T. Baranauskas. „Keulidės“ jovalas

Pastaruoju metu tokia prasto ėdalo užeiga „Keulė rūkė“ (arba, trumpiau, „Keulidė“) susilaukė nemažai reklamos. Pasityčiojusi iš krikščioniškų simbolių „Keulidė“ užsidirbo pusantro tūkstančio eurų baudą ir įgijo galimybę be saiko reklamuoti save visiems tiems, kuriems „Keulidės“ savininkų hipsterinis sąmojus yra vertas daugiau, nei savas skrandis. Jei jau „Keulidė“ dabar taip reklamuojama, tai tiek jau to – prisidėsiu ir aš.

Kadangi pagrindinė šios įstaigos funkcija, bent jau formaliai, yra tam tikro ėdalo tiekimas, pirmiausia reikėtų pasakyti šį tą apie jo kokybę. Aš, žinoma, nesu tiek pasiaukojęs skaitytojų švietimo darbui, kad pats rizikuočiau leistis į tą skylę ir ką nors joje ragauti, todėl pasinaudosiu tų, kuriems tai nėra kančia ar pažeminimas, patirtimi.

Štai visiškai patikimas liudininkas – liberalas iki kaulų smegenų, netgi, sakyčiau, dinastinis liberalas, seimūnas Simonas Gentvilas, susižavėjęs „Keulidės“ ideologija ir pasiryžęs už ją mūru stoti, vis dėlto rašo: „Lankiausi ten vieną kartą su šeima ir netapau virtuvės fanu, bet tikrai būsiu tas kuris priešinsis moralistams ir draudėjams ir inicijuosiu Reklamos įstatymo pakeitimą, jei ši įstaiga būtų nubausta už blasfemiją“. Jei jau visų tų keuliškų savininkų gerbėjas ir idėjinis bendražygis leidžia sau subtiliai užsiminti, kad maistas ten – šlykštus, tai, matyt, taip ir yra. Nedrįsčiau prieštarauti.

O dabar keletas įspėjimų tiems, kurie į „Keulidę“ eis dėl dvasinio peno, taip sakant, todėl, kad labai jau jų ideologija patinka… Reikia turėti galvoje, kad ten jums gali pasiūlyti ir visai netikėtų paslaugų…

Antai vieno iš „Keulidės“ savininkų Dominyko Čečkausko sienoje, kurioje šis gyrėsi eiline savo užeigos reklama, pasirodžiusia spaudoje dėl jų „keuliško“ elgesio, parašiau savo įspūdį: „Niekada neisiu valgyt į jūsų „Keulidę“, bet tuos, kurie eis, tai jums labai efektyviai padeda surinkt…“

Kažkas nepatiko šiame komentare užeigos savininkams ir kontingentui, nors aš tik norėjau juos pagirti už sėkmingą reklaminę kampaniją. Pasipylė piktoki komentarai, ir štai apsireiškė vienas iš „Keulidės“ įkūrėjų Rokas Medonis (ar tai Riokas Medionis, nes pasirašinėja kaip Rökas Medönis) ir kreipėsi į mane su neįprastu pasiūlymu: „Tomai, as nezinau kaip tai subtiliau pasakayti.. bet.. hmm. Gal galeciau Jums atlikti oralini? Ar bent prostatos masaza?“

Kai kas tai vadina seksualiniu priekabiavimu, ir jau yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos slenksčius numynę dėl panašių pasiūlymų, tegu ir ne tokia iškrypėliška forma pateiktų. Kai kas iš jų gal net po to maitinasi „Keulidės“ dvasiniu penu ir materialiuoju ėdalu. O, pasirodo, pati ta hipsterinė „Keulidė“ dar ir tokias paslaugas teikia… O ką? Reikia gi kažkaip specifinę publiką patraukti, jeigu su maistu, kaip liudija Simonas Gentvilas, ne kažin kas išeina… Juk tokia publika – ne vien idėjomis gyva. Idėjas, net ir leftistines-anarchistines, jiems vis dėlto sunkoka suprasti, net jei ir glosto jos jiems širdį…

Na, o dėl kitko, tai reikia pripažinti, kad „Keulidė“ neapgaudinėja savo klientų ir tenkina visus tuos lūkesčius, kurių leidžia tikėtis pats užeigos pavadinimas: kiauliška aplinka, kiauliška publika, kiauliškas ėdalas. Viskas tiesiog – kiauliška. Skanaus!