Z. Vaišvila. Kodėl euro, o ne litas?

Balandžio 17 d. Seimas plenariniame posėdyje priėmė Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą. Seimo posėdžio metu žodžio prašė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila, tačiau Seimo nariai žodį suteikti signatarui atsisakė. Skelbiame šią Z.Vaišvilos nepasakytą kalbą.

Gerbimi Seimo nariai, esminis klausimas, kodėl atsisakome 107% mūsų valstybės atsargomis padengto lito ir keičiame jį į nepadengtą euro, kurio likimo mes neįtakosime? Dėl teisinės pusės. Tauta balsavo už klausimą, ar stojame į ES, bet nebalsavo už 2003 m. stojimo į ES sutartį, kuriai pritarti pagal konstitucinį 1991 m. vasario 11 d. įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“ privalėjo 75% visų sąraše esančių rinkėjų, o ne 57% už ją balsavusiųjų referendume. Stojimo sutartyje nenumatytas privalomas euro įvedimas – Sutarties 4 str. sutarta, kad nuo įstojimo dienos kiekviena naujoji valstybė narė dalyvauja Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Jungtinė Karalystė, Švedija, Danija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija dalyvauja šioje pinigų sąjungoje su savo valiutomis, ir dėl to jų neišmeta iš ES. Ši Ekonominė ir pinigų sąjunga numatyta Mastrichto sutartyje, tačiau atskiros šią sutartį pasirašiusios šalys aptarė šias aplinkybes – JK nesutiko įvesti eurą, Švedija ir Danija pasakė, kad tai darys tik po tautos referendumo pritarimo, o referendumuose šios tautos eurui pasakė ne. 2003 m. stojimo sutartį pasirašiusios šalys (ir Lietuva, ir Lenkija, ir Vengrija) dėl to nepasisakė, o mūsų Tautos pritarimo, būtino pagal Konstitucinio 1991-02-11 LR įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ reikalavimus nėra. Stojimo sutartyje nesutarta dėl euro įvedimo datos ar kitų aplinkybių, kada tai reikia daryti. Jei valstybės rodikliai atitinka Mastrichto sutarties reikalavimus euro įvedimui, automatiškai tai nesukuria valstybės prievolės įsivesti eurą. Pastebėsiu, kad nė viena ES šalis šiuo metu nesilaiko Mastrichto kriterijų.

2003 m. Lietuvai pasirašant Stojimo sutartį, nebuvo nei euro ir euro zonos valstybių krizės, nei euro stabilizavimo mechanizmų fondo, įsteigto atskira euro zonos valstybių sutartimi tik 2012 m. tam, kad dengti 4000 mlrd. EUR dydžio problemines euro zonos valstybių skolas. Kol kas sutarta tik dėl 20% šių problemų dydžio (800 mlrd. EUR) šio fondo. ES nesugeba net Ukrainai skirti žadėtų lėšų – vietoje 35 mlrd. EUR skiria tik apie 1 mlrd. EUR.

NATO, mūsų Prezidentė karo akivaizdoje kviečia didinti lėšas gynybai, parlamentinės partijos dėl to pasirašė susitarimą. Tad kodėl finansų ministerijos sukaupti ir net nuo Seimo slepiami vargani 1,3 mlrd. Lt skiriami ne kultūros darbuotojams, pensininkams, gynybai, o euro įvedimui? Tačiau svarbiausia yra šio eksperimento nežinia – nežinome sąlygų, visos kainos, mūsų įsipareigojimų. Bet užsispyrę einame šiuo keliu. Sveikas užsispyrimas gerai, bet užsispyrimas, nežinant, kodėl tai darai, jau ligos požymis. Stojant į ES nebuvo euro ir euro zonos valstybių krizės, euro stabilizavimo mechanizmo fondo, Ukrainos karo.

2014-01-20 Lietuvos banko studijos duomenis, tiesioginės euro įvedimo išlaidos bus iki 0,92 mlrd. Lt. Kol kas net savų euro banknotų neturėsime, nuomuosimės juos iš kažkurios valstybės centrino banko. Neskelbiama, kiek tai kainuos. Tačiau svarbiausia, kad nežinome, kokias mums sąlygas nustatys euro zonos centras. Gerbiu a.a. Ministrą Pirmininką A.Brazauską, kad 2006 m. išsisuko iš šios situacijos. Jis mąstė, nes žinojo, kad tikėtinas ES nustatomas tuometis euro ir lito keitimo santykis gali būti nuo 4,6 iki 6,2 Lt. Todėl nevertė Lietuvos tai daryti, nes suprato, kad tai būtų ne tik ekonominis Lietuvos žmonių sužlugdymas, bet ir politinė jo bei jo vadovaujamos partijos savižudybė.

