Pirmiausia Vydūno draugija stengiasi, kad Vydūno palikimas taptų visiems prieinamas. Tų pastangų rezultatas labai akivaizdus: dabartine rašyba išleista keturi Vydūno filosofijos raštų tomai, atskiromis knygomis traktatai „Sąmonė“, „Sveikata, jaunumas grožė. Gimdymo slėpiniai“, rinktinė rusų kalba „Я верю в святое таинство“, publicistikos ir eseistikos dvitomis „ Žvilgis į gyvenimo gelmes,“ „Pasikalbėjimai apie sveikatą“, rinkinys jaunimui „Kaip tapti saulėtu žmogumi“, dramų rinktinė „Amžina Ugnis“, draminių pasakų vaikams rinkinys „Sigutė“, garsiosios istoriosofinės knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ vertimas iš vokiečių kalbos.
Gerokai įsibėgėjo draugijos vicepirmininko Tomo Staniko inicijuotas ir jo parūpintomis lėšomis finansuojamas projektas – Vydūno knygų fotografuotinis leidimas. Taip jas leisti yra prasminga todėl , kad skaitytojui į rankas patektų autentiškas Vydūnas, t. y. kad jo veikalus būtų galima skaityti jo paties sukurtu raidynu, kurį jis XX a. pradžioje pateikė kaip tautinį, kaip geriausiai atspindintį lietuviškumo dvasią ir kurį pats nuosekliai vartojo iki gyvenimo pabaigos. Susigyvenus su originaliomis Vydūno knygomis, jo raidynas ne tik nevargina , bet tampa labai savas ir žavus. Bent su Vydūno tekstu jis yra tarsi augte suaugęs, tarsi sustiprinantis jo minties reiškimo galią. Tokiu būdu jau yra išleista reikšminga Vydūno filosofinių ir grožinių knygų dalis : filosofijos traktatai „Sąmonė“, „Mūsų uždavinys“, „Tautos gyvata“, dramos „Probočių šešėliai“, „Jūrų varpai“, „Vergai ir dykiai“, „Laimės atošvaita“, „Piktoji gudrybė“, apysakėlė „Kaimo didvyris“, vokiškai rašytas istorijos veikalas „Lietuva praeityje ir dabar“. Artimiausiu metu pasirodys tokiu būdu išleistos ir visos kitos Vydūno knygos. Šis projektas yra tik dalis didelio leidybos projekto, pagal kurį dabartine rašyba iki Vydūno gimimo 150-mečio (2018 m.) bus išleistas visą jo kūrybinį palikimą apimąs daugiatomis raštų rinkinys, keletas teminių, reprezentacinių bei suvenyrinių leidinių.
Toli gražu ne tokiu mastu, kaip norėtume, bet vis dėlto Vydūnas yra prabilęs iš teatrų scenos – draugijos gimimą pasitiko Kauno dramos teatre Juozo Ivanausko režisuota regesių drama apie Vydūną „Amžinas keleivis“. Režisierius buvo tarp pirmųjų draugijos garbės narių. Kita draugijos garbės narė režisierė Stefa Nosevičiūtė akademiniame Vilniaus dramos teatre pastatė draminę pasaką „Sigutė“ (1990), trečiasis garbės narys Ramūnas Abukevičius – draminę pasaką „Žvaigždžių takai“ Kauno dramos teatre (1997).Šis aktorius ir režisierius Vydūno žodį keletą metų propagavo ir kaip skaitovas su tuo žodžiu apsilankydamas daugelyje Lietuvos vietų Dar vienas garbės narys režisierius Leonas Ciunis Vydūno 125 – mečiui su Vilniaus senamiesčio teatro kolektyvu pastatė misterijos „Probočių šešėliai“ dalį „Šventa ugnis“, o 130-mečio sukakčiai su kariūnų teatro aktoriais parengė tų pačių „Probočių šešėlių“ dramatizuotą skaitymą.
