Andrzej Franaszek. Miłosz. Biografija. Vertė Vytas Dekšnys. Vilnius: Apostrofa, 2015. 976 p., iliustr.
Jau net yra nuomonių, kad informacijos amžius baigiasi (prasideda malonumų… gali būti)… Aš pati dar vis iki ausų įklimpusi į informacijos studijavimą, nors gal todėl, kad man tai malonu. Kažkuriuo gyvenimo momentu supratau, jog visko vienodai giliai žinoti neįmanoma – geriau tada žinok pavienius autorius, studijuok asmenybes, kurios tau iš tikrųjų prie širdies, jei jas pasirenki, – arba laikai tuos žmones pačiais protingiausiais, labiausiai patyrusiais gyvenime ir iš jų galima daugiausia išmokti, bet tada jau tapk autoritetu tuo klausimu, žinok apie juos viską, ką žinoti tau naudinga.
Taigi jau gana seniai mano darbotvarkėje laikosi Č. Milošas, J. Brodskis ir T. Venclova – truputį skirtingų laikų, skirtingų kalibrų, visi susiliečiantys Vilniuje, kas, tikriausiai, paskatos taškas ir buvo, kad sužinočiau apie juos daugiau… Gyvendama užsienyje, nedalyvavau Č. Milošo metų renginiuose, nors dokumentinį filmą, apie jį ta proga sukurtą, mačiau, ir jis man patiko. Tačiau jo knygas skaityti netrukdo niekas ir niekam – prašom, bet kuria kalba ir take your time, kaip sakoma…
„Isos slėnį“ skaitėme dar tarybiniais laikais kaip Nobelio premijos laureatų romanų serijos leidinį, ir, iš skaičiusiųjų, neužmiršome turbūt niekas, kaip laiku ir vietoje ši knyga pasirodė! „Pavergtą protą“ angliškai skaitė emigrantai ir disidentai – dabar jau gali skaityti visi, kam tik įdomu ar sugeba suvokti jos aktualumą, toli gražu niekur nedingusį… „Gimtąją Europą“ išvertė, kaip suprantu, jubiliejiniais metais ir už tai ačiū! O kur dar eilės, likusi eseistika, laiškai – ilgas turtingas įvykių gyvenimas reiškia ilgą ir turtingą kūrinių literatūrinį palikimą.
Su juo susipažinus, greitai manaisi rašytojo ir poeto biografiją jau kaip ir žinanti.
Todėl, kai pavasarį buvau Lietuvoje ir knygyne pamačiau kumščio storumo tomą, besivadinantį „Miłosz. Biografija“, suabejojau, pirkti ar nepirkti… Ar pagrindines jo knygas skaičius, biografija dar turi kažką esminio pridėti? Praturtinti?.. Klausiu mergaitės už prekystalio: geri atsiliepimai apie knygą? Prasti? – Ne, sako, jokių lyg kol kas nesigirdi. Ką gi, galvoju, nėra žinių – gera žinia, reikia pirkti… Teks skaityti.
Laiminga, kad perskaičiau! Č. Milošo tekstai ne vienam skaitymui ir ne dviem parašyti. Aš juose mačiau ar radau viena, kitas žmogus gal matė ir rado visai ką kita. Gal ir aš po kiek laiko tą patį skaitydama visai ką kita ten įskaitysiu!… Labai įdomus biografo parinktų citatų iš rašytojo ir poeto raštų rinkinys, be visa kita, skaitai, lyg niekad dar tų knygų neskaičius būtum. Aš pabandysiu tą patį metodą, parinksiu keletą citatų iš biografijos, nuo paragrafo apie Isos slėnį pradėdama, o kam įdomu, dar galit bandyti jų ir ieškoti – nemanau, kad lengvai rasit, tekstą beskaitydami, nes jus domins, kas domins jus, ir tai gali būti visai skirtingi dalykai, nei sudomino mane. Bet ne mažiau įdomūs, verčiantys mąstyti ar gyvenime naudingi.
