., iki balandžio 1 d. pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių reikalavimus draudžiama gaudyti šamus. Ši nuostata padeda aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams veiksmingiau kovoti su pažeidėjais, neleistinais žvejybos būdais gaudančiais šamus.
Brakonieriai šias šaltuoju metų laiku labai vangiai besimaitinančias žuvis ne viliodavo masalu, o tiesiog naudodamiesi kabliais stengdavosi juos užkabinti už bet kurios kūno vietos kertamaisiais smūgiais.
Žinodami duobes, į kurias žiemoti susirenka šamai, brakonieriai tokiu neleistinu žvejybos būdu sugaudavo daug šių žuvų, o dar daugiau sužalodavo. Tačiau dabar už bet kokiu būdu nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 1 d. sugautus šamus baudžiama iki 300 eurų bauda, o žvejybos įrankiai, valtys ir kitos žvejybos priemonės konfiskuojami. Be to, pažeidėjas turi atlyginti gamtai padarytą žalą – sumokėti po 290 eurų už kiekvieną sugautą šamą.
Šamas – didžiausia Lietuvos vandenų žuvis. 2008 metais Kauno mariose buvo sugautas 230 cm ilgio ir 83 kg svorio šamas, o Rusnėje žvejai verslininkai buvo sugavę net 95 kg šamą. Šamui užaugti iki tokio dydžio Lietuvos vandenyse gali prireikti apie 50–70 metų.
O gaila!
Labai norėčiau pagauti tą šamą, kurs mane jauną taip išgąsdinęs buvo! Ir paklausčiau begėdžio, ko jam tada iš manęs reikėjo, ko taip tyliai priplaukęs prie lieptelio, į mane, ant jo stovinčią, žiūrėjo?!
Žvilgsnis buvo toks stiprus, kad pajutau iš vandens sklindančią jo jėgą. Kai nuleidau žvilgsnį, pamačiau didžiulę galvą, joje dvi į mane įsmeigtas jo akis, ir tas žvilgsnis mane visą lyg suparalyžiavo. Ant ežero kranto žaidė mano sūnelis. Bijojau, kad jis neįbristų į vandenį, kad prie manęs nepribėgtų, kad nešūktelėtų ir tuo dėmesio į save neatkreiptų,Tačiau perspėti, ar staigiai šokti link jo, kad nuo vandens patraukčiau, irgi bijojau, nes nežinojau, kaip ta didžiulė galva pasielgs. Tada ėmiau lėtai atatupsta trauktis liepteliu, stebėdama, ar ta galva nepajudės iš vietos. Pasiekusi krantą, čiupau sūnelį ir, ko gero, sumušiau visus sprukimo nuo pavojaus rekordus…
Bet už mus buvo atkeršyta – prabėgus keletui metų, su sūnumi buvome liudininkai, kai Druskininkuose iš Nemuno vyrai ištraukė ano šamo giminaitį, kurio ilgis sutapo su tų vyrų ūgiu. Nesidomėjau meškeriojimu, nieko apie tai neišmaniau, tad iš pradžių nesupratau, ko dviese plonos meškerės iš vandens ištraukti nepajėgia. Aplink jau prisirinko žmonių, jie susijaudinę šūkavo, tada dar keli vyrai prišoko, padėjo meškerę traukti. Ir ištraukė – tokios milžinės žuvies gyvos nebuvau mačiusi.
O man tai labai gaila kai pagaunama ir nepaleidžiama didelė žuvis, tai labai nuskurdiną ežerą, ežerus… Ar teko kur skaityti, kad per paskutinius 200 metų kur nors šamas būtų puolęs žmones??? Man tai ne… Išgaudyti šamus, tas pats kas iššaudyti vilkus… Gal tas šamas buvo labai protingas ir norėjo pabendrauti su protingu sutvėrimu? O gal net pats vandenų valdovas norėjo pasisveikinti?.. Žmonės su kobrom, baltaisiais rykliais susidraugaują, o čia… Rytų išmintis moko – sutikai didelį ir pavojingą gyvūną, pamatyk jame Dievą ir jūsų keliai prasilenks gražiuoju…
Visai įmanoma! Tik kodėl jis man to nepasakė, ir kodėl iš jo žvilgsnio tokia paralyžiuojanti jėga sklido?
Šiandien aš kitaip būčiau reagavus, o tada buvau jaunutė mama, kurios visos juslės visomis kryptimis buvo įjungtos, kad tik neprasmuktų nepastebėtas kas nors, galintis kelti pavojų jos mažyliui. Apie paslaptingą, nematomą žuvų pasaulį apskritai nieko neišmaniau, nes… meškeriotojų labai nemėgau.
Žuvys nekalba, o baimės būna tik vidinės. Jei žmogus mąsto, jis nebijo, jo niekas “neparalyžuoja”…Aš jūsų nesmerkiu, bet “kažkiek” pagyvenus požiūris turi keistis, kad ir į tuos šamus. Pas mane su amžiumi vis daugiau pagarbos gyvybei…
Atsimenu rašytojo, didelio gamtos gynėjo Vlado Dautarto pasakojimą. Kartą jis žvejojo Merkyje. Užkibo didžiulė lydeka. Kai ją vargais negalais prisitraukė, ji iškilo į paviršių ir išsižiojusi ėmė iš lėto grimzti vandenin. Rašytojo žodžiais tariant, sakytum, viliojo – ateik pas mane… Paskui trinktelėjo smūgį ir nutraukė valą.