„Tikra Alasytė – kiek smagaus alaso scenoje nuo jos vienos! O svarbiausia – ir balsą griausmingą mergiotė turi, ir muzikali velniškai!“ – žavėjosi mano garbaus amžiaus kaimynas, „Auksinio balso“ ir Aistės Lasytės gerbėjas, o jos pergalę atšventė su šampanu. Šio vyriškio pavardė redakcijai žinoma, tačiau viešinama nebus, mat jis prisipažino balsuodavęs už Aistę slapčia nuo žmonos, o ši balsuodavusi už Deivį, kurį dievina.
Lapė konkurso vištidėje
Taigi šitokiais, kartais apsukais ir pavojingais keliais liaudies balsui nuėjus į dangų, na, gerai, į nacionalinio transliuotojo eterį, lig šiol mažai kam žinoma grupės „Liūdni slibinai“ vokalistė tapo 2014 m. Lietuvos „auksiniu balsu“…
vienų džiaugsmui, kitų nuostabai, tačiau be jokio balsų pirkimo, taškų klastojimo, garbingos konkurso komisijos narių papirkinėjimo. Komisijos nuomonė buvo kitokia: pirmą vietą ji skyrė Deiviui – Deividui Norvilui, o A.Lasytei – antrą.
Visur, net populiariojoje muzikoje, logikos ieškanti solistė Sigutė Stonytė pastebėjo, kad laikas keisti konkurso pavadinimą: mat ne balsingiausias čia laimi. Ir operos primadona, matyt, teisi. Jei pamenate, pernai LRT „Auksinio balso“ konkurse nutiko panašiai, kai Jeronimas Milius paguldė ant menčių solistą, įvairių konkursų laureatą Liudą Mikalauską. Prieš operinį bosą laimėjo sunkūs kaustyti rokerio batai… Palyginti su šių metų auksabalse A.Lasyte, 2013-ųjų konkurso nugalėtojas J.Milius buvo geriau pažįstamas plačiajai publikai, ilgai sukosi scenoje, atstovavo Lietuvai „Eurovizijoje“. O čia kažkokia ilgakojė lapės uodegos spalvos plaukais įšoko į prestižinį konkursą lyg lapė į vištidę ir… išvilko didžiausią laimikį!
Bet rudoji temoka kiauksėti, o A.Lasytė puikiai dainavo, taip pat ir apie lapę: kalbu apie dainą „The Fox“, priminusią man naujovišką „Lapės gyvenimo ir mirties“ versiją ir pakerėjusi komisiją įtaigumu. Tiesa, daina buvo atlikta angliškai, kaip ir dauguma šio konkurso kūrinių. Bet, galimas daiktas, A.Lasytė prisidėjo prie žiūrovų prusinimo, užsienio kalbų mokymo: mat kūrinį pateikė taip vaizdingai, kad nė žodyno nereikėjo.
Muziką išmanantys žmonės Jurgą Šeduikytę laikė nebejotina konkurso favorite, o ir šių eilučių autorę žavėjo beatodairiška šios dainininkės drąsa bei užmojis imtis vis sudėtingesnio kūrinio dar tobuliau, o tai dar labiau išgrynino jos balsą, galbūt platininį, taigi netinkamą šiam konkursui. Jurga liaudžiai galbūt pasirodė pernelyg įsitempusi, atsakinga, pernelyg beatodairiškai siekianti viršūnės, nė neslepianti noro laimėti. Deividas Norvilas – galbūt pernelyg atsipūtęs, pasitikintis solidžia patirtimi, įdirbiu ir gebėjimu improvizuoti, tarsi manantis, kad auksas niekur nepabėgs.
Fantazija be ribų ir aukščio baimės
O Aistė dainavo taip, lyg jau būtų laimėjusi, tarsi kokia muzikos užpečkio pelenė, sufantazavusi, kad laimėjo visą aukso puodą. Ji nejuto būtinybės išsiaiškinti, kas čia kiečiausias.
