Kadaise Lietuvos pasididžiavimu buvusi vienintelė Baltijos šalyse naftos perdirbimo gamykla „Mažeikių nafta“ tampa vis didesniu galvos skausmu. Šimtamilijoninius nuostolius užsiauginusi įmonė, nuo 2006 m. priklausanti Lenkijos koncernui „PKN Orlen“, spaudžia Lietuvą ją gelbėti mokesčių mokėtojų ir valstybės įmonių sąskaita, tačiau įrodymų, ar patirti nuostoliai tikri, nepateikia.
Tyla – prasta byla
Jau keletą mėnesių lenkai tik kelia vis naujus reikalavimus Vyriausybei ir valstybės įmonei „Lietuvos geležinkeliai“, o į jų pasiūlymus reaguoja vangiai arba apskritai atmeta. Neseniai premjeras Algirdas Butkevičius apgailestavo, kad įmonė vilkina pasirašyti sutartį su Vyriausybės surastu klientu. Jei sutartis bus pasirašyta, „Lietuvos geležinkeliai“ siūlo laikinai sumažinti pervežimų tarifą iki 16,4 proc. ir svarstyti 9 mln. litų ieškinio atsiėmimą iš teismo. Tačiau iš „ORLEN Lietuva“ – tyla.
Atsakymų, kuo neįtinka lenkams Vyriausybės surastas klientas, kodėl įmonė kelia tik vienašališkus reikalavimus, „ORLEN Lietuva“ per dvi dienas nesugebėjo pateikti ir „Respublikai“.
Slepia sąnaudas
„ORLEN Lietuvos“ situaciją bandžiusios narplioti Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Artūras Skardžius „Respublikai“ teigė buvęs nustebintas įmonės vadovų pasirinktos derybų strategijos „Valstybe, gelbėk, kitaip turėsi didžiulių socialinių problemų, o mes savo kortų neatskleisim!“
„Toks įmonės gelbėjimo kelias turi šantažo elementų, – mano A.Skardžius. – Gamyba analogiškose „ORLEN Lietuvai“ įmonėse Europoje sumažėjo apie 10 proc. Sumažėjimas ne toks ir didelis, bet kadangi lenkų koncernas „PKN Orlen“ yra nemažai investavęs įsigydamas „Mažeikių naftą“ ir ją modernizuodamas, natūralu, kad jis yra apsiskaičiavęs kapitalo grąžą. Ta kapitalo grąža išlieka kaip nediskutuojamas dydis, o nuolaidų reikalaujama tik iš Lietuvos valstybės.“
Energetikos komisijos nariams kilo ir kitų pagrįstų klausimų – kokia gamybos savikaina, žaliavos kaina, kitos sąnaudos. Tačiau diskutuoti apie tai įmonės administracijos vadovas Ireneušas Fonfara (Ireneusz Fąfara) nebuvo pasirengęs. Komisijos prašytų duomenų „ORLEN Lietuva“ nepateikė iki šiol.
Grasina socialiniu sprogimu
Visi „ORLEN Lietuvos“ argumentai atsiremia į tai, kad įmonėje dirba labai daug darbuotojų, ir jeigu tektų stabdyti veiklą, darbuotojų atleidimas būtų didžiulis sukrėtimas visam Mažeikių regionui – padidėtų nedarbas, pagausėtų socialinių išmokų gavėjų.
Šiais metais įmonė jau atleido apie 160 darbuotojų, o kitiems grasina sumažinti atlyginimus, numatytus kolektyvinėje sutartyje. Gąsdinimai suveikė – Pramonės darbuotojų profesinės sąjungos prieš porą dienų jau kreipėsi į Vyriausybę, reikalaudamos gelbėti įmonę nuo žlugimo ir išsaugoti darbo vietas.
Nuostoliai prabangai netrukdo
A.Skardžius priminė, kad Mažeikių įmonė nuostolingai dirbo nuo pat 2006 m., kai „PKN Orlen“ įsigijo kontrolinį jos akcijų paketą. Pelno buvo gauta tik 2012 m., o paskui gamyklos veiklos rezultatai vėl nusirito žemyn, nors Lietuvos gyventojai už vietoje pagamintus degalus mokėjo brangiausiai iš visų Baltijos valstybių.
Tuo metu lenkų įmonė turėjo nuosavus prabangius kotedžus sostinėje ir Palangoje, juos parduoti su visais baldais ir buitine technika nuspręsta tik dabar. Anot pašnekovo, racionaliai mąstantys žmonės paprastai nuomojasi tokį turtą, kuris nereikalingas gamybai, o ne investuoja į prabangos dalykus.
„Situacija naftos perdirbimo sektoriuje keistis pradėjo ne šiandien – įvyko JAV skalūnų revoliucija, sumažinusi eksportą į užatlantę, palaipsniui vyksta perėjimas prie kitų kuro rūšių, – vardijo parlamentaras. – Gyventi atsipūtus, kai reikia bent šiek tiek prisiveržti diržą, yra netinkamas požiūris. Bet atrodo, kad „ORLEN Lietuva“ ir toliau nori gyventi kaip gyvenę, o praradimus, atsiradusius dėl pokyčių rinkoje, tegu kompensuoja valstybė!“
Tokius įtarimus dar labiau sustiprina faktas, kad šių metų gegužės pradžioje I.Fonfara buvo patvirtintas įmonės administracijos vadovu jau trečiai kadencijai.
