Dulkės – smulkios, lengvos, organinės arba mineralinės kilmės dalelės, esančios ore arba nusėdančios ant įvairių paviršių, daiktų. Dulkės skirstomos pagal kenksmingumo žmogui laipsnį, pagal jų susidarymo būdą, kilmę ir dispersiškumą.
Pagal kenksmingumą dulkės yra:
1) inertinės (medžio, cukraus dulkės), kurias sudaro nenuodingos organizmui medžiagos;
2) agresyvios (švino, sieros), kurios turi nuodingų savybių.
Pagal susidarymo būdą dulkės skirstomos į:
1) smulkinimo aerozolius, susidarančius mechaniškai smulkinant kietas medžiagas (gręžiant, sprogdinant uolienas, malant grūdus ir kituose technologiniuose procesuose);
2) kondensacijos aerozolius, susidarančius kondensuojantis ore metalo garams (suvirinant, lydant metalus).
Pagal kilmę dulkės skirstomos į:
1) organines (augalines, gyvulines, mikroorgamizmų, dažų, plastmasių ir kitų sintetinių organinių medžiagų);
2) neorganines (mineralų, metalų);
3) mišrias (organines ir neorganines).
Pagal dispersiškumą dulkės skirtomos į:
1) matomas;
2) mikroskopines;
3) ultramikroskopines.
Dalis įkvėpiamų dulkių susilaiko kvėpavimo takuose, kita dalis patenka į plaučius ir nusėda bronchuose. Inertinės dulkės sukelia viršutinių kvėpavimo takų katarą (bronchinę astmą, plaučių emfizemą). Erzinančios dulkės (kalkės, karbidai, soda) sukelia odos uždegimus. Aštrios dulkės žeidžia akis ir ardo plaučių audinius. Didelis dulkių kiekis atmosferoje blogina matomumą, didina aplinkos įkaitrinimą, prastina oro kokybę, kelia nešvarą. Atmosferinių dulkių kiekis mažinamas drėkinant statybų vietas, plaunant gatves, asfaltuojant kelius, sodinant medžius, gyvatvores prie kelių, laukų, gyvenamųjų namų. Dulkių kiekis darbo zonoje neturi viršyti ribinių koncentracijos verčių.
Gyvenamose patalpose be mineralinės kilmės dulkių yra ir nemažai organinių dulkių – žiedadulkių, žmonių, gyvūnų plaukelių, audinių, popieriaus pluošto, negyvų odos ląstelių ir kt. Namuose dulkės linkusios kauptis minkštuose, puriuose paviršiuose – kilimuose, balduose, užuolaidose, patalynėje, drabužiuose, knygose ir kt. Apmušalai ir kilimai dulkes kaupia labiausiai, nors jos ir pastebimesnės ant lygių paviršių. Valant jas svarbu surinkti, o ne tiesiog nubraukti – šepetėliu ar sausa šluoste perbrauktos dulkės pasklis ore, o vėliau vėl nusės. Didelis dulkių kiekis gyvenamoje patalpoje gali sukelti alerginius susirgimus, kvėpavimo sistemos sutrikimus. Dulkės naikinamos drėgnu audiniu valant paviršius, dulkių siurbliu siurbiant dulkes iš kilimų, prisilaikant bendros švaros. Dulkės, atneštos į namus ant drabužių, lengvai pasklinda ore juos nusivelkant. Jei striukes ir paltus laikysite atskirame prieškambaryje, o batus – tam skirtose uždarose spintelėse, gyvenamosios patalpos bus šiek tiek švaresnės. Nusidėvėję ir sutrinti durų kilimėliai taip pat prastai surenka nešvarumus, todėl būtina reguliariai juos valyti ir keisti. Daug dulkių iš lauko patenka vėdinant patalpas. Nors patalpų vėdinimas yra būtinas, patartina to nedaryti pučiant stipriam vėjui. Vėdinti patalpas labiau patartina vėsesnėmis, drėgnesnėmis dienomis, kai dulkės būna nusėdusios.
Didelės dalies dulkių, atsirandančių ne iš išorės, galima išvengti tiesiog laikantis higienos ir tvarkos. Norint išvengti dažno patalpų valymo, verta prisiminti taisykle: kuo daugiau daiktų, tuo daugiau dulkių.