Vydūną iš scenos gražiai populiarino režisieriaus Petro Bielskio vadovaujamas Klaipėdos universiteto teatras, atgimimo metais pastatęs „Probočių šešėlių dalį „Ne sau žmonės“ ir net keletą metų rodytą žiūrovų ypač pamėgtą komediją “Piktoji gudrybė“. Gražiai skambėjo ir daugybę vaikučių bei suaugusiųjų viliojo režisieriaus Rimanto Driežio režisuotas Vydūno teigiamos pajuokos vaidinys „Pasveikimas“ „Lėlės“ teatre, vėliau parodytas ir per televiziją. Įspūdingas buvo ir jauno režisieriaus R.Paškevičiaus per televiziją rodytas spektaklis „Probočių šešėliai“. Negalėjo nejaudinti per televiziją rodytas Joniškio kultūros namų Vaikų liaudies teatro „Bendraamžiai“ spektaklis – Vydūno „Pasiilgimas“. Gaila, kad liko neįgyvendintas įspūdingas režisierės a .a. Aurelijos Ragauskaitės projektas Vydūno 125-mečiui pastatyti jo „Probočių šešėlius“ Tas projektas taip ir liko popieriuje, laimei, aprašytas jos knygoje „Režisierės užrašai“ (2000 m.). Jeigu šį sumanymą būtų pavykę įgyvendinti, būtų buvęs žengtas didelis žingsnis link Vydūno kūrybos renesanso teatre. Dabar Vydūno balso teatre kaip ir nesigirdi. Tikrasis sceninis jo atgimimas dar ateityje, o artėjantis didžiojo dramaturgo gimimo 150-metis yra gera proga tą atgimimą paspartinti, iš naujo pažadinti teatrų ambicijas šia linkme. Tasai pažadinimas , manau, yra draugijos garbės reikalas.
Ypač gražiais pasiekimais draugija gali pasigirti Vydūno palikimo tyrimų ir populiarinimo baruose . Turime jau net 12 draugijos narių ar garbės narių parašytų Vydūnui skirtų jo gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją analizuojančių ar fotografiškai atspindinčių knygų, kurių autoriai – B.Aleknavičius, V.Bagdonavičius, D.Kaunas, A.Martišiūtė, R.Palijanskaitė, R.Tamošaitis, 2 kolektyvinius mokslo straipsnių rinkinius (vienas iš jų vokiečių k.). Išleistos 2 Vydūno muzikiniam palikimui skirtos kompaktinės plokštelės.
Kalbant apie mokslo ir populiarinimo darbus, skirtus Vydūnui, pasakytina, jog didesnės ar mažesnės apimties straipsnių bei studijų skaičius bus peršokęs kokius 300 , kai kurie iš jų yra pasiekę ir užsienio mokslinę spaudą. Nuolat rengiamos jam skirtos konferencijos, iš kurių pažymėtinos 1993 m. pavasarį Vilniuje vykusios „Vydūno edukologinis palikimas“, Vydūno 125-mečio jubiliejui skirtoji bei „Vydūnas ir šiuolaikinė filosofija“, 1992 m. spalio mėn. Šilutėje vykusioji „R.Steineris ir Vydūnas“, Klaipėdos universiteto kartu su draugija nuo 2000 metų rengiama kasmetinė tarptautinė „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“, Vilniuje 2013 m. vasario 20 d. įvykusi tarptautinė „Vydūnas ir vokiečių kultūra“. Klaipėdos konferencijų medžiagos kasmet išleidžiamos atskirais pranešimų rinkiniais, Vilniuje vykusios konferencijos pranešimų rinkinys, jį papildžius keliais šiai tematikai skirtais straipsniais, išleistas vokiečių kalba. Kitų ankstesnių konferencijų pranešimai sudėti į rinkinį „Vydūnas lietuvių kultūroje“ (1994). Draugijos nariai bei garbės nariai perskaitė daug pranešimų apie Vydūną kitose mokslinėse konferencijose, taip pat – ir tarptautinėse. Kaip klasikas Vydūnas labai išsamiai pristatytas 2010 m. išleistoje akademinėje XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių literatūros istorijoje, grąžintas į mokyklų programas, į kurias nepriklausomybės pradžioje buvo įtrauktas ir iš kurių prieš keletą metų neįvardintos piktos rankos buvo išbrauktas, o dabar pristatomas kaip viena iš ryškiausių XX a. pirmosios pusės mūsų kultūrą reprezentuojančių asmenybių. Vydūno kūryba analizuojama universitetuose dėstomuose kursuose (būta ir jam specialiai skirtų), parašyta nemažai diplominių, bakalaurinių, magistrinių darbų.
