T. Dirgėla. Sekmadienio pamėklijimas

Kiekvienas durnius žino, kad sekmadienis – nedarbo diena.
Liaudies išmintis

Ne kiekvienas sekmadienis žino, kad durniui visa savaitė – nedarbo.
Autoriaus išimtis

Viens

Prieš miegą paskaitinėti vieną kitą savamokslio kaimo siuvėjo Mato Slančiausko užrašytą tekstą – visai nebloga investicija būsimajam sapnui, kai iš nedidelio tekstuko galvelė ima ir sukuria kokį trumpametražį filmą, kartais netvisai pritinkantį pristatyti mus kokiame filmų festivalyje su lietuviškos minties bei išminties temomis.

Antai, kad ir visai smagiai susižiūrėtų savotiška komedija pagal M. Slančiausko „Išspręstą ginčą“:

Du vaikai, radę valakišką riešutą, ginčijos, norėdami tą katras sau turėti. Priėjęs senis, pasiklausęs jų priežasties, pasižadėjo jiems abiem padalyti. Paėmęs riešutą, išsiėmęs savo peilį, parskvarbino, parplėšė, pats suvalgė branduolą, o jiem padalino po pusę kevalo. Ir abu kantani, abu džiaugias.

Išsaugojus mintį ir veiksmą perkėlus į šiuos laikus, juosta turėtų dar didesnę prasmę už kai kuriuos šiandienius lietuviškus filmus ar serialus, o be kelių paslėptų mintelių ir jauniesiems turėtų būti smagu pažvelgti į save iš linksmai naiviosios pusės.

Riešutą pakeitus ledų porcija, kuri besiginčijant ima ir ištirpsta; senį pakeitus vaiku, kitus du apsukusiu aplink pirštą ar smagiai išjuokiančiu kokius pasipūtusius suaugėlius. O ir tekstą palikus autentišką, filmas būtų ne mažiau įdomesnis.

Ne ką prasčiau susižiūrėtų ir greito rezultato siekėjus pašiepiantis kūrinėlis:

Nepadėjęs neieškok

Kitą kartą viens žmogus radęs ant akmino parašyta: „Kas tą akminą atvers, ras daug piningų pakavota.“ O tas akmuo buvęs labai didelis. Su dideliu vargu kaip-ne-kaip atvertęs. Ant antros pusės to akmenio radęs parašyta: „Nepadėjęs neiškok.“

Siužetą galima nesunkiai ištempti iki ilgėlesnės istorijos: čia gali būti ir lengvu dideliu uždarbiu patikėjęs žmogelis, taip ir likęs be nieko; koks vagis, nespėjęs pasidžiaugti grobiu ir sėdintis belangėj; ar galų gale užkietėjęs kokios loterijos žaidėjas, norintis praturtėti per keletą minučių ir po kiek laiko suskaičiuojantis, jog lygiai tą patį milijoną jau išleido bilietams…

Du

Vienas poetas yra mintelėjęs, jog skaitymas lovoje ar prieš miegą esti bene didžiausia nepagarba knygai ir josios turinio autoriui. Bet ar tik mumyse neužsilikęs jausmas iš vaikystės, kai knyga prieš miegą leisdavo pamiršti visokiausius praėjusios dienos monus ir ramiai užsimerkti? Džiaugiuosi, jog tatai mane veikia dar ir šiandien.

Skaitymas prieš miegą – geras ginklas prieš nemigą (ir nebūtinai tam reikia prastos knygos, kaip jau spėjote pamanyti), tačiau dar geresnis ir prieš patį miegą.

O kaip gi televizorius? Neblogai, jei tik norisi užmigti apytušte galvele ir nubusti visai be jos.

Trys

Šiek tiek galvosenos ateinačiai savaitei. Sekmadienio proga. Tarp kitko.

Saula ir vėjas

Saula ir vėjas derėjęsis, katras nuvilksiąs žmogui sermėgą. Vėjas pirms ėmęs pūsti, gan pūtęs smarkiai, gan palangva, žmogus bo su sermėga, su sermėga. Tikt saula ėmus šildyt – žmogus tuoj ir nusivilkęs.