Šiemet 50-ąsias kūrybos metines mini dokumentalistas Algirdas Tarvydas. Šalies šiaurės vakarų dalyje 1940 m. gimęs, Vilniuje gyvenantis, vasaras Ignalinos r. Antalksnės kaime daug metų leidžiantis kūrėjas jau tapo savu daugeliui Ignalinos rajono gyventojų. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais jį matydavę žmonės stebėjosi: vaikšto po atlaidus, kaimų šventes neaukštas žmogus su kamera, filmuoja, beveik nieko nešneka…
Mums – tuometiniams Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojams – buvo dvigubai keisčiau. Tuometinis parko direktorius buvo didelis techninių naujovių mėgėjas, parke jau buvo moderni filmavimo kamera, mes tuo labai didžiavomės… O čia štai – vos ne iš karo laikų daiktelis ant filmuojančiojo peties… Tik pasikalbėjus išaiškėjo A.Tarvydo nuomonė apie tokių kamerų nufilmuotų kadrų tvarumą. Jis visus ragino filmuoti juodai baltoje juostoje ir siekti ne laikinų efektų, o nufilmuotos informacijos išsaugojimo ilgaamžiškumo. Tik visai neseniai jį žmonės pradėjo matyti su modernia kamera, o kūrėjas aiškina, kad atsiradus plačioms skaitmeninimo galimybėms toks filmavimas įgavo prasmę. Jaunystėje išgyventi padėjo įgyta kranininko specialybė, kūrybos meno mokėsi studijuodamas Vilniaus kultūros technikume režisūrą, armijoje save atrado kaip fotografas, kino meno mokslus baigė Maskvoje. Nuo 1977 m. yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys.
Indėlis. A.Tarvydo indėlis į Lietuvos kultūros istorijos kūrimą yra itin didelis. 1968-2001 m. nufilmavo apie 500 kino žurnalų „Tarybų Lietuva“ ir „Lietuvos kronika“ siužetų, 40 kino žurnalų, sukūrė 26 autorinius kino žurnalus (buvo jų režisierius, operatorius, scenaristas). 1968-1988 m. kaip operatorius nufilmavo 41 dokumentinį filmą. Nuo 1988 m. kūrė autorinius dokumentinius filmus, buvo jų režisierius, operatorius, scenaristas ir prodiuseris. Lietuvos kultūrai labai svarbūs M.Gimbutienės, M.Martinaičio, S.Valiulio, L.Noreikos, Z.Zinkevičiaus, N.Vėliaus, R.Granausko ir daugybės kitų žymių žmonių filmuoti portretai, kuriuos kuriant pateikiamos ir jų bendražygių nuostatos, ir laikotarpio tradicijos, ir buities, gamtos vaizdai, „užfilmuoti“ klajojant po Lietuvos provinciją. Taip sukuriamas platus sociokultūrinis laikotarpio, kuriame veikė žmogus, vaizdas. Kino studijos istoriją pasakoja jo išleistas fotoalbumas „Lietuvos kino studijos veidai“. 1991 m. įkūrė bendrovę „Algirdo Tarvydo studija“, 1998 m. – viešąją įstaigą „Dokumentika“. 2003-2006 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengė ir vedė dokumentinio kino vakarus „Lietuvos istorija ir kinas“, 2005-2006 m. sukūrė 50 val. šio muziejaus veiklos metraštį skaitmeninėje laikmenoje. 2008 m. Lietuvos kinematografininkų sąjungoje surengė dokumentinio kino vakarų ciklą „Pasaulio ir Lietuvos dokumentika“. 2009-2012 m. sukūrė 20 val. Visagino atominės elektrinės statybos metraštį. Labai vertingas – apie 600 val. –nufilmuotas Lietuvos įvykių, kultūros, mokslo žmonių biografijų archyvas, apie 50 tūkstančių nuotraukų.
A.Tarvydas pasakojo, kad, siekdami išsaugoti lietuviško kino juostas, archyve dirbę lietuviai ant jų vyniodavo sovietinę kroniką. „Tikrindamas juostų rites inspektorius išvynioja „teisingąją“ dalį, apžiūri, ar viskas tvarkinga, ir padeda. Tokiu būdu buvo išsaugota nemaža dalis vertingos archyvinės medžiagos“. Vis dėlto dalies juostų baigtis – tragikomiška. Pasak aktyviai su žiūrovais susitinkančio dokumentalisto, nitroacetate ištirpdyta juosta virsdavo gerais ir tuomet brangiai kainavusiais klijais, tinkamais kaliošams klijuoti… Todėl gindamiesi nuo skurdo juostų savininkai kai kurias iš jų pavertė… kaliošais. Dalis išsaugotų kino juostų laikoma JAV gyvenančių išeivių kolekciniuose archyvuose ir net Brazilijos nacionaliniame muziejuje.
