Kovo 25 d., 15 val., naujienų agentūros ELTA spaudos konferencijų salėje (Gedimino pr. 21/2, Vilnius) vyks spaudos konferencija „Kino menas ir istorinė tiesa“, į kurią kviečia Vilniaus ukrainiečių bendrija ir Pabaltijo ukrainiečių asociacija (Klaipėda). Spaudos konferencijos svečias – Ukrainos tautinės atminties instituto direktorius, istorikas, dr. Volodimiras Vjatrovičus (В’ятрович Володимир Михайлович).
Šių metų „Kino pavasaryje“ pristatomas liūdnai pagarsėjęs lenkų režisieriaus Voicecho Smažovskio 2016 m. sukurtas vaidybinis filmas „Voluinė“ (Voicechas Smažovskis (Woiciech Smarzowski), „Wolyn“) sulaukė jau ne vieno viešo įvertinimo.
Vilniaus ukrainiečių bendrija ir Pabaltijo ukrainiečių asociacija (Klaipėda), kviesdama į spaudos konferenciją, taip pat išplatino štai tokį pranešimą:
„Vilniaus ukrainiečių bendrija ir Pabaltijo ukrainiečių asociacija (Klaipėda) išreiškia nepritarimą filmo „Voluinė“ (Wolyn, Lenkija) įtraukimui į šių metų Vilniaus „Kino Pavasarį“, kadangi jame demonstruojamas vienpusiškas, subjektyvus režisieriaus požiūris į abiems – Ukrainos ir Lenkijos – tautoms skaudžius praeities įvykius.
Lietuvos žiūrovai galbūt nėra susipažinę su istorinių įvykių vakarinėse ukrainiečių žemėse kontekstu. Problemos ištakos siekia dar Lenkijos karalystės valdymo laikotarpį, kai ukrainiečiai patyrė priespaudą tautiniu ir religiniu pagrindu. Tarpukariu, kaip ir Vilniaus kraštas, Voluinės žemės buvo Lenkijos Respublikos sudėtyje ir vėl patyrė polonizacijos procesus. Dauguma žiūrovų, matyt, taip pat nėra girdėję apie pokario Lenkijos operaciją „Vysla“, kai iš savo etninių žemių buvo ištremta 150 tūkstančių ukrainiečių.
Mūsų nuomone neetiška ukrainiečius vaizduoti blogesnius nei vokiečių naciai ar sovietų bolševikai, išgalvoti ginklų šventinimo sceną ir partizanų priesaikos tekstą. Naudoti Maidano gynėjų simboliką bei šūkius vaizduojant filme žiaurumus vykdančius personažus. Tad meno pagalba sukurti įvaizdžiai žiūrovus gali paveikti kaip neteisingi stereotipai. Todėl filmas nebuvo rekomenduotas rodyti Ukrainoje.
Ieškant sutarimo dėl sudėtingo istorinio palikimo ir vystant draugiškus santykius tarp tautų, ypatingai svarbus profesionalus, patikimais archyvų duomenimis pagrįstas dialogas, istorijos faktų įvertinimą paliekant istorikams.
Lietuvoje, kuri išsaugojo geriausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas, nedraudžiama laisvai reikšti savo nuomonę, laikomasi žodžio laisvės ir žmogaus teisių, tačiau Lietuvos įstatymai draudžia tautinės nesantaikos kurstymą. Ukrainos Ambasadoriaus Lenkijoje Andrijus Deščicia (Дещиця Андрій Богданович) nuomone būtent šiuo tikslu „trečiosios jėgos ir gali panaudoti šį filmą“.
Mes, Lietuvos ukrainiečiai, nenorime, kad tautinės nesantaikos kurstymas vyktų Lietuvoje, nes ji – antroji mūsų Tėvynė, o taip pat Ukrainos strateginė partnerė. Norime tikėti, kad Ukraina, Lenkija ir Lietuva sunkius istorinius klausimus išspręs palaikydamos atvirą europietišką dialogą, pagrįsta Jono Pauliaus II dar 2001 m. mums pasakytais žodžiais: „Atleidžiame ir prašome atleidimo“.
Kviečiame šio gražaus ir ilgą tradiciją turinčio festivalio organizatorius laikytis savo iškeltos misijos bei vizijos ir ne tik „pristatyti geriausius filmus“, bet ir teigiamai „ugdyti, šviesti ir lavinti žiūrovą; kurti nepamirštamą kino šventės atmosferą Vilniaus mieste“.
Kad lenkai “savam stiliuj” – nekeista, kad “mūsiškiai” jų propagandą reklamuoja – irgi nieko keisto. Bet kad po to dar ir didžiais Ukrainos draugais dedasi… Ką aš žinau…
Normalu kad nepritaria. Provokacija, kitaip sio filmo nepavadinsi. KLauismas dabar toks: kas ji itrauke i programa. Kas tai reiskia asmeni? Kas jis? Ne organizacija, komiteta, draugija ar pan. bet asmeni.
Daug Lietuvos (o ir pasaulio) bedu kyla is asmenines atsakomybes nebuvimo. Daug praradome, atsisake sio principo…