Mūsų kultūros erdvėje Vydūnas matomas ir iš daugelio kitų jo pristatymo formų. Apie jį skaityta nemažai paskaitų visuomenei, pasakota radijo ir televizijos laidose, rengiamos parodos, vyksta ne tik jubiliejiniai (ypač iškilmingai buvo pažymėta gimimo 125-mečio (1993 m.), 130-mečio (1998), 140- mečio (2008), 145- mečio ir mirties 60-mečio (2013) sukaktys), bet ir kasmetiniai minėjimai, forumai, kitokie renginiai, kuriuos organizuoja ne tik draugija, bet ir jos įkvėpti muziejai, bibliotekos, mokyklos, universitetai, kitos įstaigos, visuomeninės organizacijos. Ypač gražiai šiuose baruose yra pasidarbavę Šilutės F.Bajoraičio viešoji biblioteka, Kintų Vydūno kultūros centras, Maironio Lietuvių literatūros muziejus Kaune., Vilniaus universiteto biblioteka. Vydūno vardu pavadinamos mokyklos, gatvės. Pažvelgus į visą Vydūnui skirtą mokslinę ir populiarinimo produkciją, galima pasakyti, kad šioje sferoje draugija darbuojasi bene stipriausiai. Beje, į populiarinimo sferą įeina švietėjiški draugijos ir jos klubų renginiai, paskaitų ciklai ar atskiros paskaitos visuomenei. Iš tokių ciklų paminėtini „Vydūno fenomenas“ ir „Vydūno misija“ Kauno lektoriume. „Ar tęsime Vydūno misiją?“, „Vydūno keliu į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį“ Vilniuje. O kur dar laidos per televiziją ir radiją, kurių per metus būna bent po kelias.
Ypač svarbu tai, kad Vydūnas jau įtrauktas į vidurinių mokyklų programas, kad juo ypač susidomėję mokytojai lituanistai, kurie yra atidžiai išklauso draugijos narių skaitytas paskaitas ar jų ciklus Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institute bei Vilniaus pedagoginiame universitete. Kartais Vydūno sąlytis su mokykla duoda ypač įstabių vaisių. Vydūno 130-mečiui įstabią literatūrinę kompoziciją parengė Vilniaus M.Daukšos vidurinės mokyklos moksleiviai. Gražiai ir labai kūrybiškai, vydūniškai, suvokiamas dvasingas ir harmoningas su tėvyne, pasauliu ir kosmine visuma sąsajas jaučiąs žmogus ugdomas Šilutės Vydūno gimnazijoje. Tokių gražių sąlyčio su Vydūnu pavyzdžių yra ir daugiau. Įsimintini moksleivių rašinių konkursai, kuriuos organizuoja Šilutės rajono Švietimo skyrius, Šilutės viešoji biblioteka, Vydūno vardu pavadintos Klaipėdos ir Kauno mokyklos, Kintų Vydūno kultūros centras.
Gražia gaida Vydūno muzikinis palikimas aidėjo atliekant vokaliniam trio „Diemedis“. Deja, tas „Diemedis“ nulūžo, su mumis amžinai atsisveikinus jo vadovei, beje, draugijos garbės narei Onai Bėčiuvienei. Šiandien tą aidėjimą pratęsia aktyvi draugijos narė solistė Aušra Liutkutė, kurios balsu Vydūno daina skamba minėjimuose, dažname vakare ar kitokiame renginyje , o iš jos įdainuotos kompaktinės plokštelės „Dainos iš Vydūno rinkinių“ tų dainų galima klausytis ir namuose. Šios dainininkės iniciatyva choras „Vilnius“ įrašė, o draugija išleido kompaktinę plokštelę „Vydūno giesmės ir dainos“. Labai gražiai pagerbti Vydūną muzikos kalba sumanė draugijos garbės narė Hamburgo muzikos akademijos profesorė kompozitorė Raminta Lampsatytė, kuri kas kelinti metai organizuoja ir mecenuoja jaunųjų kompozitorių „Tylos“ konkursą. 1996m. konkursas buvo skirtas Vydūnui. Jo laureatais tapo vilniečiai Snieguolė Dikčiūtė ir Vytautas Jurgutis (jaunesnysis).
Su Vydūnu visuomenei gana artimai susipažinti padėjo ir draugijos iniciatyva sukurtas dokumentinis filmas „Tamsoje būti šviesa“(režisierius Zacharijus Putilovas, scenarijaus bendraautorius ir konsultantas V. Bagdonavičius). Vydūniškoji gaida labai sugestyviai ir, pasakyčiau, ypatingai skambėjo draugijos garbės narės a.a. Birutės Baltrušaitytės poezijoje, prozoje ir eseistikoje. Įdomus, nors ir nuo tikrovės kiek nukrypęs Vydūno paveikslas atsiskleidė ir dar vieno draugo garbės nario, jau irgi pasitraukusio Anapilin Prano Antalkio-Mikalausko apysakoje „Nepažįstamas Vydūnas“.