Aktualūs irgi. Įdomu, kad mano aukščiau minėtąją, su Vilniumi susijusią trijulę galima įvardyti kaip labai modernius ir pažangius kūrėjus, kuriuos į Europos Sąjungą orientuota ideologija apglėbia ir skatina, o galima pastebėti tvirtas, storas ir vaisingas jų kūrybos šaknis, iš XIX a. ir dažnai net iš rusų klasikų kūrybos ateinančias, – ir čia jau bus ideologų, kurie prikąs liežuvį… O skaitytojai vaizdžiai pamatys, jog pasaulis nesidalija taip griežtai į juodą ir baltą, kaip jie gal yra mokinti ar jiems įspūdis susidaręs…
„Č. Milošas pasakojo BBC radijo klausytojams apie tą kelią, kurį nutraukus ryšius su komunistais teko nueiti prancūzų poetui Pjerui Emanueiliui (Pierre‘ui Emmmanueliui), apie tai, „kiek pastangų jam kainavo vėl surasti ypatingą kasdieniškiausių žodžių svarumą: juk doktrinos, nukreipdamos dėmesį į nuolat ateitin nukeliamus žemės rojus, atitraukia mūsų akis nuo žemės, nuo apčiuopiamų dalykų, tarp kurių prabėga mūsų gyvenimas.“ Rašydamas tai tikriausiai suvokė, kad kalba ir apie savo patirtį…“
Vis mažiau kas suvokia, jog nuo aukšto kalno žiūrint toliau matosi… Susiklijuoja bendresnis vaizdas, daugiau aprėpiama praeities ir ateities: „Neva sunkūs ir verti rašytojo yra tik socialiniai bei politiniai dalykai, o kas leidžiasi į metafiziką, nusideda eskapizmu“ – taip, eskapizmu, iš kasdienos pasaulio tuštybės…
„Vėlesniame straipsnyje atskleidė, kad Dostojevskio sukurti personažai pranašavo XX amžiuje masinį pobūdį įgysiančias dvasines ligas. Jie jau „serga gyvenimo nepakankamumo liga <…> Juos kamuojantys košmarai <…> kyla iš Nausee – „Šleikštulio“, pagal Sartro (Sartre‘o) romano pavadinimą <…> [Už]žmogiškas pasaulis nekelia Sartrui pamaldumo ir nuostabos, kaip kadaise, tarkime, Getei (Goethe‘i) – priešingai, slegia jį beprasmybe“.
„…ir šį jų nenorą stengtis mąstyti jis vadino viena didžiausių lenkų kultūros ydų. Pasak Brzozowskio, antirusiška nuoskauda sekino lenkus intelektualiniu ir meniniu požiūriu, nes užgožė jiems tiesą apie žmogiškąjį būvį“. Priminimas, jog atleidi ne dėl kito, atleidi, kad pačiam lengviau gyventųsi – čia gyvenimo išmintis, jei kas dar nežinot!
„Jaučiuosi tarsi valtimi be irklų išplaukęs į plačius vandenis, nes šiais aršių politinių ir ideologinių ginčų laikais beveik niekam nerūpi ta nuolat iš rankų sprūstanti esmė. <…> Ko reikia žmogui? Ką daryti? Užduodamas šiuos klausimus suvokiu, kad priskirsite mane prie XIX amžiaus rusų inteligentų, bet juk tai nėra gėdinga?“
Žodžiai. atskleidžiantys, kaip Milošas jautėsi Kalifornijoje, – dykuma ir tuštuma. Jo Amerika – tai Edvardo Hoperio (Edward Hopper) drobių šalis: beribė erdvė, kurioje ištirpsta namai ir žmonių siluetai, vienišų, pasiklydusių žmonių kraštas.
„Literatūra ir moralė. Įsivaizduojamas blogis yra romantiškas, spalvingas, o tikras blogis yra pilkas, monotoniškas, bevaisis, nuobodus. Įsivaizduojamas gėris yra nuobodus, o tikras gėris visada naujas, nuostabus, įkvepiantis. Tokiu būdu „vaizduotės literatūra“ arba nuobodi, arba nemorali (arba abi kartu). Ji išvengia šito pasirinkimo tik tuomet, kai pasitelkusi meną pereina į tikrovės pusę – tai įstengia vien genijus“, – teigė Maevinas Simonas Veilas (Simone Weil).“
„Čia jis irgi kalba kaip Vidurio Europos poetus, beje, teigdamas: „Jei Europos žemynas dar turi viltį, tai ji slypi dirbtinai užgniaužtose galimybėse kraštų, esančių tarp Vokietijos ir Rusijos. Pasakoja apie rytinių žemyno pakraščių palikimą, aiškina, kaip iš jų kilęs rašytojas persiėmęs visokiausių rūšių pesimizmo, sarkazmo, sielvarto, abejonės uždaru. Suvulgarintos mokslinės pasaulėžiūros pergalė verčia jį klausti, ar dar įmanoma ko nors imtis, gelbstint žmogaus vaizduotę, tarsi nykstančią gyvūnų rūšį“.