„Vadinasi, „PKN Orlen“ koncerne jo darbas vertinamas teigiamai, todėl galima daryti prielaidą, kad lūkesčius kapitalo grąžos srityje Mažeikių įmonės vadovas patenkina“, – svarstė A.Skardžius.
Priminė „Williams“ aferą
Jis net įtarinėjo, kad lenkai „Mažeikių naftoje“ bando perimti buvusią amerikiečių „Williams“ praktiką melžti valstybę.
„Kai „Mažeikių nafta“ buvo parduota, tiksliau, padovanota „Williams“ 2000 m., teko dirbti Seimo Biudžeto ir finansų komitete. Gerai prisimenu, kaip kiekvienais metais pagal sutartį su privatizuotos įmonės šeimininkais turėjome laikyti biudžete po 0,5 mlrd. litų galimiems „Mažeikių naftos“ nuostoliams padengti, ir amerikiečiai visą laiką dirbo nuostolingai, – pasakojo A.Skardžius. – Bijau, kad ir su lenkais investuotojais gali kartotis panašus scenarijus kaip su „Williams“. Sutinku, savo įmonę reikia gelbėti, bet žaidimas turi būti sąžiningas iš abiejų pusių“.
– Ar „ORLEN Lietuvos“, 100 proc. Lenkijos koncerno valdomos įmonės, reikalavimai Lietuvos valstybei ekonomiškai pagrįsti? – teiravosi „Respublika“ Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo dr. Raimondo Kuodžio.
– Valstybės pagalbos verslo įmonei tvarką ir galimybes reglamentuoja ES teisės aktai. ES stengiasi užtikrinti lygias konkurencijos sąlygas visoms įmonėms. Jeigu Lietuva gelbsti savo naftos perdirbėją, likusieji ES naftos perdirbėjai atsiduria prastesnėje situacijoje. O jeigu prasidėtų žaidimas, kad ir kitos valstybės imtų gelbėti savo gamintojus, mes patirtume išlaidų gelbėdami, bet išskirtinių konkurencinių galimybių įmonei vis tiek nesukurtume.
– Tačiau Vyriausybė geranoriškai linkusi padėti sunkioje situacijoje atsidūrusiai naftos perdirbėjai.
– Ta pagalba greičiausiai vyktų per valstybės įmonę „Lietuvos geležinkeliai“. Vieną įmonę gelbėsime kitos sąskaita? „Lietuvos geležinkeliai“ neigia, kad „ORLEN Lietuvai“ taikomos neteisingos sąlygos, sutartis dėl geležinkelio tarifų iki 2024 m. yra pasirašyta abiejų pusių sutarimu. Aišku, jei akivaizdu, kad situacija iš esmės pasikeitusi, „ORLEN Lietuva“ ir „Lietuvos geležinkeliai“ gali persiderėti – tai būtų dviejų verslo subjektų reikalas.
– Kokie būtų valstybės nuostoliai, jeigu įmonė žlugtų?
– Jeigu staiga rytoj ta gamykla išnyktų nuo žemės paviršiaus, degalai būtų importuojami iš kitur, ir valstybė iš importo surinktų tuos pačius akcizo mokesčius, kaip ir dabar. Juk akcizu ir PVM apmokestinami ne „ORLEN Lietuvos“ degalai, o degalai apskritai.
– Tačiau tai, kad įmonė Valstybinei mokesčių inspekcijai sumoka daugiausiai mokesčių, naudojama kaip vienas didžiausių kozirių!
– Mane siutina nuolatinis statistikos iškraipymas, kai pirmose vietose pagal mokesčių sumokėjimą atsiduria alkoholio, tabako, degalų gamintojai. Reikia vertinti tuos, kas samdo daugiausiai darbuotojų ir daugiausiai sumoka „Sodrai“. Čia pirmose vietose yra didieji prekybos tinklai, kai kurios valstybės įmonės ir net biudžetinės įstaigos. Akcizas ir PVM nėra gamintojų nuopelnas – juos sumoka vartotojas! Šiuos mokesčius turėtų pervesti degalinės, nes jie renkami galutinėje pardavimo stadijoje, bet kadangi degalinių daug ir sunku jas sukontroliuoti, ši prievolė uždėta „ORLEN Lietuvai“.
– Ir jie šantažuoja valstybę, girdamiesi esą didžiausi jos rėmėjai?
– Ar ši situacija šantažas, ar ji turi kokį nors politinį pamušalą, tegu vertina politologai. Bet iš tiesų, vadovaudamiesi mano minėtu mitu apie mokamus didžiulius mokesčius, visi ir bando išsilupti kiek įmanoma daugiau valstybės pagalbos.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika”
Ot naujieną parašėt:))) Tai tik taip visada ir buvo. Visais laikais lenkai tą tarė.