Vydūno įvaizdis atgyja ir dailėje. Tam buvo skirta jubiliejinė 125-mečio paroda, surengta Lietuvos kultūros fondo salone. Tarptautiniu tapo Vydūnui skirtų ekslibrių jubiliejinis konkursas. Po jo Vydūno vardas plačiai nuskambėjo per pasaulį, o ekslibriai atskleidė netikėčiausias Vydūno idėjų interpretavimo galimybes. Šio konkurso spiritus movens – draugijos garbės narė dailininkė a. a. Eva Labutytė, savo kūryba atidavusi gražią duoklę ne tik Mažajai Lietuvai, bet ir Vydūnui, mūsų laikais lino raižinyje sukūrusi bene pirmąjį jo portretą .Šiuolaikiniai dailininkai yra sukūrę ne vieną Vydūno portretą ar jo idėjas interpretuojantį dailės kūrinį. Vydūno idėjos įprasmintos ir ne viename kasmet Bitėnuose vykstančių plenerų metu sukurtų paveikslų, liekančių čionykščiame paveikslų sode.
Svarbus įvykis Vydūno įamžinimo baruose buvo Kintų memorialinio muziejaus atidarymas 1994 metais. Ši su Vydūnu tiesiogiai susijusi vieta (mat čia buvusioje mokykloje Vydūnas 1888-1891 m. mokytojavo) sujungia Vydūnui skirtą muziejaus ekspoziciją (joje garbingą vietą užima Taline atrastoji Vydūno arfa) ir dailės mokyklą. Čia kūrybiškai pritaikomi vydūniškieji kūrybiškumo, kaip augančio žmogaus dvasios sklaidos ugdymo, principai. Tai yra tiek dailės mokytojo Romo Tarvydo, tiek muziejininkų Ritos Tarvydienės ir Sauliaus Sodonio (dabar jis žurnalistas) nuopelnas.
Vydūną kaip kraštietį, visapusiškai pagerbiant, įamžinant jo atminimą, jo įvaizdį įtvirtinant žmonių, ypač jaunimo, sąmonėje prisideda Šilutės rajono savivaldybės Kultūros ir Švietimo skyriai, Šilutės viešoji F.Bajoraičio biblioteka., Pagėgių savivaldybės viešoji biblioteka. Tiek Vydūnui, tiek kitiems tos žemės kraštiečiams skirti renginiai ir įamžinimo akcijos yra ypač šilti ir turiningi. Su šiomis institucijomis, taip pat su buvusiu rajono meru, beje vienu iš pirmųjų čionykščių vydūniečių, Šarūnu Laužiku draugija yra nuoširdžiai, ir vaisingai bendradarbiavusi, susilaukusi nuoširdaus dėmesio stovyklaujant Bitėnuose. Dabar tokį dėmesį jaučia ir reikalingos paramos vydūniečiai susilaukia iš daugiau kaip prieš dešimtmetį susikūrusios Pagėgių savivaldybės, jos mero Virginijaus Komskio, geru žodžiu mini buvusius merus Vaclovą Algirdą Mišeikį ir Kęstą Komskį. Gražias pastangas Vydūnui pagerbti ir jo kūrybai propaguoti deda Pagėgių viešoji biblioteka bei šios savivaldybės Kultūros centras.
Įstabus Vydūno draugijos gyvenimo fenomenas – stovyklos, jau dvidešimt vieneri metai įsikuriančios Bitėnuose labai jaukioje mūsų bičiulių Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje. Įstabios tos stovyklos ne tik todėl, kad čia turiningai prabėga vydūniškuoju dvasingumu prisodrinta, gražiu bendravimu bei dar didesniu tarpusavio bei su vietos žmonėmis suartėjimu paženklinta besibaigiančios vasaros savaitė, kad kiekvieną kartą išsivežami ypatingai geri įspūdžiai, bet ypač todėl, kad draugija čia yra sukūrusi puikų pelnyto pasididžiavimo vertą savo bendrą kūrinį – gražius meniškus mūro ir metalo vartus bei dailią medinę tvorą puošiančias kapines, priglaudusias ne tik Vydūną, bet ir faktiškai tampančias tikruoju Mažosios Lietuvos panteonu. Čia buvodami su didele pagarba prisimename jau Anapilin iškeliavusius šilutiškį miškininką Julių Balčiauską, įstabiai apželdinusį ne tik Vydūno kapavietę, bet ir visas kapines ir šių kapinių sargą Joną Gudavičių, labai daug padėjusį mums įgyvendinant, savąjį kelis metus vykdytą projektą.