Iš tikrųjų yra apie ką pamąstyti po šio konkurso: jo rengėjai skelbia balsų varžybas, ir žiūrovams, ir artistams žada dainavimo konkursą, o paskui iš jo dalyvių reikalauja šou, vaizdo ir linksmybių, kurių ir garbi komisija pažėrė pernelyg įsijautusi. Ir mūsų publika, regis, geriau mato negu girdi: mat prie televizorių iš nervų vis ką nors skanaus kramsnoja.
Išties Aistė pasirodymus ne rengė, o veikiau fantazavo, o jos fantazija beribė. Todėl scenoje atsirasdavo narvas ir operacinė lova, tačiau artistė visada pakildavo aukščiau tos sceninės butaforijos, ši jai tapdavo tik atspirties tašku fantazijos polėkiui ir neužgoždavo perteikiamos minties ar jausmo. Ji pripažino, kad, jei reikia, nebijo negražiai atrodyti, aukštai užsiropšti, negalvoja, kad gali susižeisti.
Ne genai, o seneliai ir močiutės
Sutikusi tokį talentą, gali lažintis, kad šis ne dykvietėje vešėjo ir neišsprogo pats iš savęs. Tačiau spėju, kad svarbu ne beasmeniai genai, ant kurių dėl to lengva suversti visą kaltę, o tėvai ir protėviai, nemačiomis maitinantys talento grūdą, ypač seneliai ir močiutės, į kuriuos linkę atsigimti anūkai. Tai – šaknys, A.Lasytės atveju – tos šaknys, regis, labai plačios, besidriekiančios Lietuvos žemėje nuo Dzūkijos iki Aukštaitijos. O Utenoje iškapstyta įdomių dalykų: anot patikimų šaltinių, A.Lasytės senelis yra pedagogas, dailininkas Vytautas Petronis, Utenos miesto garbės pilietis, prieš porą metų šventęs 90-metį. Utenos krašto enciklopedijoje teigiama, kad jis Vyžuonų bažnyčiai suprojektavo suolus, Alantos bažnyčiai – krikštyklą ir jungtuvių altorėlį, Salako bažnyčiai – Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių paminklą. V.Petronis iliustravo daugybę knygų, kaip ekslibrisų autorius dalyvavo tarptautinėse parodose, o mokytojavo 1944–1991 m., mokė piešimo, braižybos, dailės istorijos. Anot buvusių jo mokinių, kurių dauguma tapo menininkais, jis buvo „gerokai išprotėjęs“ mokytojas, o tai yra labai geras pedagogo įvertinimas.
Aistė taip pat gimusi Kaune. Ir išvaizda, ir ūgiu, ir tuo „išprotėjimu“ labai panaši į senelį. Ir šis jaunystėje svaiginosi teatru, lankė vaidybos būrelį pas Moniką Mironaitę, Kauno „Radiofone“ skaitė žinias. Tačiau ir kita A.Lasytės giminės šaknų atšaka iš tėvo pusės taip pat nepėsčia, labai daininga. Anot anūkės, jos močiutė Ona Česlova Lasienė yra tikra Lietuvos folkloro legenda, tik anksčiau buvo įslaptinta, o nuo šiol – vieša. Aistė prisiprašė močiutę kartu padainuoti konkurse ir neprašovė: kalėdinė daina „Leliumoj“, atliekama anūkės ir močiutės, skambėjo nuostabiai, šiuolaikiškai: kas sakė, kad šių dienų jaunimas nenori pažinti savo šaknų, o seniai užsisiuvę praeityje? O.Č.Lasienė prisipažino klausanti ir sunkiojo metalo, ir repo, o šis jai patinka labiau, ypač atliekamas anūkės.
„Finale už mane balsuota daugiau nei 100 tūkst. kartų. Galbūt aš turiu labai daug gerų draugų“, – šmaikštavo „Auksinio balso“ nugalėtoja ir svarstė, kad buvo apdovanota ne už auksinį balsą , o todėl, kad lig šiol ji dar nebuvo apdovanota, bent jau asmeniškai. Taip, jos grupė „Liūdni slibinai“ yra pelnę laurų, bet čia juk visai kas kita!
„Slibinų“ nelaisvėje
„Liūdni slibinai“ 2012 m. M.A.M.A. (Muzikos asociacijos metų apdovanojimuose) buvo išrinkta Metų grupe. O alternatyvios muzikos festivalyje TĖTĖ laimėjo „Tautos balso“ nominacijoje. Taigi ši grupė geba įtikti ir populiariosios popmuzikos pozicijai, ir opozicijai, o iš tikrųjų nesiruošia pataikauti niekam, net publikai. „Slibinai“ neturi valdovo, todėl galbūt ir liūdi, tačiau daro tai labai lietuviškai, o pro ašaras juokiasi. „Liūdni slibinai“ kuria dainas pagal lietuvių klasikų A.Baranausko. K.Donelaičio, Maironio, Just. Marcinkevičiaus eiles, mėgsta ir modernius poetus H.Radauską, S.Parulskį. J.Erlicką. Beje, sausio 8 d. Vilniaus Teatro arenoje įvyko „Liūdnų slibinų“ koncertas su Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru. Ir, žinoma, su auksiniu balsu – Aiste Lasyte, kuri kol kas nesiruošia išduoti draugų.
Ausylasis populiariosios muzikos ekspertas Ramūnas Zilnys rašė, kad ir konkursiniuose Aistės pasirodymuose su kaupu buvo tos „slibiniškos“ dvasios – pokštų su graudulio prieskoniu, kvailiojimo, sumišusio su šiltu nuoširdumu. Nieko nuostabaus: ugniaplaukė karalaitė Aistė malonioje „Liūdnų slibinų“ nelaisvėje išbuvo jau 6 metus.
Taip, Aistė yra diplomuota aktorė, profesionali artistė ir savamokslė dainų kūrėja, vaikystėje barškinusi mamos pianiną iš klausos: mat natas pažinti tingėjo. Tačiau nejučia ėmė kurti dainas: nuo to ir prasidėjo jos dainavimo karjera. Dainininkai vadina ją aktore, o kolegos aktoriai – dainininke, traukdami per dantį. Tačiau jie puikiai žino, kad beveik neįmanoma suvaidinti, jog moki dainuoti. O savas dainas dainuoti yra kas kita, nei dainuoti svetimas, taigi ir atlikėja Aistės neapvadinsi. „Scenos veikėja!“ – juokėsi ji pati.
„Liūdni slibinai“ Aistę pagrobė dar studijų laikais. Daugiagalvis padaras, gimęs iš studentiškos iniciatyvos, pasirodė esąs labai gyvybingas, o galvos ir šiandien yra tos pačios – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakulteto vaidybos meno (kurso vadovas – Vladas Bagdonas) auklėtiniai Dominykas Vaitiekūnas, Vaidas Kublinskas ir Aistė Lasytė.
Šios 27-erių merginos pergalė, anot R.Zilnio, galbūt reiškia, kad Lietuvos publika pasiilgo naujų veidų. Čia nesutikčiau: tų naujų veidelių, o ir kitų kūno dalių, televizijos konkursai pažeria tiek, kad nors vežimu vežk tiesiai į sąvartyną! Tačiau tokio brandaus talento, iki blizgesio nugludinto, žaižaruojančio subtiliu humoru, užburiančio gyvenimo džiaugsmu, publika tikrai ilgėjosi!
Tik kažin ar dabar Aistei nepasirodys ankštoka „slibinų“ ola? Pati ji yra gerokai velnių priėdusi, dar būdama moksleivė Kaune lankė teatro studiją „Vilkolakis “. Ką gali žinoti, ką ji iškrės, ištrūkusi į laisvę?
,,Auksinio balso” konkursą buvo malonu žiūrėti ir klausyti. Iš pat pradžių A.Lasytė buvo savitai įdomi ir originali. Todėl džiugu, kad ji yra tokia – originali, išsiskirianti iš kitų atlikėjų savo pasirodymais kaip mini vaidybos scenomis…Sėkmės jai ir ačiū. O ,,Liūdni slibinai” negali būt liūdni, jei turi A.Lasytę…