Balandžio 3 dieną Kauno įvairių tautų kultūrų centre rengiamas žurnalistės, mokslų daktarės Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės tapybos darbų parodos „Metaforos“ atidarymas.
Parodoje autorė rodo tapybos darbus, sukurtus 2007–2014 metais. Tai – moterų portretai, vadintini metaforomis, būsenomis. Jolita tapybą ir kūrybą įvardija autentiškumo ieškojimu ir būsenų dienoraščio rašymu drobėje, todėl neverta ieškoti realių personažų ar portretuojamų asmenų. Daugiau tekstais, prie kurių įpratusi publicistikoje.
„Esu dėkinga skulptoriui Robertui Antiniui už atsivertimą į meną ir kūrybą. Kai išdrįsau jam parodyti savo darbus, jis pasakė: tapai „navatnai“. Tai buvo savotiška paskata šiai parodai, nors jai iš tiesų subręsti padėjo fotomenininkai Robertas Kanys ir Zenonas Baltrušis“, – pasakojo autorė.
Šie moterų portretai, susimaišę su vaisiais, gėlėmis, pasak J. Linkevičiūtės, yra laiškai sau, metaforos, ženklinimas ir susitikimai su Kitais. Sugrįžimas į tapybą – tai savęs ir asmens tapatybės paieškos, kurios gali būti svarbios ir kitiems – žiūrovams, stebėtojams. Daugelis moterų šiuose darbuose atpažįsta save, tapatinasi – vaidinasi, pasitvirtina suvokimas, kad tai, kas yra labai asmeniška, taip pat yra visuotina, bendra, perskaitoma kiekvienam sava kalba. Autorės tikslas – įvardinti moters savasties, kitimo, tapsmo moterimi svarbą, todėl ieškoti konkrečių atitikmenų nėra svarbu.
„Tekstais rašiau žymių menininkų: Antano Obcarsko, Arūno Vaitkūno, Romualdo Požerskio, Gintaro Česonio, kitų kūrėjų portretus ir interviu, kurie buvo publikuoti kultūros savaitraštyje „Nemunas“, žurnale „Istorijos“. Jų patirtis, įklimpimas kūryboje, mene, vidinėje laisvėje, kaupėsi ir manyje, judino tai, ką savyje buvau paneigusi, nutylėjusi. Nedrąsus „išėjimas“ į tapybą buvo susijęs su kita galimybe – moksliniu darbu, kuriame nagrinėjau lietuvių kultūrinę tapatybę ne kaip statišką, vieną kartą visiems laikams sukurtą, bet kaip procesą, kitimą. Suvokiau, kad tautos vystosi panašiai, kaip individai: gimsta, bręsta, keičiasi, tekstais rašo savo biografiją. Naratyvų ir metaforų analizė netikėtai atvėrė galimybę ženklinti drobę dažais, rašyti vizualinį tekstą, bandant ne tik sau, bet ir kitiems atverti tapatybės, prasmės ir reikšmės problemą“, – taip savo meninius, vidinio turinio ir esmės ieškojimus apibūdino J. Linkevičiūtė.
„Tapybą savyje užrakinau iš didelės konkurencijos baimės, besimokydama Marijampolės meno mokykloje, o ryžto studijuoti Dailės akademijoje nepakako. Žurnalistika labiau atsitiktinis pasirinkimas, tačiau ir joje verta įžvelgti gyvenimo poeziją, likimo dovaną. Kiekvienas pokalbis, interviu, susitikimas su talentingu žmogumi įkvepia, palieka žymę – prasideda sielų šokis, keičiamasi energijomis. Prieš baltą drobę atsistoti yra tas pat, kaip prieš baltą popieriaus lapą“, – prisipažįsta autorė.
Tapyba prasidėjo nuo susipažinimo su savo pačios istorija ir tuo, kas viduje buvo suspausta: juk vienas iš kultūrinių tabu yra siekis pažvelgti į menininko gyvenimo istoriją, ne vien biografiją.
„Aš norėjau nustoti bėgusi nuo savo tiesos ir susikurti save iš naujo, atgauti vidinį Aš, paslėptą po įvairių vaikystės išgyvenimų, nusivylimo, neišsilipildymo apnašomis“, – taip vidinį virsmą tapybos, kaip tapatybės ir laiškų sau formą įvardija Jolita.
Moterų portretai – iš praeities, bandant atrasti užmirštą moteriškumo esmę – fiksuojant ten buvimą čia – trapumo, efemeriškumo metafora. Kituose darbuose nutapyti vaisiai ženklina transformaciją, brandą ir santykius – tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbu. Autorė pastebi, kad tekstai, kuriais kartais aprašomi kai kurie darbai, stebėtojams kelia su jų asmenine patirtimi susijusias, prieštaringas asociacijas. Juk vienas iš pagrindinių gyvenimo uždavinių yra vidinio vaiko, kuris tebegyvena kiekvieno žmogaus viduje – kartais įskaudinto, nepriglausto ar nemylėto – susigrąžinimas. Toks įvardijimas, atpažinimas, apkabinimas ir nuraminimas yra kelias autentiškumo, savasties suradimo, leidimo sau būti pripažintam link.
„Jei buvau neragavusi granato sulčių, vaidinasi, ateina laikas, kai galiu padalinti pusiau vaisių, palaikyti saujoje ir lyžtelėti netikėtai ištryškusį klampumą, saldumą“, – sako realistinės tapybos krypties darbų autorė.
Paroda atidaryta iki 2014 m. balandžio 22 d.
