Kodėl nereikalinga Lietuvos radijo ir televizijos komisija ( LRTK)? Pagrindinis argumentas – LRTK dalinai dubliuoja Kultūros ministerijos ir Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) atliekamas funkcijas.
Padalijus LRTK funkcijas tarp šių institucijų, šiuo metu įstatymu numatytas LRTK veiklos finansavimas (0,6 proc. audiovizualinių programų transliavimo rinkos pajamų – maždaug 800 tūkst. Eur per metus) – galėtų būti nukreiptas į esamą ar naujai sukurtą Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) regioninei žiniasklaidai stiprinti ar žiniasklaidos turinio projektams ir pan. remti.
Pradžioje LRTK buvo įkurta ir finansuojama rinkos dalyvių lėšomis tam, kad būtų pademonstruota, kad rinka pajėgi įdiegti savireguliaciją. Tokiai institucijai keliami nepriklausomumo reikalavimai buvo perimti iš Europos teisės, todėl LRTK teisinis statusas stipriai paveiktas ES teisės bei tarptautinių organizacijų „švelniosios“ teisės.
Įstatymu apibrėžtas ir įtvirtintas jos nepriklausomumas (nors ir prieštaringai), nes LRTK įvardijama kaip „nepriklausoma Seimui atskaitinga institucija“, išlaikoma iš audiovizualinių programų transliuotojų ir retransliuotojų įmokų.
Pagrindinė LRTK funkcijos – prižiūrėti ir užtikrinti, jog Lietuvoje skleidžiama audiovizualinė informacija nepažeistų galiojančių teisės aktų.
Bet LRTK neformuoja valstybės audiovizualinės politikos, tik dalyvauja ją formuojant. Kultūros ministerija (KM) koordinuoja valstybės politiką visuomenės informavimo srityje. Pagal naują VIĮ, KM rengia ir teikia Seimo tvirtinimui LRTK nuostatų projektą.
Todėl kitose šalyse audiovizualinio turinio priežiūros ir licencijavimo reguliavimą atlieka ta pati Kultūros ministerija (pvz. Estija).
O transliavimo dažnių planavimas ir koordinavimas visada buvo atliekamas Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT), kurios pagrindinė funkcija – reguliuoti elektroninių ryšių veiklą, t. y. įgyvendinti elektroninių ryšių politiką. Lietuvoje LRTK priežiūroje esantis retransliavimas ES lygmeniu yra pripažįstamas kaip elektroninių ryšių veikla, taip jį kvalifikuoja ir LR teismai. Tačiau VIĮ nuostatos skiriasi nuo ES traktuotės. Todėl būtų logiška šią dalį dabartinių LRTK turimų funkcijų perduoti RRT.
Dėl to dar 2013-2014 m. Ūkio ministerija parengė planą, pagal kurį LRTK buvo planuojama prijungti prie RRT. Bet tam buvo pasipriešinta.
2014-07-28 LRTK pirmininkas Edmundas Vaitekūnas pareiškė nepritariantis planams jo vadovaujamą įstaigą prijungti prie Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT). Anot jo, tokius planus parengė speciali Ūkio ministerijos darbo grupė. E. Vaitekūno manymu, sujungus įstaigas, būtų užkirstas kelias nešališkiems komisijos sprendimams, „Mūsų funkcija – specifinė: kaip įrašyta įstatyme, esame nepriklausoma, Seimui atskaitinga institucija. Tad turėtumėme būti nevaržomi. Bet jei būtumėme prijungti prie kažko, būtų ir valdymo, ir kitų pokyčių, darbas būtų nelabai veiksmingas“, – BNS sakė LRTK pirmininkas.
Būtų tikslinga išsiaiškinti, ar panašaus anksčiau ar pastaruoju metu rengto plano neturi ir Kultūros ministerija, kuri atsakinga už valstybės audiovizualinės politikos formavimą. Gal beliktų nupūsti dulkes ir jį įgyvendinti. Šiuo laikotarpiu, kai streikuoja kultūros darbuotojai, 800 000 Eur per metus, skiriami LRTK išlaikymui, galėtų būti sutaupyti ir panaudoti regioninei žiniasklaidai striprinti, žiniasklaidos turinio projektams bei kultūros darbuotojams skatinti.
Tačiau LRTK pertvarka – panaikinimas, jos funkcijas padalijant tarp KM ir RRT yra didelės apimties ilgalaikis projektas, nes reikalauja nemažai teisės aktų pakeitimų.
