Kitabai – totorių rankraštinės didelio formato ir apimties knygos, svarbus raštijos paminklas. Vienas iš seniausių ir svarbiausių rankraščių – Ivano Luckevičiaus kitabas. Nuo jo atradimo XX a. pradžioje Keturiasdešimties Totorių kaime ir prasidėjo susidomėjimas šiais rankraščiais. Šis didelės apimties (280 puslapių) kitabas labai svarbus taip pat dėl savo įvairaus turinio ir gali būti laikomas savotiška LDK musulmonų enciklopedija. Kitabai Lietuvos totoriams turėjo didelę kultūrinę ir šviečiamąją reikšmę. Iššifruoti daugiakalbiai rankraščiai suteikia įvairiopos informacijos ir apie religinį, ir apie kultūrinį Lietuvos totorių bendruomenės gyvenimą. Iš jų galima sužinoti apie musulmonų apeigas, tradicijas.
Renginiai, skirti 100-ioms kitabo radimo metinėms
2015 m. gegužės 19 d. 15 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje įvyks tarptautinės mokslinės konferencijos „Lietuvos totorių rankraščiai – nacionalinis turtas (skiriama 100-ioms Ivano Luckevičiaus vardo kitabo radimo metinėms)“ atidarymas. Konferencijos atidarymo metu viešai bus eksponuojamas Ivano Luckevičiaus vardo kitabo originalas. Taip pat bus atidaryta bei pristatyta paroda, skirta kitabo 100-osioms radimo metinėms, ir pademonstruotas video siužetas „Lietuvos totorių rankraščiai – nacionalinis turtas“. Konferencijos atidaryme dalyvaus Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, konferencijos organizatorė, totorių rankraštinio paveldo tyrinėtoja doc. dr. Galina Miškinienė, Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro vadovas prof. dr. Sergejus Temčinas. 2015 m. gegužės 20 d. konferencija vyks Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
Konferencijos tikslas – pristatyti bei aptarti naujus atradimus Lietuvos totorių rankraščių tyrinėjimo srityje, analizuoti Ivano Luckevičiaus asmenybę ir jo nuopelnus steigiant Baltarusių muziejų, nagrinėti kalbų ir kultūrų sąveikos prasmę puoselėjant savąją ir bendrą Lietuvos kultūrą. Konferencijos metu mokslininkai pristatys naujus atradimus Lietuvos totorių rankraščių tyrinėjimo srityje, bus nagrinėjamas I. Luckevičiaus indėlis.
2015 m. sukanka 100 metų, kai žymus baltarusių archeologas, istorikas Ivanas Luckevičius atrado ir pristatė plačiajai mokslinei visuomenei Lietuvos totorių rankraštį – kitabą. I. Luckevičius buvo vienas iš iniciatorių steigiant Vilniaus baltarusių visuomenines organizacijas, mokyklas, periodinius leidinius. Jis turėjo surinkęs didžiulę LDK rankraščių ir spaudos paminklų kolekciją. Ši kolekcija ir archeologinių ekspedicijų metu sukaupti eksponatai tapo 1921 m. Vilniuje įsteigto Baltarusių muziejaus, pavadinto I. Luckevičiaus vardu, pagrindu. Dar XIX a. viduryje specialistai atkreipė dėmesį į senuosius Lietuvos totorių rankraščius (kitabus, chamailus, tefsirus bei tedžvidus), surašytus arabų, turkų, baltarusių ir lenkų kalbomis, bet arabiškais rašmenimis. Kryptingos šių rankraščių studijos prasidėjo tik XX a. antrojoje pusėje, kai buvo imtasi grafinės, tekstologinės ir teminės rankraščių analizės (A. Antonovič, G. Miškinienė, A. Drozd, Cz. Lapicz, P. Suter). Visus šiuos tyrimus pastūmėjo būtent atrastas ir pristatytas visuomenei Keturiasdešimt Totorių kaimo kitabas, mokslinėje literatūroje labiau žinomas kaip I. Luckevičiaus kitabas. Surašytas trimis, o kartais ir keturiomis kalbomis rankraštis yra savotiškas musulmonų katekizmas, kuriame pateikiama informacija apie svarbiausias musulmonų šventes, šventus mėnesius, Ramadano pasninką, maldas, namazo svarbą, kuris prilygsta pokalbiui su pačiu Viešpačiu Dievu.
