Birželio 4 d. Alytuje atidarytas aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas. Viena lankomiausių miesto vietų jau tapusio tilto aukštis 38 metrai, ilgis beveik ketvirtis kilometro – 240 metrų, plotis beveik 7 metrai. Tilto aukštis gniaužia kvapą ir stovint ant jo, ir žiūrint iš apačios. Dėl savo ilgio jis išlenktas į viršų, tad stovint vienoje tilto pusėje, kitos net nesimato.
Aukščiausias tiltas iškart taps ir ekstremalių pramogų vieta – po oficialaus atidarymo nuo jo bus galima šokinėti su virve. Vasaros pabaigoje Alytuje planuojamas pusmaratonis, kurio itin vaizdinga trasa drieksis keturiais miesto tiltais, tarp jų ir naujuju. Tilto kaimynystėje ir didžiausia miesto poilsinė zona su dviem ežerėliais ir miesto pliažu.
Tilto statyba dėl savo sudėtingumo itin domino ir specialistus, ir miesto gyventojus. Kuomet praėjusią vasarą milžiniškais kranais buvo keliamos ir jungiamos vidurinės tilto konstrukcijos, darbą visą dieną stebėjo minios žmonių. Šiam sudėtingam veiksmui statybos rangovė Alytaus bendrovė „Alkesta” kvietėsi partnerius olandų įmonę „Mammoet”, kuri vykdo itin sudėtingų konstrukcijų pervežimo ir montavimo darbus.
Tilto šioje vietoje istorija siekia XIX amžių. Naujasis pastatytas senojo geležinkelio tilto vietoje, naudojant jo pylimą. Panaudotos ir senojo geležinkelio tilto atramos, kurios įtrauktos į valstybės saugomų paveldo objektų sąrašą.
Pirmą kartą čia tiltas pastatytas 1897 – 1899 metais, tiesiant Alytaus – Varėnos geležinkelį, jam sunaudotos 1014,288 tonos geležies. Tiltas buvo ypatingos konstrukcijos, suprojektuotas ne tik traukinių, bet ir vežimų eismui, ir buvo vienintelis toks Rusijos imperijoje. Štai ką apie tą tiltą pasakojo alytiškiai:
„Traukinys tiltą pervažiuodavo visu greičiu. Tiltas truputį pasisupdavo, nes buvo pakabintas ant milžiniškų kablių. Jis buvo iškeltas tarp aukšto dešiniojo kranto ir supilto taipgi aukšto pylimo Nemuno kairiame krante. Tas pylimas buvo pilamas Alytaus ir apylinkių ūkininkų be jokio atlyginimo kaip valdžios prievolė. Labai aukštas ir ilgas, žalios spalvos tiltas gražiai derinosi prie Alytaus apylinkių aplinkos. Alytiškiai jį labai mėgo ir juo taipgi didžiavosi“.
1915 m. rugpjūčio mėn.pasitraukdama rusų kariuomenė tiltą susprogdino. Vėliau, vokiečiams užėmus Alytų, susirūpinta geležinkelio tilto atstatymu. Atstatytas tiltas buvo medinis ir ne itin tvirtas – traukiniui atvažiavus prie tilto, keleiviai turėdavo išlipti ir pereiti pėsčiomis, o traukinys tiltą pervažiuodavo tuščias, tuomet į jį sugrįždavo keleiviai tęsti kelionės. 1927-aisiais medinis geležinkelio tiltas buvo uždarytas dėl saugumo, o vėliau išardytas.
Tiltui, jungiančiam šimtmečius, alytiškiai balsuodami išrinko miesto simbolio – „Baltosios rožės“ vardą. Po šimto metų atgimęs milžinas per daugiau nei dvejus metus pastatytas už europines lėšas. Tiltas sujungia Alytaus piliakalnį su Dainų slėniu ir dviračių takus abipus Nemuno, kurių Alytuje per 20 kilometrų.