Vyriausybės programos antrame skirsnyje „Strateginė lyderystė ir kompetencija valstybės valdyme“ yra nurodyta, kad Vyriausybė sieks vykdyti valstybės administravimo sistemos pertvarką, mažins ministerijų, vyriausybės įstaigų, valstybės įmonių, viešųjų ir verslą reguliuojančių įstaigų skaičių, panaikins dirbtinai sukurtas ir perteklines valdymo sritis, kurios dubliuojasi ir jas įgyvendinančias institucijas (Vyriausybės programos 232 punktas). Programos 234 punkte yra numatytas Vyriausybės įsipareigojimas mažinti administracinę naštą verslui ir visuomenei, atsisakyti perteklinio reglamentavimo, stiprinti valstybės institucijų tarpusavio bendradarbiavimą, konsoliduoti ir tobulinti valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų sistemą.
Venas iš pavyzdžių, kaip būtų galima konsoliduoti institucijų veiklą bei sumažinti reguliuojančių įstaigų skaičių ir būtų LRTK panaikinimas, jos funkcijas atitinkamai paskirstant tarp Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos ir LR Ryšių reguliavimo tarnybos.
Šiuo metu LRTK dubliuoja Kultūros ministerijos ir RRT atliekamas funkcijas, todėl LRTK panaikinimas leistų mažinti valdymo kaštus ir optimizuoti reguliuojančių įstaigų skaičių. LRTK yra dirbtinai sukurta ir perteklinė organizacija. Komisijos veiklai finansuoti radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojai, retransliuotojai, asmenys, teikiantys Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjai, išskyrus Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, gaunantys pajamas iš radijo ir (ar) televizijos programų transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete, ir (ar) užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo veiklos, privalo mokėti įmokas į Komisijos, kaip biudžetinės įstaigos, sąskaitą. Įmokos dydis yra 0,6 procento pajamų, gautų iš komercinių audiovizualinių pranešimų, reklamos, abonementinio mokesčio ir kitos veiklos, susijusios su radijo ir (ar) televizijos programų transliavimu, retransliavimu, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete ir (ar) užsakomosiomis visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugomis. LRTK finansavimo šaltiniai yra valstybės biudžeto asignavimai, tarp jų užmokestis už suteiktas paslaugas, paramos lėšos, leidybinės veiklos pajamos ir kitos teisėtai gaunamos lėšos. Komisijos pajamos, gautos pagal Visuomenės informavimo įstatymo 47 straipsnio 16 dalį ir įmokėtos į valstybės biudžetą, gali būti naudojamos tik Komisijos strateginiame veiklos plane numatytoms ir įgyvendinamoms programoms finansuoti.
Atkreiptinas dėmesys, kad LRTK vykdoma retransliuotojų priežiūra, vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais, turėtų būti perduota LR Ryšių reguliavimo tarnybai, nes retransliavimas yra elektroninių ryšių paslaugų teikimas. Pagal Europos Teisingumo teismo prejudicinius sprendimus yra suformuota aiški teisminė praktika, kad retransliavimo veikla yra elektroninių ryšių veikla (pvz. Europos Teisingumo teismo 2013-11-07 prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-518/11). Tokios pačios teisinės pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos teismai. Tokiu būdu, LR Visuomenės informavimo įstatymas yra iš dalies nesuderintas su Europos Sąjungos teisės aktais, dėl ko yra keistinas, naikinant Lietuvos radijo ir televizijos komisiją bei jos funkcijas retransliuotojų atžvilgiu.
LR Ryšių reguliavimo tarnyba vadovaujasi Europos Sąjungos teisės aktais, LR Elektroninių ryšių įstatymu, kuris yra suderintas su Europos Sąjungos teisės normomis bei Europos Teisingumo teismo sprendimais. Tuo tarpu Lietuvos radijo ir televizijos komisija ignoruoja Europos Sąjungos teisinį reglamentavimą, dėl ko retransliuotojai be jokio pagrindo yra reguliuojami dviejų institucijų – tiek LRTK, tiek LR Ryšių reguliavimo tarnybos. Tai yra aiškus funkcijų dubliavimas ir perteklinis reguliavimas, dėl ko LRTK turėtų būti naikinama, vykdant patvirtintą vyriausybės programą.
Juolabiau, kad LRTK, kartu su jos buvusiu pirmininku E. Vaitekūnu, susikompromitavo dėl santykių su MG Baltic koncernui priklausančiomis žiniasklaidos priemonėmis, o tai taip pat patvirtina, kad didėjant verslą reguliuojančių įstaigų skaičiui, mažėja skaidrumo ir išauga viešojo administravimo kaštai. Atsižvelgiant į šią situaciją bei patvirtintą Vyriausybės programą, turėtų būti dar kartą peržiūrėtos LR Kultūros ministerijos, RRT ir LRTK funkcijos.