A.Tarvydas – vienas iš nedaugelio taip ilgai dokumentikoje dirbančių žmonių. Jo gyvenimas – lyg dokumentikos istorija, apie kurią taip pat jau būtų galima kurti filmą. Jo vaikystė ir joje kuriamos vertybės ėjo pirmaisiais dokumentikos formavimosi metais Lietuvoje. Antrąjį etapą – kai viskas buvo griežtai cenzūruojama – jam jau teko išgyventi dalyvaujant. Trečiasis etapas, kurio išskirtinė savybė būdinga tik sovietines represijas išgyvenusiems dokumentalistams ir pasižymi sugebėjimu simboliais, gamtos vaizdais, atskirų kaimo žmonių gyvenimais užkoduoti tradicines vertybes (taip išlaikant jas gyvybingas) ir nepasmerkti savęs sunaikinimui. Kovos už Nepriklausomybę ir dabartinis – kultūrų niveliavimosi procesas…
Karjera. Kūrybinė A.Tarvydo karjera Lietuvos kine, kaip operatoriaus asistento, prasidėjo 1966 m. filmuojant Z.Putilovo „Ežeruosna grįžta vasara“. Filmas pasakoja apie Ignalinos kraštą, gamtą, žmones, architektūros paminklus. Filmuota teritorijoje, kuri 1974 m. buvo paskelbta pirmuoju Lietuvos nacionaliniu parku, o filmavimo metu buvo ruošiama dokumentacija jam įkurti.
A.Tarvydo autorinė kūryba prasidėjo 1988 metais filmu „Gyventi“ (apie pirmąją širdies persodinimo operaciją). „Lietuvos kino studijoje“ plačiai vyko diskusijos apie gyvenimą, kasdienybę. Autorius turėjo apginti savo pasirinktas temas. Pavyzdžiui, Verba sugalvojo statyti filmą „Šimtamečių godos“. Siekdamas finansavimo motyvavo tuo, kad tais metais Leninui būtų buvę 100… Šiomis dienomis tai skamba lyg anekdotas. Atranka buvo griežta. Klysti nebuvo galima. Buvo laikomasi partijos politikos, bet kūryba jau buvo lietuviška, suko atviro patriotiškumo link. Autorius žinojo, kad jau kuria Lietuvos valstybei. Kiekvienas kūrėjas žinojo, kas ką darė, kokia juosta filmuoja, kokią aparatūrą naudoja, su kuo dirba, ką filmuoja, kaip filmuoja, kas filmuoja, kasdien buvo einama per mechaninį skyrių, per laboratoriją, mokomasi vieniems iš kitų…
Pozicija. Kurdamas A.Tarvydas stengėsi, kad filmas taptų Lietuvos istorijos dokumentu. Dokumentiniame kine beveik viskas priklauso nuo herojaus. Autorius teigia, kad dokumentika sugalvota ne šiaip sau. Ji yra skirta tam, kad išliktų istorija. Jis kiną prilygina archeologijai, kuri nepaneigiamai tvirtina vieną ar kitą faktą. Nebylus kadras yra galingas ginklas, nes jį gali sumontuoti kaip nori. Kinas – pavojingas menas, tačiau kartu tai – lobynas. Nuolatinė įtampa, netikrumas slėgdavo, bet A.Tarvydas nesiskųsdavo. Jau tuomet autorių stebino, kad vykstant tiek neatsikartojančių, nekasdienių, istorinę reikšmę turinčių dalykų laikas leidžiamas filmuojant niekalus. Jis nenori savo kūrybos metų paskirti nevertų dalykų įamžinimui. Autorius apgailestauja, kad metai bėga, o labai daug Lietuvos kultūros atstovų nenufilmuoti.