Galina Miškinienė – orientalistė, turkologė, vertėja, ilgus metus tyrinėjo totorių rankraštinį paveldą. 1998 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Seniausieji Lietuvos totorių rankraščiai (Grafika. Transliteracija. Vertimas. Tekstų struktūra ir turinys)“. Nuo 1988 m. dirba Vilniaus universiteto Filologijos fakultete ir Vilniaus universiteto Orientalistikos centre. Dėstomi kursai – turkų kalba, Turkijos istorija ir kultūra, tiurkologijos įvadas, islamo įvadas, LDK raštija arabiškais rašmenimis ir kt. Nuo 2007 m. dirba Lietuvių kalbos institute. Publikavo daugybę straipsnių lietuvių, rusų, anglų, lenkų kalbomis. Juose ji supažindino plačiąją visuomenę su totorių kultūros, tradicijų ir rašytinės knygos ypatumais.
Totoriai, iš Aukso ordos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsikėlę prieš 600 metų, greitai prarado savo gimtąją ir pradėjo vartoti rusėnų kalbą. Tarp įvairių priežasčių, sukėlusių greitą gimtosios kalbos nykimą, minėtinos šios: atvykėlių diasporą sudarė įvairių genčių atstovai, kurie kalbėjo savo gimtuoju dialektu, dėl karinės tarnybos buvo ilgam išvykstama iš gimtųjų namų; mišrios santuokos su moterimis krikščionėmis. Kalbos egzistavimo negalėjo palaikyti ir religija. Lietuvos totoriai, išpažindami islamą per liturgines apeigas vartojo arabų kalbą, kurios nemokėjo. Kliaujantis istoriniais šaltiniais manoma, kad XVI a. viduryje didžioji dalis LDK totorių nekalbėjo tiurkiškai Būtent tuo laikotarpiu atsirado ir pirmos totorių rankraštinės knygos. Jausdami būtinybę paaiškinti svarbiausias religines dogmas, totoriai pradėjo versti savo religinę literatūrą į rusėnų kalbą, o vėliau – nuo XVII a. – ir į lenkų. Šalia slaviškų tekstų gausu tekstų arabų ir tiurkų kalbomis. Viena iš šių rankraštinių knygų ypatybių yra ta, kad tekstai slavų kalbomis užrašyti arabiškais rašmenimis. Spausdintinės knygos Lietuvos totoriai neturėjo. Lietuvos totorių rankraštinės knygos tradicija sudaro išskirtinį paveldą. Savo bendruomenės poreikiams tenkinti jie ištobulino rašytinę tradiciją.
Pagal turinį totorių rankraščiai skirstomi į Koranus, tefsirus (Korano vertimus komentarus), kitabus (knygas), tedžvidus (Korano skaitymo taisykles), chamailus (maldaknyges) -be maldų, chamailuose apstu liaudies kūrybos, patarimų įvairiais kasdienio gyvenimo klausimais, taip pat burtų. Lietuvos totorių rašytinė tradicija, šiek tiek modifikuota ir modernizuota, išliko iki mūsų dienų. XIX a. pabaigoje atsirado chamailų, rašytų kirilika, o XX a. 9-ąjį dešimtmetį – ir mašinėle spausdintas kitabas lotyniškais rašmenimis. Vienas iš senolių Lietuvos totorių, gyvenantis Baltarusijoje, šiomis dienomis vis dar perrašinėja kitabus senoviniu būdu.
Kitabų ypatumai
Kitabas – vienas iš svarbesnių rašytinių žanrų, išvertus iš arabų kalbos reiškia knygą. Kitabais totoriai vadino ne kiekvieną knygą o tik didelio formato ir apimties knygas. Ilgą laiką gyvavo kitabų skaitymo tradicija po penktadieninės maldos mečetėje. Ši tradicija visai neseniai išnyko, nes beveik neliko žmonių, skaitančių arabiškais rašmenimis ir suprantančių senų rankraščių turinį. Iš pradžių kitabas buvo suvokiamas kaip Koranas arba tekstai iš Korano. Vėliau šiai sąvokai buvo suteikta kita prasmė. Nesuprantamos vietos pradėtos komentuoti, į kitabų dėta vis daugiau didaktinės medžiagos. Kitabai virto savotiškais rinkiniais, jungiančiais tekstus iš Korano,apokrifus, pranašystes ir būrimo tekstus. Visgi teksto išdėstymas ir jo stilistika yra artimi Koranui. Kitabai Lietuvos totoriams turėjo didelę kultūrinę ir šviečiamąją reikšmę. Iš jų buvo galima sužinoti apie musulmonų apeigas, tradicijas, susipažinti su populiariais chadisais – padavimais apie pranašą Muchamedą ir jo pirmtakus. Daug vietos juose užimdavo Rytų tautų apysakos, folkloras, legendos. Kitabai buvo akylai saugomi, o XVI a. net įrašomi į testamentus. Neretai kitabų puslapių pakraščiuose atsirasdavo vertingų asmeninių įrašų apie kelionių įspūdžius, svarbius šeimos įvykius ir kitų įrašų, liudijančių tų laikų gyvenimą. Daugelio kitabų turinys yra panašus, bet neidentiškas. Turinio pavyzdžiu galėtų būti vieno iš žinomiausių mokslui ir labiausiai tyrinėto Ivano Luckevičiaus kitabo turinys, jį galima vadinti savotišku dvasiniu Lietuvos totorių gyvenimo vadovu. Rankraščio tekstai yra svarbiausi liudytojai to, kuo vadovavosi vietinė totorių bendruomenė tiek religiniame, tiek kasdieniame gyvenime. Pagrindinės šio raštijos paminklo temos:
- Kitabe išdėstomi islamo pagrindai, kaip juos suvokė LDK totoriai. Tai savotiškas musulmonų katekizmas, kuriame pateikiama informacija apie svarbiausias musulmonų šventes, šventus mėnesius, dienas ir naktis, Ramadano pasninką, maldas, namazo, kuris prilygsta pokalbiui su pačiu Viešpačiu Dievu.
