V. Zapalskytė. „Pikų dama, pasirodyk“, arba kas yra tos šiurpės?

Kas yra baimė? Kodėl ji egzistuoja? Ar reikia su ja kovoti, o galbūt atvirkščiai? Tokie ir panašūs klausimai domina ne vieną psichologą, sociologą, kultūrologą ir literatūrologą. Taip yra todėl, kad baimės jausmas – universalus reiškinys, egzistuojantis visose gyvenimo srityse: darbe, asmeniniame gyvenime, tarpusavio santykiuose. Net skaitydami tam tikras knygas ar žiūrėdami siaubo filmus mes patiriame baimę. Kai kuriais atvejais baimė mus sustabdo, todėl galima sutikti su psichologe Ingrida Pročkyte, teigiančia, kad baimė yra prigimtinis dalykas: šis „<…> jausmas yra paveldėtas ir reikalingas tam, kad žmogus galėtų išlikti. Kitaip tariant, baimė yra įgimta sudedamoji išlikimo instinkto dalis ir šiandien mes gyvi tik dėl to, kad ji gerai atliko savo vaidmenį.“ [1] Tačiau kartais baimė sukelia kitokį efektą – ją patyrę, mes norime veikti, nepasiduoti ir ieškoti išeičių. Kartais bauginančias situacijas susikuriame patys: žiūrėdami siaubo filmus, klausydami baimę keliančių pasakų, sakmių ar šiurpių. Tad natūraliai kyla klausimas, kodėl žmonės jaučia potraukį justi baimę ir ką tokia trauka reiškia? Minėjome siaubo filmus, tačiau šiame straipsnyje suaugusiuosius ir paauglius paliksime nuošalyje. Visą dėmesį koncentruosime į vaikus ir jiems baimę keliančias istorijas – šiurpes, vieną iš šiuolaikinių vaikų tautosakos žanrų. Taip pat bandysime išsiaiškinti, kas nagrinėjamuose tekstuose kelia baimę ir kodėl vaikai mėgsta tokias istorijas pasakoti vienas kitam.

Šiurpių terminą pasiūlė literatūrologas Algis Samulionis, kuomet buvo svarstoma, kaip pavadinti vieno tradicinės ir šiuolaikinės tautosakos tyrinėtojos prof. dr. Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės disertacijos skyriaus analizės objektą. Pirmą kartą terminas „šiurpės“ buvo pavartotas 1989 m. minėtoje disertacijoje, o terminologijoje pradėtas vartoti tik XXI a. pradžioje. Svarbu pastebėti, kad vaikai termino „šiurpės“ dažniausiai nevartoja ir jas vadina tiesiog baisiomis istorijomis, kuriose veikia gąsdinantys ne šio pasaulio personažai, be gailesčio žudantys istorijų veikėjus. Pasaulyje šiurpės jau yra tyrinėtos, tačiau Lietuvoje jų nagrinėjimo situacija vis dar kebli. Anot doc. dr. Laimos Anglickienės, Lietuvoje šiurpės paplito tik XX a. antrojoje pusėje, todėl tyrimų šiuo metu dar mažai. Pirmoji tirti šiurpes pradėjo G. Skabeikytė-Kazlauskienė. Ji tikina, kad šiurpės turi kuo sudominti ne tik vaikus, bet ir mokslininkus. Daktarė išskiria net tris priežastis: „Pirma, tai gyvas ir šiandien tebetarpstantis pasakojamosios tautosakos žanras. Antra, šiurpės yra ne suaugusiųjų, o vaikų folklorinė kūryba. Trečia, išskyrus retas išimtis, šiurpės yra miesto vaikų kūriniai.“ [2] Kadangi G. Skabeikytė-Kazlauskienė šias tris priežastis išskyrė 1996-ais metais, dėl trečio punkto galima ginčytis. Šiandien šiurpės labai dažnai keliamos į internetines svetaines, kur jas perskaityti gali ir kaimo, ir miesto vaikai, be to, šie baisūs pasakojimai pasakojami stovyklose, ligoninėse ir kitose vietose, kur būna daug vaikų ir mažai suaugusiųjų. Vėlgi, galima daryti prielaidą, jog ligoninėse ir stovyklose susirenka įvairūs vaikai iš skirtingų Lietuvos regionų, tad šiais laikais šiurpės plinta tarp visų vaikų.

Šiurpės ir sakmės – kuo susiję?

