Šiuo metu Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje vyksta tautodailininkės, fotografės, poetės Vilijos Visockienės karpinių paroda. Tai itin saviti, labiau primenantys grafikos technika atliktus darbus, kūrinėliai. Visi darbai kalba apie stiprų žmogų – kūrėją. Vyrauja masyvūs juodos spalvos kamuoliai, kuriuose regisi sukaupta didžiulė energija. Žiūrėdamas pajunti, kaip iš kiekvieno juodulio ištrykšta šviesos srovė, žadėdama ką nors viltingo ir džiugaus. Šioje nedidelėje parodėlėje Vilijos karpiniuose – ne tik abstrakčios vizijos, bet ir žmogiškųjų santykių, jausmų, bendrystės grožis, autorės perteiktas su meile ir pasitikėjimu.
Menininkę Viliją Visockienę kalbina Marija Varenbergerienė.
Marija Varenbergerienė: Dusetose apsigyvenote palyginti neseniai. Kas nulėmė tokį Jūsų apsisprendimą?
Vilija Visockienė: Visuomet Dusetos man atrodė lyg meno oazė, kur nuolat vyksta kažkas gražaus ir įdomaus. Kai tik palankiai susiklostė aplinkybės, paskatinta dusetiškės draugės ir ilgai nesvarsčiusi, persikėliau gyventi čia. Mane žavi čia verdantis kultūrinis gyvenimas, nuostabi gamta, o labiausiai – vietinių žmonių geranoriškumas, svetingumas man, atvykėlei. Tikrai to nesitikėjau.
M.V.: Esate meniškos prigimties, regime jūsų darbus daugelyje parodų, straipsnius laikraščiuose. Papasakokite daugiau apie save, savo šeimą, ateities planus.
V.V.: Mano tėviškė – Šakių rajone. Tačiau jau beveik 20 metų gyvenu Aukštaitijoje. Auginu du sūnus. Gyvenimas klostėsi taip, kad kūryba tapo ta užuovėja, kurioje jaučiuosi saugiai. O kasdienybė – kaip ir daugelio, nelengva. Labiausiai trūksta darbo, kuriame galėčiau realizuoti save ir iš to dar ir pragyventi.
M.V.: Jūs fotografuojate, karpote, rašote. Galbūt turite dar kokį įdomų pomėgį, apie kurį mes nieko nežinome?
V.V.: Taip, tai pagrindinės saviraiškos priemonės. O šiaip esu išbandžiusi ir dekupažą, lėlių kūrimą, keramiką, piešimą – visko po truputį.
Esu parašiusi nemažai poezijos, tačiau dabar toji mūza aplanko vis rečiau (2002-aisiais už publikuotą poetinę kūrybą Vilijai buvo įteikta Metų literato premija, – aut. past.).
M.V.: Visi jūsų talentai reikalauja materialaus pagrindo (fotoaparatas, popierius ir t. t.). Kaip tvarkotės su šiomis problemomis? Gal turite rėmėjų?
V.V.: Pinigų trūkumas labai varžo kūrybinę laisvę, tad tenka stipriai riboti svajones. Labai norėčiau tapyti. Bet šiuo metu negaliu – tai pernelyg brangus užsiėmimas. Bet kartais gyvenime nutinka malonių staigmenų. Pavyzdžiui, prieš pusantrų metų fotokonkurse „Debiutai“ laimėjau pagrindinį prizą – puikų fotoaparatą.
Rėmėjų neieškau, o ir nelabai tikiu, kad juos sudomintų mano kūryba, ji nėra komercinė.
M.V.: Kokiose parodose ar simpoziumuose esate dalyvavusi? Kur dar publikuojate savo straipsnius, nuotraukas?
V.V.: Priklausau tautodailininkų sąjungai. Parodose – tautodailės ir fotografijos – dalyvauju nuo 2011 m. Esu surengusi keletą autorinių parodų, taip pat nuolat dalyvauju bendrose fotoklubo „Žalias skėtis“, kurio narė esu, parodose.
Turiu savo internetinę svetainę, kurioje galima pamatyti nemažai mano darbų.
M.V.: Bibliotekoje eksponuojama įdomi jūsų kūrinėlių paroda. Kodėl mėgstate karpinius? Ar naudojate specialų popierių? Ar visada pasiseka sukurti tai, ką norėjote?
V.V.: Karpinius kuriu nuo 2000 m., tačiau vis dar atrandu šiame užsiėmime naujų galimybių, būdų žirklėmis išreikšti mintis ir jausmus. Popierius tinka praktiškai visoks.
Vengiu kopijavimo, pasikartojimų, tad nuolat galvoje sukasi naujos idėjos, tik ne visuomet pavyksta jas įkūnyti. Pastaraisiais metais nutolau nuo tradicinio karpinių žanro, kuriame vyrauja juodai balta spalva ir liaudies meno motyvai, daugiau traukia spalvoti deriniai ir labiau abstraktūs piešiniai.
M.V.: Gal teko iliustruoti kokią nors knygą? Juk Jūsų kūriniuose tiek daug užkoduotos informacijos, minties, jausmų…
V.V.: Labai norėčiau, tačiau tokių galimybių turėjau labai nedaug. 2008-aisiais iliustravau Zarasų krašto liaudies dainų rinkinį „Anam šoni ažera“ . Neseniai išleidau savo fotografijų ir poezijos knygelę, tačiau tik vieną egzempliorių… Didesnis tiražas – svajonėse. Gal kada nors jos išsipildys.
M.V.: Jūsų internetinėje svetainėje teko matyti nuostabių karpinių religine tematika.
V.V.: Religine tematika esu karpiusi tikrai nemažai. Daugiausia – bažnyčių. Mano kolekcijoje yra Salako, Dusetų, Imbrado, Jūžintų bažnyčios. Architektūrą nelengva perteikti, tačiau dirbti – labai įdomu. Na, ir ne vieną dešimtį angelų paleidau į pasaulį…
Vilijos Visockienės darbai dažnai eksponuojami Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje. Galerijos direktorius Alvydas Stauskas papasakojo apie Viliją Visockienę, kaip apie menininkę ir žmogų, su kuriuo tenka nemažai bendrauti.
Pasak A. Stausko, Vilija – talentinga darbštuolė. Labai pareiginga ir kukli, nesistengianti išsiskirti, bet savo profesionalumu atkreipianti į save dėmesį. Įdomūs ir originalūs, kiek netikėtais išraiškos ir spalvų sprendimais išpildyti jos karpiniai, profesionalios, išsiskiriančios savo netikėtais sprendimais ir jos fotografijos. Jis pabrėžė, kad viskas, prie ko prisiliečia Vilijos rankos, yra nuoširdu ir išbaigta. Ji puikiu stiliumi rašo straipsnius, dažnai ir apie Dailės galerijoje vykstančias parodas, subtiliai įsigilina į veiksmo ir vaizdų pasaulį, moka analizuoti ir vertinti, jautriai prisiliesti prie kūrinio visumos.