„Manyje įvykę pokyčiai visiškai nesusiję su Nobelio premija ar kelione į Lenkiją <…> Tarsi pasenęs Faustas (nors nepasirašiau sutarties) ėmiau bjaurėtis visomis knyginėmis žiniomis ir vertinu tik žmonių santykius, meilę ir bičiulystę <…> Nors manyje būta polinkio į mizoginiškumą, bemaž atsiverčiau į feminizmą, nes dievinu moterų draugiją – už tą ypatingą pokalbių, gurkšnojant vyną, dvasią. Manau, kad, nors ir vėlai, kažkaip sužmogėjau“.
„…mąsčiau apie tai, kokia menka mūsų šimtmečio tikrovės dalis buvo aprėpta žodžiu. Taigi man tikrasis literatūros kūrinių mastas yra objektyvios tikrovės buvimas eilėraščiuose ir romanuose“.
„Mes ne visada spėdavome su juo, ir tik iš dalies juokai buvo kalbos, kad mes skaitome vis naujas knygas lėčiau, nei jis rašo. Galima sakyti, kad reikalavo per daug, ypač skubos ir paviršutiniškumo laikais, kai stigo laiko būti rimtiems, susikaupusiems, to „dėmesingumo“, kurio jis tikėjosi. Jis vis labiau prasilenkė su laiko dvasia, kad ir kaip vertintume ir tą dvasią, ir intelektualinę epochos būklę.“
Esame jau kiti, kaip aprašė Stefanas Čvinas (Stefan Chwin): „Milošas nenorėjo ir nemokėjo apsiprasti su neviltimi. Mums sava tapusi neviltis yra tokia pat įprasta kaip bulvių traškučiai ir kramtomoji guma. Jam Holokaustas buvo sukrėtimas, iš kurio be galo sunkiai gimė Išsigelbėjimas. Mums Holokaustas, milijono žmonių žudynės Ruandoje ir Kambodžoje, etniniai valymai Balkanuose arba tūkstančių Irako kareivių žūtis dykumoje prie Bagdado – įprasti dalykai, iš kurių tiesiog susideda pasaulis. <…> Jam grožio ir pasaulio žiaurumo priešprieša buvo nepaliaujamo nusivylimo šaltinis. Mes išmokome gyventi su šiuo nusivylimu…“
Č. Milošo įspėjimas: „kas normalia tvarka laiko,/ kad stiprieji triumfuoja, silpni žūsta, o gyvenimas mirtimi baigiasi,/ tas sutinka su velnio valdymu“/.
Nuo savęs pridėsiu, jog mums, dabar gyvenantiems ir kas dar jaunas, labai pasisekė: kiek poetas buvo pralenkęs laiką ir sunkiai suprantamas savo amžininkams, nes mąstė giliai, žvelgė toli ir turėjo daugybę įvairiausios patirties palyginimui, kad padarytų teisingas išvadas, kurios aiškiai matosi tik dabar, mūsų laikui atėjus, – tiek dabar mes galime jį skaityti, ieškodami atsakymų į visas mūsų laiko aktualijas, suprasti jo aiškinimą ir patarimus žymiai lengviau.
Jis kaip kokia sena gera išmintinga dvasia iš praeities sėkmingai palydės mus ateitin, jei tik jo balso klausysimės. Skaitysim ir apmąstysim jo knygas, eiles, atsiminimus… Ir vis mažiau reikės išgyventi, jog dėl to praleisim kokį svarbų autorių iš dabarties – asmenybės kaip dinozaurai, jos grimzta į praeitį, o ne į ateitį. Į juos reikia gilintis dabar, kol atminimas dar yra, neleisti tam kompleksiškam Č. Milošo ir į jį panašių autorių sudėtingumui išeiti visam laikui, tavęs bent kiek neužgavus. Neapkrėtus. Visam gyvenimui nepažymėjus tavęs smalsumu ir žinojimo, suvokimo džiaugsmu. Kad ir kokia epocha grėstų ateiti, nelik juo nepersiėmus…
Manau yra labai gerai, kad “Arkliukai” spausdina ir TOKIUS straipsnius…!