Skaitant šiurpes galima pastebėti, kad jos turi sąsajų su archajiniais tikėjimais bei daugeliu senųjų tautosakos žanrų, pavyzdžiui, sakmėmis. Pasakojimuose susipina daug sakmiškų motyvų, tad galima daryti prielaidą, jog šiurpės kilo iš sakmių. Kaip ir mitologinėse sakmėse, šiurpėse žmonės susiduria su svetimu bei pavojingu mitiniu pasauliu. Esminis skirtumas yra tas, kad sakmių mitinės būtybės – velniai, laumės – su žmonėmis elgiasi įvairiai: kartais išgąsdina, pajuokia, kartais atima gyvybę, tačiau jos gali ir padėti ar apdovanoti. Šiurpių mitinio pasaulio atstovai pripažįsta tik vieną santykį su žmonėmis – žiaurų jų žudymą. „Sofija Loiter paskaičiavo, kad apie 90 procentų šiurpių baigiasi mirtimi. O jei pasakojimas ja ir nesibaigia, vis tiek ji yra šalia, grasina veikėjams, mirties „jausmas“ tiesiog tvyro ore (Лойтер 1998: 59).“ [3] Taigi galima spėti, jog mirties vaizdavimas šiurpėse yra motyvuotas. Nuo šešerių metų vaikai pradeda suprasti, kas yra mirtis, tokio amžiaus susipažįstama ir su šiurpėmis. Nemenką įtaką šiurpėms gali daryti ir šiuolaikinė masinė kultūra bei žiniasklaida, kurioje vaizduojama itin daug žiaurumų. Atrodo, jog žudymai bei nepadorūs vaizdiniai ar žodžiai laikomi norma, tad rodomi tokiu laiku, kuomet tai pažiūrėti gali ir vaikai. Iš pradžių tie vaizdiniai bei faktai gąsdina vaikus. Kadangi šiurpės atspindi vaikų baimes, tai mirtis tampa svarbiu jų siužetų motyvu, su kuriuo vaikai bando kovoti. Taip paaiškėja ir terapinė šiurpių funkcija – „ <…> vaikui svarbu matyti, kad ir kiti vaikai bijo taip pat, kaip ir jis. Tai, kas gąsdina ir su kuo sunku susidoroti vienam, gali tapti žinoma, nepavojinga ir netgi juokinga, jei bauginantis dalykas apsvarstomas ir nuvainikuojamas drauge.“ [4]

Lyginant šiurpes bei sakmes galima pastebėti dar vieną panašumą. Šiurpėse, kaip ir sakmėse, bandoma įrodyti, jog pasakojama tikra istorija, taip pat nevengiama burtų, dvasių minėjimo: „Užlipom į 3 aukštą ir iškart viską pradėjome. Susiradome žvakę, šiek tiek didesnį veidrodį (apie 1 m ant 0,5 m). Radom tėvo lievą odekoloną (na, girdėjom, kad reikia apipilti odekolonu veidrodį) ir pradėjome seansą. Pastatėme veidrodį prie sienos, apšlakstėme odekolonu, bet taip, kad mažai tikrai nebūtų. Užsižiebėm žvakę ir pradėjom kviesti Pikų damą: „Pikų dama, pasirodyk! Pikų dama, pasirodyk.“ [5]

Iš pateikto pavyzdžio matyti, jog vaikai pasakoja jų pačių patirtą istoriją, todėl sukuriamas realumo įspūdis. Kaip ir tradicinėse sakmėse, šiurpėse siekiama nurodyti ryšį su veikėju, apie kurį pasakojama, kitais atvejais tiesiog kalbama pirmuoju asmeniu. Beje, pastebėta, kad pirmuoju asmeniu kalbama rašytinėse šiurpėse, o ne tose, kurios pasakojamos gyvai. Ir šiurpėse, ir sakmėse matoma priešprieša tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, kuomet naktimis (stebuklų ir baisių įvykių metu) tie du pasauliai tampa vienu. Kaip pavyzdį galima pateikti gana tradicinio modelio šiurpę, panašią į spiritualistinį seansą:

„…blogis valdo šį pasaulį“

Viena mergaitė sumanė kviestis dvasias, kad, tipo, pasikalbėt su savo mirusia mama. Iš kažkur buvo nugirdusi, kad reikia turėt savo ūgio veidrodį, lūpų dažų ir reikia išsirengt nuogai, ir tai daryti reikia naktį lygiai 12 h. Išvis ant kūno nieko neturėti – nei plaukų gumyčių, nei grandinėlių. Ji taip ir padarė. Atsistojo prieš veidrodį visiškai plika. Tik viena bėda – pamiršo grandinėlę nusiimt. Kitą rytą tėvas ją rado pasmaugtą su ta grandinėle, o ant veidrodžio lūpdažiu užrašyta: „Atleisk, dukrele, blogis valdo šį pasaulį.“ [6] VDU ER 1500/15, 1500/25

Ši šiurpė atitinka tradicinės šiurpės bruožus: veiksmas vyksta naktį, nepaaiškinamas blogietis – mergaitės mamos dvasia, kodėl nutinka nelaimė – mergaitė nesilaikė nurodymų, pabaiga – mirtis. Taigi, kadangi sakmės buvo kurtos ir pasakojamos nepalyginti anksčiau nei atsirado šiurpės, galima spėti, jog šiurpės atsirado remiantis sakmių motyvais bei jų mitiniais klodais, tad įvairūs sakmiški motyvai baisiose šiuolaikinėse vaikų istorijose (šiurpėse) yra minimi ne veltui. Sakmiški motyvai eina iš lūpų į lūpas jau daugelį metų, todėl vaikams jie žinomi nuo mažų dienų, anot psichiatro Karlo Gustavo Jungo, tai užprogramuota mūsų pasąmonėje. K. G. Jungas „<…> pastebėjo, kad yra situacijų ir motyvų, kuriems būdingas visuotinumas. Tai senovės mitologiniai motyvai, žmonių fantazijos, meno kūrinių temos. Juos Jungas pavadina pirminiais (išankstiniais) vaizdiniais, archetipais.“ [7] Paprastai sakant, nors mitinės būtybės: raganos, laumės ar velniai apibūdina konkrečius, kartais individualizuotus padarus, jie mūsų pasąmonėje dažnai yra jau žinomi, tik vadinami kitokiais vardais.

Kaip ir kuo šiurpės sukelia baimę?

Taigi šiurpės – tai populiarios įtampą bei išgąstį vaikams keliančios istorijos, kilusios iš sakmiškų pasakojimų. Tačiau kodėl vaikus traukia tokios istorijos, kas būtent jose kelia baimę ir kokia tos baimės funkcija? Svarstant, kodėl baisios istorijos yra įdomios vaikams, galima paminėti „Mažojo princo fondo“ vykdomą akciją „Visa Lietuva skaito vaikams“. Akcijos metu mokyklose vaikams bent dvidešimt minučių per dieną skaitomos knygos. Pasvalio rajono Pumpėnų vidurinės mokyklos bibliotekininkė pasakojo, kad labiausiai vaikus dominusi ir dėmesį traukusi R. Repšienės parengta knyga „Siaubo pasakos“. „Klausėme vaikų, kodėl jiems taip patinka siaubo pasakos? Ogi todėl, kad jos nenuspėjamos, kiekviename žingsnyje laukia įvairūs netikėtumai, aprašomi šiurpūs senų laikų nutikimai kapinėse ir bažnyčiose. Kartais pasakos baigiasi gerai – triumfuoja gėris, o kartais nugali nenubaustas blogis. Tada mes svarstome, pergyvename, kodėl gi taip atsitiko. Vaikai vienas per kitą pasakojo savo išgyventas baimes, nutikimus iš savo patirties.“ [8] Taigi vaikams patinka baisios istorijos dėl tapatinimosi su jų veikėjais (šiurpių veikėjai būna vaikai). Be to, klausydami bauginančių istorijų, vaikai kartu su draugais bando įveikti savo baimes, tad pasitvirtina psichologės M. Osorinos mintis, jog šiurpės atlieka terapinę funkciją ir padeda nuvainikuoti baimę. Vaikui būtina suvokti, jog gyvenimas kartais yra baisus, jame būna keistų būtybių, susiklosto nesuprantamų situacijų. Šiurpės padeda vaikams tai suprasti ir tam pasirengti. „Pažinti baimę reikia drąsos, nes, jei tu sugebi įvardyti savo siaubus, vadinasi, gali išeiti iš užburto rato ir apšviesti pačią tamsiausią kertę,“ [9] – sako lietuvių liaudies siaubo pasakų rinktinę išleidusi dr. R. Repšienė.