- Tekstuose ryškus moralės kodeksas, kuris apima pagrindines musulmonų pareigas, reglamentuojamas elgesys su našlaičiais, našlėmis, vyresniais žmonėmis, kalbama apie pagarbą tėvams, kaimynams ir mokytiems žmonėms, apie svetingumą, gerus ir blogus poelgius, apie tuos, kurie nusipelno rojaus ar pragaro, apie šeimos santykius, draudimą girtauti.
- Tekstuose aiškinama, kaip suprasti Šventąjį Raštą, kuris buvo apreikštas keturiems pranašams, taip pat skaičių simboliką Šventajame Rašte ir kitose jo dalyse.
- Tekstai supažindina su musulmonų etiologija ir hagiografija: pasaulio ir proto sukūrimu, pranašo Muchamedo gyvenimu ir mirtimi, pranašo Muchamedo pokalbiu su šėtonu, pasakojama apie Jėzaus motiną Mariją.
- Tekstuose yra demonologijos ir angelologijos duomenų: ką mėgsta ir ko bijo šėtonas, apie angelus, kurie saugo žmones.
- Kitabe pateikiama tekstų apie musulmonų apeigas ir tradicijas: laidojimo papročius, išmaldos davimą, palikimo reikšmę, būrimus.
Dar tarpukario metais kiekvienoje mečetėje saugomi ir pasiturinčių šeimų būtiniausiu reliktu buvę kitabai šiomis dienomis yra bibliografinė retenybė. Šiandien, išnagrinėjus paskelbtus katalogus, knygas ir atskiras publikacijas, skirtas totorių rankraštiniam palikimui, mokslininkams pavyko identifikuoti 181 Lietuvos totorių rankraštinę knygą. Iš žinomų rankraščių 70 saugoma privačiose kolekcijose. Viena iš pačių didžiausių kolekcijų priklauso Ibrahimui Kanapackiui (Baltarusija). Kolekciją sudaro 25 rankraščiai, datuojami XVI–XX a.
Rankraščiai buvo perrašomi itin kruopščiai, naudojant žąsies plunksną ir augalinį rašalą. Kitabams parinkdavo geresnį popierių ir geresnį su blizgesiu rašalą. Kartais tekstas būdavo įrėmintas, apvestas raudonu rašalu ir papuoštas augaliniu ornamentu. Rankraščio viršeliai būdavo odiniai su įspaudais. Jeigu kitabą užsakydavo pasiturintis totorius, rankraštį įdėdavo į odinį dėklą. Lietuvos totorių rankraštinės knygos kodikologijos ėmėsi baltarusių mokslininkė J. Titovec savo neskelbtoje disertacijoje, kurioje mėgino atskleisti Europinės ir Rytų tradicijos įtaką totorių knygos gamybai Nuo senų laikų totoriai mokėsi arabų rašto ir Korano skaitymo nedidelėse mokyklėlėse, kurių būta prie kiekvienos mečetės ir kiekvienoje didesnėje musulmonų gyvenvietėje. Nėra jokių duomenų apie tradicinius perrašinėtojų centrus, kurie galėjo susiformuoti vienos ar kitos mokyklėlės pagrindu. Religines knygas perrašinėjo mulos, muedzinai arba tiesiog pamaldūs vyresnio amžiaus žmonės. Daug kartų kopijuojant rankraščius arba užrašant juos iš atminties (pasitaikydavo ir tokių atvejų), tekste neišvengiamai atsiranda įvairių modifikacijų: klaidų, taisymų ir pan. Kiekvienoje Lietuvos totorių bendruomenėje (ir tų, kurios gyvena Lenkijoje ir Baltarusijoje) vis dar galima rasti vertingų rankraščių.
