Nors kauniečiai jau įprato, kad nuo seniausių laikų jų mėgiamiausia laikinosios sostinės vieta – Laisvės alėja, kuo toliau, tuo labiau tuštėja ir tampa niūria, tačiau ne visiems jiems norisi tik bambėti ieškant dėl to kaltų. Nors ir nedideliais pajėgumais, tačiau prieš keletą metų apmirusi ši pėsčiųjų gatvė maloniai nustebina savo naujienomis, viena iš kurių – „Knygų alėja“ (Laisvės al. 106, Kaunas). Kuo išskirtinė ši vieta ir kuo ji vilioja menininkus?
Knygą atras kiekvienas
„Knygų alėja – tai labiau ne knygynas, o ištisai veikianti knygų mugė ar knygų gerbėjų susitikimo vieta, – pasakoja šios jaukios erdvės bendraturtis Vaidas Stasytis. – Išskirtinis „Knygų alėjos“ bruožas yra knygos mažesnėmis kainomis. Čia galima rasti tokius leidinius, kurie išleisti prieš kelis metus ir nebeaptinkami kituose knygynuose“. Nors šie knygų namai ir apstatyti mediniais baldais iš palečių, suteikiant joms antrą gyvenimą, tačiau čia parduodamos knygos yra neskaitytos, o įsigyti galima ir pačių naujausių knygų. „Kadangi jų gaunama ribotais kiekiais, pardavus jas vietą užima kitos knygos, o tokiu būdu nuolat atsinaujina asortimentas. Todėl čia vienu metu knygų gali įsigyti visi šeimos nariai, daug skaitantys, ilgesniam laikui išvykstantys arba tiesiog taupantys, – kad dažnai į „Knygų alėją“ užsuka ir su nemenka krūva knygų išeina emigrantai džiaugiasi V. Stasytis. Juk, kaip bebūtų, tai – irgi indėlis į mūsų kultūros išsaugojimą.
Kultūrą kuriame kiekvienas
Pamažu „Knygų alėja“, viliojanti pro T. Ivanausko zoologijos muziejaus langus, tampa ne tik knygų buveine, bet ir šioje aplinkoje buria ištroškusius kultūros, renginių bei vaizdinių sielai. „Laisvės al. trūksta kultūrinės traukos, – savo mintimis dalinasi Kaunui neabejinga dailininkė, juvelyrė Edita Servetkaitė – Rimkienė. – Šioje nuo senų laikų kauniečių pamėgtoje vietoje ir taip tuščia, nyku. Neseniai čia užsidarė mėgiamas knygynas, o taip norėtųsi, kad Laisvės alėjoje burtųsi kuo daugiau menininkų, kad ji taptų ne tik parduotuvių alėja, bet ir kultūros židiniu“. Todėl, išvydus šiuos naujus ir nepaprastai jaukius knygų namus, kūrėjai kilo idėja juos papuošti Šv. Velykoms, nes jai ne vis vien, kad Kaunas iš tikrųjų stokoja kultūros.
Maža to, ši menininkė, organizuojanti plenerus ir dažnai kūrėjus burianti draugėn, aktyviai dalyvaujanti užsienio parodose, konkursuose, sukvietė nemažą jų būrį ne tik jos kūriniais pasigrožėti, pavasariškais autoriniais kvapais užtrūkus žiemai pasidžiaugti, bet ir Viliaus Marmos kanklių garsais bei lietuvių liaudies dainomis gavėnią palydėti. „Tai erdvė, ne tik kurioje gyvena knygos, bet ir kurioje gera bendrauti, kuri buria bendram džiaugsmui ir bendravimui“, – savo tuometine nuotaika dalinosi viena iš čia užsukusių menininkių, pasiryžusių savo kūriniais su šio knygyno lankytojais supažindinti vėliau.
Pavasario spalvos…
Visi, iki balandžio 10 dienos užsukę į „Knygų alėją“, gali pasigėrėti Editos Servetkaitės – Rimkienės spalvingomis iš vilnos veltomis mandalomis ir pavasario pranašais – margučiais. Šiuose net žvilgsnį švelniai glostančiuose meno kūriniuose, kuriuose skleidžiasi tulpės ir lelijos, ant gyvybės medžio šakų čiulba paukščiai ir gausu lietuviškų etnografinių simbolių, prabyla tikrasis kūrėjo talentas. Editos Servetkaitės – Rimkienės kūriniuose – spalvų derėjimas, jų žaismas, reljefai, ornamentai ir gyvybe trykštanti energija. O kartu tai – nepaprastai kiekvienam artima nuotaika, todėl nereikia būti didžiu meno kritiku, kad pajaustum širdimi, jog pavasaris, didžioji šio metų laiko šventė – Šv. Velykos – jau visai čia pat.
…ir kvepiantys laiškai
Kas galėtų nusakyti, kuo kvepia pavasaris? Ko gero, tai yra kiekvienam skirtingi aromatai, kuriuose slypi tam tikri potyriai, išgyvenimai, asociacijos. Loretai Vilkaitytei, kuri „Knygų alėjoje“ savo kurtais kvapais siunčia kvepiančius laiškus, pavasaris susijęs su gamta. Kiekvienas kvapas, kurtas iš natūralių eterinių aliejų, yra ypač stiprus ir sunkiai nusakomas. Pati jų autorė pavasarį dažniausiai užuodžia medžių (tuopų, pušų, rožmedžio), augalų (žibuoklių, pačiulių, mairūno, čiobrelio) ar gintaro aromatuose. Todėl ir savo kvapnius kūrinius pavadino visiems su pavasariu besisiejančiais vardais: „Velykos“ ir „Jorė“, „Pavasario medžiai“, „Žolynų saldumas“, „Pušų žaismas“.
Tačiau maloniausiai autorę nuteikia „Knygų alėjos“ lankytojų patirti kvapų įspūdžiai, kuomet jie atranda ir senos močiutės skrynios, ir vaikystės anyžinių saldainių, švaros ir džiaugsmo kvapą, kartu ir kadaise išgyventą emociją. O tai dar labiau įkvepia Loretą, kad viskas priklauso tik nuo mūsų pačių noro atrasti save, senus prisiminimus, išgyventas akimirkas, o kartu – ir šiek tiek užtrukusį pavasarį.
„Pavasario spalvos ir kvepiantys laiškai“, kuriais jau ne vieną užbūrė Edita Servetkaitė – Rimkienė ir Loreta Vilkaitytė, dar sklando „Knygų alėjoje“. Užsukite ten ir pajuskite, jog kiekviena tokia jauki Laisvės alėjos erdvė pamažu gali tapti traukos objektu. Atsiveskite ten ir draugų, užsukite į paskaitą ar kūrybos popietę, susitikimą su rašytojais, kuo rengiasi nudžiuginti „Knygų alėjos“ šeimininkai. Juk kas begali būti nuostabiau už knygų skaitymo, pavasario ir jaukaus buvimo drauge jausmą?.. Na nebent saulėtą pavasario dieną, nosį kutenant kvapų puokštei, skaitoma knyga, kurią atrasti galite „Knygų alėjoje“.