Aptariant vaikams baimę keliančius elementus, pirmiausia reikia pastebėti, jog svarbi ne tik šiurpėje vaizduojama aplinka, bet ir erdvė, kurioje šiurpės yra pasakojamos. Rusų užkalbėjimų tyrinėtoja „Jelena Levkijevskaja išvedė bendrą vietos ir laiko, reikalingo pasakoti šiurpėms, formulę – „ankšta, tamsu ir baisu, arba, anot vieno pateikėjo, –„ten, kur pati vieta ar aplinka gali dar padidinti efektą – gąsdinti“. [10] Ši mintis sufleruoja, kad ta pati istorija, papasakota dieną, nebaisioje aplinkoje, klausytojams nesukels išgąsčio ir neatliks savo funkcijos. Todėl pasakojant šiurpes būtina laikytis ritualo ir taisyklių, kurių pačiose istorijose nėra. Kadangi šiurpėse nėra taisyklių ar tam tikros logikos, dažnai žudikais tampa patys artimiausieji: mylimi žaislai, nauji mėgstami daiktai, kai kuriais atvejais net mirusios motinos. Štai tuo šiurpės skiriasi nuo sakmių, nes sakmėse pateikiamos tam tikros taisyklės, pagal kurias herojai turi žaisti.

Jau minėjome, kad šiurpėse atsispindi daugelis vaikų baimių, pavyzdžiui, mirties baimė. Tačiau ji ne vienintelė. Dažnas vaikas bijo likti vienas namuose. Tokia prielaida keliama todėl, kad labai dažnai šiurpėse baisūs įvykiai įvyksta tuomet, kai tėvai palieka namus ir išvažiuoja į svečius, sodą, darbą arba į kelionę. Iš tokių šiurpių galima nujausti ir baimę, ir priekaištą tėvams. Šią mintį iliustruoti padės šiurpė „Pianinas“:

Gyveno kartą graži šeima – mama, tėtis ir jų dukrytė. Kartą apie 17–18 val. tėvai mergaitei sako: „Mes išvažiuojam į sodą, mažute. Tu būk gerutė ir padaryk pamokėles, suvalgyk dar šiltos paliktos sriubos ir apie 20 val. nueik miegoti. Mes grįšim apie 21 val.“

– „Gerai“, – klusniai pakartojo Gretutė (toks buvo mergaites vardas).

Tėvai išvažiavo, ir Gretutė namie pasiliko viena. <…> ir Gretutė pažiūrėjo į laikrodį ir pamatė, jog jau 20.12, ir nubėgo į vonią valytis dantų ir praustis. Vėliau apsivilko naktinukus ir nunešė indus į indų plovimo mašiną ir nuėjo miegoti. Jos snaudimą pažadino tyli pianino melodija. Mergaitė sukluso ir pagalvojo: „Mama su tėčiu jau turbūt grįžo.“ Bet keista tai, kad nei mama, nei tėtis pianinu negroja. Mergaitė nuėjo į svetainę pažiūrėti, kas ten taip gražiai groja. Bet atėjusi rado ant pianino keturias uždegtas juodas žvakes ir vieną grojantį pianiną. Mergaitė pradėjo visa drebėti ir verkti iš baimės. Ji nubėgo į savo kambarį ir palindo po antklode. Vėliau, pianinui nutilus, mergaitė vėl nubėgo kupina baimės pažiūrėti. Staiga ji sukliko, ir langus aptaškė kraujo lašai…

Grįžę tėvai rado mergaitę negyvą – su perpjauta gerkle ir su visai baltomis akimis. Mergaitę jie palaidojo. Visą kraujuotą, mergaitės krauju [aptaškytą] pianiną jie sulaužė ir išmetė į sąvartyną. Tačiau tėvai nežinojo, jog tas pianinas dabar jiems neš tik nelaimes… VDU ER 1500/4, 1500/12 [11]

Jei tėvai nebūtų išvykę arba būtų grįžę laiku, galbūt Gretutė dabar būtų gyva, tačiau tėvai paliko savo vaiką vieną ir neapsaugojo jo nuo pikto pasaulio, taigi čia matome ne tik baimę, bet ir minėtą priekaištą gimdytojams, kuris išreiškiamas itin žiauriais vaizdais.

