B. Puzinavičius. Ar Bažnyčios veikėjai tapo Vilniaus dienų festivalio rengėjų įkaitais?

Rugpjūčio 31 – rugsėjo 2 dienomis  Vilniaus centre griaudėjo renginys, kurį Savivaldybė pavadino skambiu „Sostinės dienų festivalio“ vardu.

Nežinau, ar tai tinkamiausias šio renginio pavadinimas, bei koks žodis ar metafora taikliausiai ir tiksliausiai jį apibūdintų.

Tikriausiai, tinkamiausias  tokių renginių vardas būtų  ne festivalis, bet mugė, o pagrindinis jos tikslas – ne šventė,  šventimas, bet prekyba, pirkimo ir  vartojimo manijos  skatinimas. Tiesa, yra ir kultūrinė tokių renginių dalis, kurią daugiausia sudaro  su kultūra ir menu mažai ką bendro turintis triukšmas, kurį produkuoja galinga garso stiprinimo aparatūra apsiginklavusios grupės ir solistai. Tą  jų skleidžiamą triukšmą galima būtų palygint  nebent  su skrendančių viršgarsinių naikintuvų riaumojimu…  Bet ne,  šis  nevaldomas triukšmas ir riaumojimas vadinamas muzika, jis laikomas svarbia  Vilniaus dienų ir kitų į jį panašių renginių  kultūrinių programų  dalimi… Ir dar už šį klausos būgneliams pavojingą triukšmą, matyt, neblogai mokama, nes tie vadinamieji koncertai nemokami, o Savivaldybė paskelbė, kad sostinės dienoms organizuoti ji išleido daugiau kaip 200 tūkst. Eurų.

Mane, Vilniaus mero žodžiais tariant „praeities šešėlį“, į Sostinės dienas išviliojo ne troškimas pirkti, ar vos ne visą Gedimino prospektą persmelkęs svilėsių kvapas, bet  pranešimas, kad rugsėjo 1 d. šalia V. Kudirkos aikštės numatytas išskirtinis koncertas „Džiaukimės viltyje“, kuris rengiamas ypač laukiamo Vilniaus svečio – popiežiaus Pranciškaus – atvykimo proga.  Tikėjausi dvasingo, turiningo koncerto ir reginio, gal panašaus į tuos, kurie būna rengiami Daukanto aikštėje Naujųjų  mokslo metų proga. O ką išgirdau ir pamačiau?

Pirmiausia mane nustebino tai, kad toks išskirtinis koncertas rengiamas pačiame triukšmingos mugės epicentre, galima sakyti pačioje jos bruzdesio, kvapų ir garsų  marmalynėje.  Manau, tokiam koncertui reikėjo paieškoti bent kiek ramesnės ir  solidesnės vietos bei aplinkos. Galėjau pasidžiaugti nebent bent tik  tuo, kad  koncertą pradėjo turininga ir sklandi koncerto organizatoriaus ir vedėjo kun. Ričardo Doveikos kalba. Gražiais, prasmingais žodžiais  į susirinkusius kreipėsi ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas,  linkėjo koncerto metu patirti malonių įspūdžių. Deja, tie linkėjimai, bent jau mano nuomone, neišsipildė.

Tą išskirtiniu turėjusį būti koncertą pradėjo grupė „Bix“. Ir iš karto iš scenoje įrengtos garso stiprinimo aparatūros sugriaudėjo sunkiai pakeliamas uraganinis triukšmas. Nesinorėjo šio reginio organizatorių, vedėjų ir atlikėjų klaidinti. Pamaniau, –  jie juk  gali pagalvoti, kad ir aš tą  žodžiais sunkiai  nusakomą riaumojimą ir baubimą  suvokiu kaip muziką ir dainavimą. Todėl, nesulaukęs koncerto pabaigos, pasitraukiau atokiau, ir nežinau, kaip, kokiais decibelais tas išskirtiniu turėjęs būti koncertas baigėsi. Bet, tikriausiai, jis netapo išskirtiniu gerąja to žodžio prasme, o  tik dar vienu tokiuose  gatvės renginiuose, deja, jau įprastu vos pakeliamo triukšmo ir garsų kakofonijos kratiniu.  Taip pat liko  nuostaba ir neatsakytas klausimas – nejaugi net ir žinomi, įtakingi, garbingi  Bažnyčios veikėjai  tapo  šio Vilniaus dienų festivalio rengėjų įkaitais bei jų muzikinio skonio propaguotojais?