A.Tarvydas pamena: „Atsimenu, skambindavo man, pyko Justinas Marcinkevičius, kad jo nenufilmuoju. Aš ir atsakydavau jam – prašau valstybės pinigų, bet neduoda… O dabar visi gailisi, galvoja, kad reikėjo tokį dainių įamžinti.“
A.Tarvydas suvokia, kad jo filmai didžiausią svorį įgis ateityje, todėl neleidžia sau filmuoti, montuoti filmo atsainiai. Šiandieninis žiūrovas žavisi žiūrėdamas senus kadrus. Taip žinią apie praeitį analizuos ir ateinanti karta. Išskirtinė A.Tarvydo savybė – detalus pasiruošimas, numatomos nušviesti problemos analizė. Ruošdamasis filmuoti „Gariūnų vyrus“ pats tapo tolimųjų reisų vairuotoju, išgyveno jų buitį, o štai apie Z.Zinkevičių perskaitė gausybę lietuvių kalbos instituto leidinių, septynerius metus stebėjo jį ir jo kolegas mokslininkus, aplinką, pasisakymus viešumoje. Ruošdamasis mokslininkų filmavimui susidūrė su keistu fenomenu: nors visi pageidauja būti įamžinti, bet geru žodžiu pasisakyti apie kolegą nesistengia…
Filmo gairių „sustatymas“ užima didžiausią jo kūrybinio proceso dalį. Tuo vadovaujasi pats, tai siūlo kolegoms: neskubėti, galvoti, įžvelgti, kas bus aktualu ateityje. Kurdamas savo sakytines istorijas – portretus jis dažnai apkaltinamas statiškumu, bet taip išvengia savo subjektyvios interpretacijos. A.Tarvydas nežaidžia filmais – stengiasi maksimaliai įdėti į filmą viską, ką sužino. Autorius mano, kad tik kultūros, mokslo, meno žmonės pasilikdami Lietuvos istorijoje, dokumentiniame kine geriausiai atspindi, išreiškia mus, mūsų kasdienybę, mūsų laikotarpį.
A.Tarvydas didžiuodamasis akcentuoja, kad yra dokumentalistas, o tai įpareigoja. Jam nesuprantama, kaip būnant dabarties liudininku, turint atitinkamus įgūdžius nedirbti savo darbo. Laikas ir istorinių faktų interpretacijos keičiasi, todėl labai svarbu suvokti situaciją, likti ištikimam sau. Nors visa dokumentika yra kronika, bet reikia kronikos kaip žanro – įvykių fiksavimo. Už įvykius ekrane negali „atkalbėti“ gražios mergaitės. A.Tarvydui teko daryti ir kroniką, ir dokumentiką. Tokių kaip jis Lietuvoje buvo nedaug, o dabar jau nebėra. Autoriaus moto – turi rodyti gyvenimą tokį, kokį matai pats. Koks jis yra iš tikrųjų. Dėl šios priežasties ir reikalinga ilga ir gili temos analizė.
A.Tarvydo bruožas, išskiriantis jį iš kitų tuometinių kūrėjų – darbas be komandos. Autorius gerai jautėsi būdamas vienas, be visos didelės grupės, be šviesų gausos, papildomų akių, kurios viską narsto. Dirbdamas vienas jis galėjo lengviau priartėti prie žmogaus, greičiau likviduoti įtampą, nes žmones baidė ne tik kamera, bet ir nepažįstami asmenys. Prie kiekvieno herojaus savas priėjimas, kurį geriausia autorius pajunta bendraudamas asmeniškai: taip jautriau pajuntamas ir profesoriaus, ir kaimo žmogaus savitumas. Pradedant filmuoti reikia žinoti, ko nori iš žmogaus.
Dokumentalistas, prisimindamas savo kūrybinį kelią, pasakoja: „Nesilygiuoju į nieką. Mokiausi „Lietuvos kino studijoje“ iš visų. Aš ieškojau savo kelio, savo minčių, savo nuotaikos, savo filmo. Neatsitiktinai pasirinkau kultūros žmonių amžinimą. Manau, kad tik kultūros, meno, mokslo žmonės, pasilikdami Lietuvos istorijoje, dokumentiniame kine geriausiai atspindi, išreiškia mus. Mūsų kasdienybę, mūsų laikmetį. Aš nežaidžiu filmais. Stengiuosi maksimaliai į filmą įdėti viską, ką galvoju. O šiandienos kine nebeliko Lietuvos. Užsienis užgožia mus, nuvelka ten, kur nereikia. Nebeliko tikro lietuviško filmo. Kam tas užsienis Lietuvai? Aš esu prieš ir nekursiu užsieniui. Reikia lietuvius filmuoti – savų herojų ieškoti. Aš Lietuvos dokumentalistas ir turiu daryti lietuviams apie Lietuvą.“ Šios autoriaus mintys puikiai realizuojamos dabar. 2015 m. jis apdovanotas LR Kultūros ministerijos medaliu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika”