Labai daug pastangų draugija dėjo, kad būtų įkurtas memorialinis Vydūno muziejus jo gyventame name Tilžėje, tačiau dėl nepalankaus Karaliaučiaus krašto bei Tilžės miesto ankstesnės vadovybės nusistatymo bei mūsų valstybės institucijų atkaklumo stokos šis sumanymas liko neįgyvendintas. Dabar prie šio reikalo grįžtama vėl. Tikėjimo sėkminga jo baigtimi ypač teikia tai, kad to reikalo atnaujinimo iniciatyvos ėmėsi rusiškoji Tilžės (Sovetsko) miesto šviesuomenė, kad tą iniciatyvą visokeriopai palaiko Lietuvos Respublikos Konsulatas Sovetske, o ypač jame besidarbuojantis lietuvybės bei lietuviškojo kultūros paveldo puoselėjimo entuziastas ministras patarėjas Bronius Makauskas.
Graži bendradarbiavimo gija Vydūno draugiją sieja su Čikagoje šeštą dešimtmetį veikiančiu Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondu, kuris ne kartą yra parėmęs draugijos vykdomus projektus. Didysis to bendradarbiavimo rezultatas yra tas, kad šis Fondas Vilniaus universiteto rankraštynui perdavė didžiulę savo sukaupto Vydūno palikimo dalį, kurioje ne tik knygos, išeivijoje publikuota medžiaga, bet ir svarbūs rankraščiai – dienoraščiai, laiškai, straipsniai.
Gana plačią vagą Vydūno draugija išvarė kartu su Lietuvos Rericho draugija nuo 1999 m. rengdama įvairiose Lietuvos vietose vykdavusius Etikos forumus, kuriuose kartu su įvairių sričių bei visuomenės atstovais iš Vydūno idėjų bei gyvosios etikos pozicijų buvo svarstomi kultūros, socialiniai, teisingumo, politikos ir kiti aktualūs valstybės gyvenimo klausimai, priimamos ir aukštosioms valstybės institucijoms įteikiamos rezoliucijos. Tokių forumų įvyko bene keturiolika , keli iš jų surengti Lietuvos Respublikos Seime, vienas kitas skirtas Vydūnui. Bendromis Vydūno draugijos, asociacijos „Taika per kultūrą“ bei Lietuvos Rericho draugijos pastangomis pasiekta, kad Lietuvos Respublikos Seimas tarp atmintinų dienų balandžio 15-ją (tą dieną 1935 m. buvo pasirašytas Rericho paktas) įteisintų kaip Kultūros dieną. Šis Seimo nutarimas priimtas 2006 m. liepą. Nuo 2007 m. visoje Lietuvoje vyksta iškilmingi Kultūros dienai skirti renginiai, kuriuose aktyviai dalyvauja ir Vydūno draugija. Tos dienos proga surengtos kelios tarptautinės konferencijos (dauguma LR Seime) , kurių visose skaityti Vydūno draugijos atstovų pranešimai.
Ramia, bet užtikrinta tėkme srovena kasdieninis draugijos gyvenimas, kuriame nuolat prisimenama Vydūno nuoroda, jog „esame spinduliai begalinės šviesos“, jog reikėtų stengtis būti „aiškiomis žmoniškumo apraiškomis ir tuo kitus tam žadinti.“ Tam skirti draugijos renginiai, pašnekesiai, susitikimai su mąstytoją pažinojusiais ir jo dvasiniam kontekstui artimais žmonėmis.
Draugija niekada nesiekė mesianistinių tikslų ir neskelbė, kad tik ji gali išvaduoti Lietuvą iš visų sunkumų. Ji stengiasi veikti išvien su visomis teisingumo ir dvasinės gerovės savo Tėvynėje siekiančiomis organizacijomis, dalyvauja beveik visose tam siekimui skirtose akcijose ir džiaugiasi, kad tose akcijose reikalingas didelį autoritetą tautoje įgavęs Vydūno vardas. Savo ramiu, nuosekliu darbu ir veikimu draugija primena paties Vydūno įkurtą ir jo 40 metų vadovautą Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Tikėkimės , kad po 40 mūsiškės draugijos gyvavimo metų niekas jos neuždraus, kaip atsitiko su Tilžės giedotojais, ir ji padarys tai, kad Vydūno skelbti idealai tikrai taptų mūsų tautos ir valstybės svarbiausiais veikimo principais. O ar valstybė stengsis orientuotis į tuos idealus, parodys tai, kaip ji pasirūpins įgyvendinti Vydūno gimimo 150-mečio programą, kurią neabejotinai turėtų pasiūlyti savo pačios 30-metį pasitiksianti Vydūno draugija.
Rašinys skelbtas Draugijos veiklą pristatančioje knygoje „Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu. Vydūno draugijai – 25“
Dėkoju Vydūno draugijos nariams, atliekantiems prasmingą darbą.