Finansų ministerija nepaaiškino Jums, kad naujo šio eksperimento sąlygos mums nėra žinomos. Ne tik lito keitimo į euro kursas. Estijos pavyzdžiu Lietuva turėtų mokėti 800 mln. EUR (apie 2,76 mlrd. Lt) pirminį įnašą į šį fondą ir 5 mlrd. EUR (apie 17,2 mlrd. litų) įsipareigoti sumokėti pagal pirmą pareikalavimą. Beje, per dvejus metus po euro įvedimo Estijos valstybės skola beveik padvigubėjo, paslaugų kainos padidėjo iki 25%. Tai Eurostat duomenys. Gavau Finansų ministerijos raštą, kad jos skaičiavimu užteks 316 mln. EUR pirminio įnašo ir 2,45 mlrd. EUR įsipareigojimo mokėti pagal pirmą pareikalavimą. Tačiau ir šių mums didžiulių lėšų neturime. Be to, tai – tik mūsų finansų ministerijos viltys, o ne ES, kurios privalomiems vykdyti sprendimams neturėsime jokios įtakos, nuomonė. Finansų ministerijai spėliojant, kiek tai kainuos, dar nebuvo Ukrainos karo. Turint omenyje euro įvedimo kainą, Vyriausybės melas, kad nėra lėšų pensijoms kompensuoti (viešai skelbiamas poreikis – 0,4 – 1 mlrd. Lt), pažadėtus 40 mln. Lt skirti kultūros darbuotojų atlyginimų didinimui, vadintinas veidmainyste, visiška nepagarba ir neatjauta mūsų sunkiausiai gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms.

Teigiama, kad Lietuvos bankui tampant sudėtine ECB dalimi, užteks tik sumokėti į ECB įstatinį kapitalą 43 mln. EUR, o lito padengimo atsargas (pinigines lėšas, auksą, vertybinius popierius; 2013-12-31 d. – 8,468 mlrd. JAV dolerių) neprarasime. Ar tikrai? Kodėl tuomet Vyriausybė ir Lietuvos bankas Jums to nepaaiškino, o š.m. sausio 23 d. suklaidintas Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymo pakeitimą dėl šių atsargų perdavimo Lietuvos banko nuosavybėn? Kam tai daryti, jei tai tikrai lieka mūsų valstybės, kiek jos beturime, nuosavybė? ECB sudėtine dalimi Lietuvos bankas tampa ne tik su šiomis lito padengimo atsargomis, bet ir su visu savo turtu, kurio dydis 2013 m. rugpjūčio pabaigoje buvo 20,7 mlrd. Lt? Atkreipsiu Jūsų dėmesį, kad pagal ES Pinigų politikos direktyvą ECBS laikys ir valdys visas Lietuvos užsienio atsargas (5 str.).

Akivaizdu, kad euro įvedimas Lietuvoje yra ne ekonominis, bet politinis sprendimas. Kieno – Lietuvos? Jei taip, tai ne tik galvokime, ką darome, bet ir prisiimkime asmeninę atsakomybę už tai. Ar prisiims šią atsakomybę finansų ministerija, meluojanti pensininkams ir kultūros darbuotojams, kad neturi jiems lėšų, nors euro įvedimui bent dalį jų (1,3 mlrd. Lt) turi? Kitas lėšas euro įvedimo išlaidoms teks skolintis. Vėl dešimtis milijardų, ir net nežinome, kur bus prisiimtų įsipareigojimų mokėti į euro stabilizavimo mechanizmo fondą riba! Lietuvos valdžia negali ir garantuoti mūsų žmonėms, kad nepadengtas euro nenuvertės, kai baigsis 10-15 metų euroobligacijų išpirkimo terminai. Tik tai gelbsti euro zoną.

Argumentai, kad euro atsiradimas pritrauks investicijas, tik juokina ekonomistus ir investitorius. Ne valiuta kuria sąlygų verslui ir investicijoms patrauklumą. Ir Jūs visi tai puikiai suprantate.

Tačiau esminis klausimas, į kurį privalo atsakyti tik Tauta, yra valstybingumo klausimas. Manau, visi suprantame, kad į šį klausimą atsisakant lito ir įvedant vieningą pinigų politiką ekonomikos valdyme yra federacinės valstybės kūrimo esminis žingsnis. Beje, kelio atgal ES sutartyse nesimato. Tad vėl, Gerbiamieji, susidūrėme su Konstituciniu 1991-02-11 LR įstatymu „Dėl Lietuvos valstybės“, t.y. privalomu referendumu.

Matant Prezidentės, Seimo, Vyriausybės, VRK ir teismų nepagarbą konstitucinei Tautos teisei į referendumą ir karo grėsmės akivaizdoje kaitinant atmosferą Lietuvos piliečių gąsdinimu policija, norisi paklausti – negi Jūs tikite, kad bus atsisakyta Lito išsaugojimo referendumo, ir kad jis neįvyks? Labai prastai pažįstate Jus rinkusią Tautą. Net tarybinė valdžia Atgimimo laikotarpiu daug labiau gerbė mus visus. Bent jau atvirai paniekos nereiškė. Tad bent jau karo grėsmės akivaizdoje stabtelkime visi drauge, nekonfrontuokime ir Šv. Velykų dienomis apie daug ką pamastykime. Sustabdykite euro įvedimo klausimo svarstymą. O po Šv. Velykų Seimo nutarimu paskelbkite privalomą referendumą dėl euro ar lito klausimo. Net 2003 m. referendumu nepakeistas mūsų Konstitucijos Pirmasis skyrius, teigiantis, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika, liko nepakeistas. Litas – ne tik mūsų valstybingumo simbolis, bet ir mūsų piningų politikos ir ekonomikos reguliavimo svertas, esminis valstybingumo elementas.

Iškepkite Tautai tikrą ir gardžią duoną – ji nepelija, jei iškepta Didįjį Ketvirtadienį, t.y. šiandien. Didįjį Ketvirtadienį mūsų žmonės tradiciškai švarinasi, tvarkosi namie ir, gink Dieve, nesišiukšlina. Todėl Seimą kviečiu taip pat susitvarkyti mūsų namuose – Lietuvoje, o ne svetimuose. Ir nepasišiukšlinti šią dieną.