Be abejonės visiems jauku įeiti į šviesius ir šiltus namus. Deganti žvakė juose simbolizuoja šviesą, tikėjimą, lydi mus nuo gimimo iki mirties, dega per mūsų krikštynas, vestuves, gimtadienius, jos šviesa išlydi mus į amžinybę, ją uždegę prisiminame palikusius mus artimuosius.
Ne tik restoranuose, dvaruose ar bažnyčiose plevena jų liepsna, bet ir mūsų namuose per svarbias šventes, Velykas ar Kalėdas. Tikimės, kad žvakės šviesa turi magiškų galių išvyti piktąsias dvasias ir prikviesti mums sėkmę ir ramybę.
Dabartiniais laikas žvakėmis apsirūpiname parduotuvėse, mugėse, net ilgiau nesusimąstydami, kaip jas gamino prieš atsirandant elektrinėms lemputėms mūsų namuose. Taip pripratome prie elektros, kad nelabai ir domimės, kaip ilgais rudens ir žiemos vakarais apsišviesdavo patalpas mūsų seneliai ir proseneliai.
Pati geriausia vieta susipažinti su vienu iš svarbesnių Lietuvos amatu – žvakių gamyba yra Vilniaus etninės kultūros centras.
Vėlyvą spalio vakarą dvylika užsienio lietuvių kilmės jaunuolių, atvykusių į Lietuvą studijuoti, kuruojamų Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus ir Vilniaus lietuvių namų Užsienio lietuvių studentų klubo nariai lankėsi Vilniaus etninės kultūros centre. Ten mus pasitiko Stanislovas Kavaliauskas, gerai žinomas laidų „Duokim garo“ vedėjas, kartu su Sandra Bakanovaite.
Iš jo pasakojimo sužinojome, kokią svarbą turėjo ugnies išsaugojimas mūsų protėvių gyvenvietėse. Todėl jie stengėsi tobulindami apšvietimo prioemones. Pirmiausia perkėlė ugnį iš laužo į deglą, po to pastebėjo, kad geriau ir patogiau į žuvies taukus įmerkti mažą lazdelę ir ten išsikišusį jos galiuką padegti.
Be žuvų taukų mūsų protėviai bandė įvairias medžiagas, naudojo viską kas pasitaikė po ranka ir ilgai degdavo. Jiems nebuvo svarbu ar daiktas smilks ar skleis nelabai malonų kvapą – svarbiausia buvo šviesa. Deginant įvairias medžiagas buvo pastebėta, kad bičių vaškas dega ilgiau ir duoda ryškesnę liepsną.
Dėl taupumo medinė lazdelė buvo pakeista į lininį siūlą, kuris jau nebuvo mirkomas inde su tirpiu vašku. Jis buvo apliejamas skystu vašku ir leidžiama jam sukietėti. Tokiu būdu žvakė tapo ne tik šviesos šaltiniu, bet ir namų puošmena. XVI a. atsirado pirmosios žvakidės. Žvakių skaičius, naudojimas kiekvienai dienai ar tik šventėms, žvakidžių puošnumas – visa tai rodė ne tik šeimininko skonį ir charakterį, bet ir jo pajamas.
Visa tai sužinoję norėjome patys pabandyti pasidaryti žvakę. Centro darbuotoja Sandra atskleidė mums įvairias žvakių gamybos paslaptis. Supratome, kad norint gauti gražią žvakę reikia daug kantrybės ir laiko. Ne tik ilgai mirkėme dagtis lyg meškeres į karštą vašką, bet ir bandėme vynioti vaško korius.
Artėjant Vėlinėms nusiliejome po pirmą tikrą savo vaškinę žvakę, tokią, kokias turėjo ir naudojo mūsų protėviai. Grįžę į bendrabutį, apsvilintais pirštais įsijungėme šviesą. Supratome, kokį ilgą kelią turėjo pereiti žmonių kartos, kad šiandien iš kosmoso naktį žemė atrodytų kaip žibantis kalėdinis žaisliukas. Mokslas pati ryškiausia liepsna iš visų, tik kodėl vis norisi grįžti prie žvakių šviesos?..
Autorė yra Užsienio lietuvių studentų klubo narė
