Su pražydusiais vasariniais žiedais ryškiomis spalvomis ryškėja ir populiariausių vardadienių puokštė. Į tą puokštę įsipynęs ir žinomo Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvio dimisijos pulkininko Jono Čeponio vardadienio žiedas, kuris gražia spalvų gama neseniai pažymėjo 90-tąjį savo gimtadienį.
Daug žmonių sugužėjo jį pasveikinti. Panevėžio marijonų Švč. Trejybės bažnyčioje, kurioje prieškary kunigavo žinomas poetas, švietėjas, redaktorius, vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų Jurgis Tilvytis-Žalvarnis, ta proga buvo aukojamos padėkos šv. mišios. Jas aukojo žinomi kunigai – monsinjoras Lionginas Vaičiulionis, monsinjoras Bronius Antanaitis ir vietos bažnyčios rektorius.
Antroji Jono Čeponio pagerbimo dalis vyko Šilagalio kaime surengtoje popietėje. Čia jį su gėlių puokštėmis ir nuoširdžiomis kalbomis pasveikino jubiliato artimieji ir svečiai – Panevėžio rajono savivaldybės atstovai, profesorė Ona Voverienė, buvęs Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vadas pulkininkas Arūnas Dudavičius, Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas – jaunųjų šaulių vadas Vytautas Žymančius, atsargos majoras Gediminas Reutas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas dimisijos majoras Vytautas Balsys, štabo narys ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas dimisijos vyresnysis leitenantas Zigmas Tamakauskas, didelis būrys buvusių jau žilagalvių Lietuvos laisvės kovotojų, artimų bičiulių.
Apie Joną Čeponį daug galima būtų kalbėti. Čia pateiksime tik vieną kitą šio iškilaus žmogaus gyvenimo štrichą. Iš Pasvalio valsčiaus Pagojaus kaimo kilęs jaunuolis Jonas, augo pamaldžioje šeimoje. Baigęs mokyklą, 1943 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Artėjant antrai sovietinei okupacijai, nemaža visuomenės dalis pradėjo rengtis pasipriešinimui. Sukruto ir klierikai. Kai kurie įsitraukė į pogrindžio veiklą, degė noru padėti kovojantiems su sovietiniu okupantu Lietuvos partizanams. Vienas iš jų – Jonas Čeponis. Prasidėjus persekiojimams, jam teko palikti seminariją, įsitraukti į partizaninę kovą.
Buvęs seminaristas aprūpindavo partizanus ginklais, dokumentų blankais, pinigais, pogrindine spauda, gyveno svetimomis pavardėmis, palaikė ryšį su partizanų štabais, rinktinėmis. Jono Čeponio bendrakursis, vėliau pasiekęs kunigystę, Petras Našlėnas prisimena: „Jonas Čeponis mano kartai buvo tyriausias kovotojo pavyzdys, tikras idealistas, bebaimis žmogus, be jokios dėmės. Suimtą jį žiauriai mušė, kankino, tačiau jis nieko neišdavė“. Pats Jonas ne kartą prisipažino: „Mums Vytis ir Trispalvė buvo tokie šventi dalykai, kad už juos ėjome mirti…“
Tačiau atsirado ir išdavikų. Baisiausia, kai jais tapdavo artimi draugai, buvę bendraminčiai. Buvo ir tokių, kurie, neišlaikę žiaurių kankinimų, išduodavo draugą. Tokios išdavystės tinkle atsidūrė ir Jonas Čeponis. Po kankinančio tardymo jis buvo nuteistas 25-eriems metams lagerio be teisės grįžti į Lietuvą. Atsidūrė vergų darbo stovykloje – Norilsko šachtose. Čia dalyvavo garsiajame vietos politinių kalinių sukilime. Alinantis darbas pakenkė sveikatai, ypač akims, kurį laiką buvo nustojęs regėjimo. Padėjo vaistai, atsiųsti išėjusių į laisvę buvusių to paties lagerio kalinių – gydytojų.
1958 m. buvo paleistas į laisvę, tačiau į Lietuvą grįžti negalėjo. Buvo išsiųstas į Buriatiją. Ten su tremtine Pranute sukūrė šeimą. Gimė keturi vaikai, kuriems suteikė gražius istorinius lietuviškus vardus: Birutė, Vytautas, Kęstutis, Algirdas. 1968 m., grįžus į Lietuvą, valdžia kurį laiką neleido prisiregistruoti. Pagaliau apsigyveno Velžio gyvenvietėje. Čia drąsiai skleidė tautinio atgimimo vilties dvasią, per Vėlines suburdavo žmones pagerbti Laisvės kovotojų kapus, dalyvavo istoriniame 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Jonas Čeponis aktyviai dalyvavo valstybės atkūrimo procese: buvo paskirtas Lietuvos saugumo departamento Panevėžio tarnybos vadovu. Priimdamas čekistų, dar nespėjusių sunaikinti savo veiklos pėdsakus, archyvą, jis rado paruoštą potvarkį: „Suimti Joną Čeponį ir išgabenti į Šiaulių kalėjimą, operacijoje galima panaudoti ginklą“. Sakoma, kad tokie panašūs raštai buvo parengti ir kitiems aktyviems Lietuvos Sąjūdžio veikėjams, vedusiems Lietuvą į jos prisikėlimą.
Dievui laiminant, istorijos ratas pasisuko kita kryptimi. Tik gaila, kad vėliau kai kuriems įkopusiems į valdžios kopėčių viršūnę, o sovietiniais metais bendradarbiavusiems su okupacine valdžia asmenims, nebuvo prie širdies Laisvės kovotojų artuma. Stengėsi įvairiais būdais jais nusikratyti. Buvo atstumtas ir Jonas Čeponis kaip ir Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius Petras Plumpa, ELTOS generalinis direktorius Adolfas Gurskis ir kiti neišdavę Lietuvos okupacijų metais. Tokios biografijos žmonės tapo lyg nereikalingi…
Nežiūrint ištikusios negalios – Jubiliatas, apgaubtas artimųjų meile, visada žvalus, mąstantis ir atidus, besirūpinantis Lietuvos problemomis, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gyvybingumu.
Sveikindami Joną Čeponį – Vyčio kryžiaus III laipsnio kavalierių, karį savanorį, dimisijos pulkininką, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininką, išreiškėme jam didelę pagarbą ir dėkingumą už jo kilnią jaunatviško gyvenimo auką Lietuvos labui. Sveikiname gerbimą Jubiliatą ir jo vardo dienos proga, linkėdami kuo geriausios sveikatos, ištvermės, dar daug gražių, Dievo laiminamų gyvenimo kelio žiedų.
Nuotraukų galerija:
