V. Balkus. Labdara. Ar visuomet tai gėris?

Ką geriau padovanoti žmogui, norinčiam nusižudyti: virvę ar skutimosi peiliuką? Sakysite, kvailas klausimas. Tačiau būtent taip dažnai atrodo labdaringa veikla. Ir dažnai nežinia kas tampa laimingesnis: ar pilietis atlikęs kilniaširdiškumo aktą, ar paramos gavėjas. O ar visuomet duodančiosios rankos yra tiek nesavanaudės, kaip tai rodoma.

Pirmą kartą tikra dilema – duoti ar neduoti – man iškilo kuomet prie manęs prekybos centre priėjo labdaringo fondo savanoriai ir paprašė nupirkti maisto labdarai. Iki tol aš dažniausiai nepraeidavau pro žmogų, prašantį pagalbos net jei manęs prašydavo lito „iki bonkės“ .

Nesu pamokslaujantis pastorius, kuriam žūt būt reikia išaiškinti kaip blogai tokiam reikalui prašyti, nei tuo labiau teisėjas, kad tokį žmogų smerkti. Galiausiai, juk žmogus tik prašo, ir jau tavo valia duoti jam ar ne. Tuo labiau niekuomet neatsisakydavau ir ateityje neatsisakysiu padėti tiems, kurių pečius akivaizdžiai slegia vargas. Ir tikrai nesvarbu legalu ar nelegalu Vilniuje šelpti kitus. Bet kas sustabdo ranką tuomet, kai prieina ne tas kam reikia pagalbos, o organizuoti prašytojai?

Ar nori konservų iš labdaros, vokiečiai atsiuntė neturime kur dėti? Tokį pasiūlymą buvau išgirdęs prieš kelerius metus. Nustebote, kad Lietuvoje neatsiranda norinčių gauti nemokamo maisto – nesistebėkite. Ne viskas kas į labdarą panašu ir yra labdara. Schema , pagal kurią į Lietuvą patenka tokia „labdara“ yra paprasta. Vokietijoje ir ne tik egzistuoja fondai, kurie kreipiasi į stambiuosius prekybininkus su pasiūlymu. Mes iš jūsų pasiimame besibaigiančio galiojimo produktus, sutvarkome eksporto dokumentus ir jus nemokate utilizavimo mokesčio. Toliau verslas priklauso nuo to, kiek prekybininkas suinteresuotas tokiu sandoriu. Jei labai, tuomet „labdaros“ organizacija gauna ne tik prekes bet ir nedidelį piniginį atlygį, kuris mažesnis nei utilizavimo mokesčiai, tačiau pilnai tenkina abi puses. Na, o gautos prekės arba išvežtos ir iš tikro išdalinamos labdarai, arba, jei yra galimybė, parduodamos arba gali net atgulti nelegaliuose sąvartynuose.

Tiesa, Lietuva dėl mažo gyventojų skaičiaus šiam verslui nėra labai patraukli šalis ir dažniausiai mus pasiekia tik nedidelės „labdaros“ siuntos.

Kur kas blogiau yra tai, kad Lietuvoje veikia, švelniai tariant, netinkama maisto atliekų utilizavimo sistema. Tiksliau, šioji sistema yra labai tinkama atliekų tvarkytojams. Jau ne kartą teko apie tai kalbėti, tad pernelyg nedetalizuojant galiu pasakyti tiek, kad visa šioji sistema paremta tuo, kad jos klestėjimui reikalingi vis didėjantys atliekų kiekiai ir visą apimantys apmokestinimas. Po vienos radijo laidos, kurioje kalbėjome apie maisto išmetimo problemą vakare paskambino vienos socialinės paramos organizacijos darbuotoja ir papasakojo neįtikėtiną dalyką. Kuomet jų centras kreipėsi į labdaringo maisto dailintojus, prašant maisto globotinių maitinimui jiems buvo atsakyta, kad jie gali imti maistą „aklai“, t.y. nežinant kas tą dieną bus rinkiniuose, ir …privalo patys susimokėti utilizavo mokestį. Pabandžius dirbti praktiškai pagal šią schemą paaiškėjo, kad kartais būtų pigiau nusipirkti šviežią maistą parduotuvėje nei sumokėti mokestį už „labdaringą“ siuntą. Štai taip, brangieji, nors lyg ir labdara, tačiau utilizatorių pelnas šventas dalykas. Ir jokių išimčių.

Ir kam tos išimtys? Juk tinkamas vartoti, tačiau jau utilizuoti skirtas maistas toli gražu ne visuomet pasiekia utilizavimo vietą. Ir nors sako „ne pagautas ne vagis“, tačiau kaip publicistas, daug rašantis maisto tema ir dažnai besilankantis prekybos vietose, galiu patvirtinti, kad man tekę susidurti su reiškiniu, kuomet ypač mažesnėse turgavietėse pas daugelį prekeivių staiga atsiranda netipinė turgui pramoninė maisto prekė su besibaigiančiu galiojimu. Aš tam tikras išvadas padariau, gal ir jūsų išvados bus panašios.

Tai vis tik duoti ar neduoti? Ir čia atsiranda dar ir moralinė dilema. Galima ginčytis ar labdara yra ramstis, leidžiantis neparkristi ir į jį atsirėmus galiausiai ištrūkti iš gilaus skurdo, ar vis tik tai kas gaunama veltui yra paskata ir toliau prašyti. Ko gero kiekvienas mūsų turime „amžinai vargšą“ giminaitį ar pažįstamą , ant kurio galvos atrodytu krenta viso Pasaulio negandos ir todėl jis priverstas vis prašyti, prašyti, prašyti. Todėl nenuostabu, kad savaime kyla klausimas ar primityvi paimk ir išdalink paramos sistema negimdo ištisos „vargšų giminaičių“ klasės. Galite sakyti, kad nehumaniška, nekrikščioniška ir net nemadinga kelti tokį klausimą, tačiau savo akimis matytas vaizdas, kuomet kai kurie labdaringų kruopų atėję prašytojai buvo dydžiai nepatenkinti negavę tuo pačiu ir cukraus, vis dar stovi prieš akis.

Moksliškai tai vadintina sisteminiu skurdu, kuomet atsiranda liumpenizuota agresyvių prašytojų klasė. Sisteminis skurdas ypatingas tuo, kad juo beveik neįmanoma išspręsti įdarbinimo programomis, be to jis yra paveldimas. Vakar prie nemokamų kruopų stovėjo prašytojo tėvai- rytoj stovės jo vaikai, poryt anūkai. O tuo tarpu Vakaruose ir tuo pačiu pas mus skurdo mažinimo priemonės kaip tik ir gilina sisteminį skurdą , nes, kaip manoma, visuomenės stabilumo vardan reikia išlaikyti visus, kas tik to pageidauja. Tik štai su tuo stabilumu gali atsitikti taip , kaip tai įvyko antikinėje Romoje, kur gatvėse pasigirdo „Duonos ir žaidimų“ .

Dar viena atsiradusios „vargšų giminaičių“ klasės blogybė yra tai, kad ji formuoja savitą subkultūrą , kuri tiesiog laiko savyje net ir tuos, kurie jau nebenori būti prašytojais. Kažką panašaus į „Jonas šaunuolis „pasidarė“ pašalpą ir geria laimingas“ , manau, tekę girdėti dažnam mūsų. Na ir ką gali pasakyti tuomet, pvz., jaunuoliui, jei jo kaime ar miesto bendrabutyje būtent ir yra šaunuolis, kuris išmoko tenkinti savo poreikius nedirbdamas, o tiesiog vaikščiodamas į Darbo Biržą ar socialinės paramos centrus. Sakysite, išmokos menkos ir lyg jos neturėtų tenkinti, tačiau prisiminkite, kad žmogaus, susitaikiusiu su sisteminiu skurdu, poreikiai taip pat kitokie.

Štai ir susimastykime ar pridedami savo labdarą į bendrą „katilą“ ir nežinodami adresato, kuris gaus ją, visuomet elgiamės atsakingai. Bet taip juk paprasčiau, mums paprasčiau atiduoti menkavertį daiktą už pasitenkinimą. Taip, gerbiamieji , už pasitenkinimą, kurį suteikia taip pigiai apraminta sąžinė.

Tai vis tik, duoti ar ne duoti? Manau, į šį klausimą nėra ir niekuomet nebus vienareikšmiško atsakymo. Bet, sutikite, daug paprasčiau atsakyti į jį, kuomet žinai kas bus tas imantis ir kas bus dalinantis bei kokių paskatų vedamas.