Kas dar šiurpėse skatina patirti baimę, išsigąsti ir klausytoją, ir pačios šiurpės veikėją? Draudimai. Veikėjams, kurie dažniausiai būna vaikai (klausytojas su juo gali tapatintis), tėvai ar seneliai uždraudžia eiti į lauką, pirkti kažkokį daiktą, valgyti uogienės ir kt. Vaikas dažniausiai nepaklūsta, ir draudimo nepaisymas lemia mitinės būtybės pasirodymą, kuris gąsdina. Beje, panašaus modelio būna ir pasakų, ir sakmių, kuomet mitinės būtybės – slibinai, burtininkai, raganiai, velniai ar įprasti pasakų herojai savo „auklėtiniams“, pagrobtoms nuotakoms ar vaikams uždraudžia atidaryti stalčių, skrynią, neleidžia eiti į kokį nors kambarį, nes kitu atveju jų lauks nemalonumai. Kaip pavyzdį galima pateikti pavyzdį iš pasakos „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“. Minėtoje pasakoje sesuo draudžia broliui gerti iš įmintos pėdos, nes jis pavirs gyvūnu:

„Elenyte, taip noriu gerti. Aš išgersiu iš tos pėdos vandenį.“ Bet sesuo atsakė: „Negerk, broliuk, kumeliuku pavirsi.“ Nuėjo toliau. Joniukas pamatė jaučio pėdą, pilną vandens, ir panorėjo išgerti vandenį, bet Elenytė vėl pasakė: „Negerk to vandens, jaučiuku pavirsi.“ Nuėjo toliau. Joniukas trokšta nebepaeina. Jis pamatė smėly aviniuko pėdą ir, nebeklausdamas sesers, išgėrė iš jos vandenį. Sesuo tik žiūri, kad brolio nebėra, dar apsidairė ir pamatė brolio vietoj aviniuką. [12]

Nežinia iš kur Elenytė žino, jog negalima gerti to vandens, tačiau draudimas akivaizdus, o nesilaikius jo pasekmės taip pat aiškios. Šioje pasakoje aiškiai sakoma: nedaryk, kitu atveju pasigailėsi – virsi jaučiu. Šiurpėse draudimas yra nemotyvuotas, todėl nežinia, kodėl vienas ar kitas veiksmas yra draudžiamas. Kad būtų lengviau susigaudyti, pateiksime pavyzdį:

Žalias gėrimas

Gyveno mergaitė, kurios mama išvyko į užsienį keliems mėnesiams. Ir pasakė: „Negerk žalio gėrimo“. Ji užsinorėjo gerti ir nuėjo į parduotuvę. Ir visi gėrimai buvo atsibodę, ir nusipirko žalią gėrimą. Grįžus namo ir išgėrė tą žalią gėrimą. Išgirdo, kad kažkas stuksena į duris, po to paskambina. Po to pradėjo žaibuoti. Mergaitė labai išsigando ir palindo po stalu. Atsivėrė durys. Ten įlenda žmogus su kauke. Jis surado mergaitę, paguldė ją ant stalo ir nukirto galvą. VDU ER 1500/67 [13]

Šiame pavyzdyje mama negąsdina, jog išgėrus žalią gėrimą dukters lauks nemalonumai, arba dar baisiau – mirtis, todėl šiurpės veikėja nepaklusdama mamos liepimui nejaučia jokios baimės ir tiki, kad gali elgtis kaip panorėjusi. Remdamiesi šiuo pavyzdžiu, galime iššifruoti ir užkoduotą vaiko baimę: tėvams palikus vaikus vienus gali atsitikti nelaimė. Nors šiurpes kuria vaikai ir istorijos yra ganėtinai schematiškos bei paprastos, šiuose pasakojimuose vaikai užkoduoja savo išmintį ir baisias patirtis, su kuriomis pasakodami tokias istorijas bando kovoti.

Prof. dr. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė šiurpes skirsto į dvi rūšis: tikrąsias šiurpes ir šiurpes parodijas. Tikrųjų šiurpių pavyzdžius skaitėte aukščiau, o kokios yra šiurpės parodijos ir kuo jos skiriasi nuo tikrųjų? Teigiama, jog šiurpes parodijas pasakoja vyresni vaikai, puikiai išmanantys siužetus ir galintys jais varijuoti. Tokie vaikai jau nebetiki pabaisomis. Jie šiurpes parodijas pasakoja savo jaunesniems draugams, norėdami iš jų pasijuokti, tad galutinis tokių šiurpių tikslas – juokas. Kad suprastumėte, apie ką kalbame, pateikiame pavyzdį:

Kartą Petriuko šeima sendaikčių parduotuvėje nusipirko paveikslą su vampyru. Vakare prieina tėtis prie paveikslo – vampyras iš paveikslo sako: „Duok kraujo! Duok kraujo!“ Kaip tik po šitų žodžių dingo tėtis, ir jo niekas nerado iki šiol. Kitą vakarą priėjo mama prie paveikslo – tas vėl tą patį. Taip pradingo mama ir Petriuko sesutė. Dar po kiek laiko jau našlaitis Petriukas priėjo vieną vakarą prie paveikslo, vampyras: „Duok kraujo, duok kraujo!“ Petriukas: „O kefyro nenori?“ [14] VDU ER 1500/2

Abiejų tipų šiurpės (ir tradicinės, ir parodijos) keliauja iš lūpų į lūpas, taip pat plinta internete. Vaikai kuria tinklalapius, kuriuose dalijasi girdėtomis arba savo kurtomis šiurpėmis. Nors iš pirmo žvilgsnio šiurpės gali pasirodyti visai nerimtas žanras, nereikėtų vadovautis pirmosiomis asociacijomis. Šiurpės – tai populiarus žanras, kuriamas bei skleidžiamas pačių vaikų, todėl vertas analizės. Pasakodami tokias istorijas, vaikai lavina savo vaizduotę, pasakojimo įgūdžius. Jau aptarėme, kad šiurpėse slypi nemažai archajinio mąstymo reliktų, gilesnė jų analizė puikiai pasitarnautų literatūrologams, taip pat vaikų psichologams, kurie tyrinėja baimės fenomeną, nes šiurpės ne tik gąsdina, bet suteikia galimybę kovoti su savo baimėmis bei jų atsikratyti.

________________________

[1] Pročkytė, I. Vaikų baimės ir kaip jas įveikti, 2012 02 09, prieiga internetu: http://www.kaunorasyte.lt/index.php/paslaugos/psichologo­naujienlaiskiai/67­vaik­baims­ir­kaip­jas­veiktiq.html [Žiūrėta 2014-02-27]
[2] Kazlauskienė, G. Juodoji ranka, arba Šiurpės. Šiaurės Atėnai, 1996, nr. 44.
[3]. Cit. iš: Kazlauskienė, G., p. 241.
[4] . Anglickienė, L., Skabeikytė-Kazlauskienė, G., Macijauskaitė-Bonda, J., Kulauskienė, D., Šlepavičiūtė, I. Šiuolaikinis moksleivių folkloras, Vilnius: Gimtasis žodis, 2013, p. 152.
[5] . Anglickienė, L. Šiuolaikinis moksleivių folkloras, Tautosakos darbai, 2013, XXXVI, p. 250.
[6]. Anglickienė… Šiuolaikinis moksleivių folkloras. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013, p. 249.
[7]. K. Jungo psichoanalizės pagrindinės sąvokos, prieiga internetu http://www.spauda.lt/plato/jung-terms.htm, [žiūrėta 2015-04-02]
[8]. Pumpėnų vaikai mėgsta klausytis siaubo pasakų. Prieiga internetu: <http://www.vlsv.lt/joomla/index.php?option=com_content&view=article&id=146%3Apumpenu­vaikai­megsta­klausytis­siaubo­pasaku&catid=100%3Askaitancios­mokyklos&Itemid=529&lang=lt > [Žiūrėta 2014-03- 01]
[9]. Repšienė, R. Siaubo pasakos. Kaunas: Šviesa, 2006, p. 141.
[10]. Cit. iš: Anglickienė, L., Skabeikytė-Kazlauskienė, G., Macijauskaitė-Bonda J., Kulauskienė D., Ingrida Šlepavičiūtė I. Šiuolaikinis moksleivių folkloras. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013, p.148.
[11]. Anglickienė, L. Šiurpės ir jų parodijos. Tautosakos darbai , 2009, XXXVIII, p. 20. Prieiga internetu: <http://www.llti.lt/failai/06_Anglickienes.pdf> [Žiūrėta 2014-03-20]
[12]. Našlaitė Elenytė ir Joniukas Aviniukas, prieiga per internetą http://www.pasakos.lt/pasakos-apie-karalius/naslaite-elenyte-ir-joniukas-aviniukas/ [žiūrėta 2015-04-02, 09:31]
[13]. Anglickienė, L. , p. 238.
[14]. .Anglickienė, L. Šiurpės ir jų parodijos. Tautosakos darbai, 2009, XXXVIII, p. 27. Prieiga internetu: http://www.llti.lt/failai/06_Anglickienes.pdf [Žiūrėta 2014-02-02]