Skurdas Lietuvoje didėja, skursta ir dirbantieji

„Lietuvos politikai turėtų labiau atsižvelgti į kitų valstybių patirtį ir mokslininkų tyrimus. Skurdą mažina minimalaus mėnesio atlyginimo ir pensijų kėlimas, progresiniai pajamų ir turto mokesčiai, kova su nedarbu, socialinės paramos efektyvinimas“, – teigė Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narė, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Giedrė Purvaneckienė Seime surengtoje spaudos konferencijoje „Tarp skurdo ir gerovės Lietuvoje: struktūrinių sprendimų paieška“, skirtoje Tarptautinei kovos su skurdu dienai ir Pasaulinei maisto dienai.

VšĮ „DEMOS kritinės minties institutas“ analitikas Tomas Tomilinas, kuris konferencijoje pristatė šio instituto tyrimą „Skurdas ir gerovė Lietuvoje“, kalbėjo, kad „Lietuvoje labai paplitęs stereotipas, jog, „jei dirbsi – neskursi“, tačiau skurdas mūsų šalyje sisteminis. Daug skirtingų tyrimų rodo, kad Lietuvoje badauja Kauno miesto dydžio gyventojų skaičius – per 12 mėnesių 350 tūkst. Lietuvos gyventojų trūksta pinigų maistui. Ir tai tikrai nėra socialinės rizikos šeimos, o dažniausiai – dirbančios moterys, vienos auginančios vaikus. Tačiau valdžia iki šiol nepripažįsta skurdo kaip rimtos problemos ir nesprendžia kompleksiškai“.

„Santykinis skurdas Lietuvoje mažėja per lėtai: Lietuva – 5-oje vietoje ES po Bulgarijos, Rumunijos, Ispanijos ir Graikijos. Švedijoje ir Suomijoje situacija yra geriausia. 2012 m. 18,6 proc. Lietuvos gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos (t.y., 748 litai disponuojamų mėnesinių pajamų vienam asmeniui). Labiausiai skursta bedarbiai (54,4 proc.), šeimos, kurias sudaro vienas suaugęs žmogus, paprastai – moteris, su vaikais (39,2 proc.), vieni gyvenantys asmenys (31,6 proc.). Žemiau skurdo ribos gyvena daugiau vaikų (20,8 proc.) nei suaugusių, daugiau moterų (19 proc.) nei vyrų (18,1 proc.). Labai sunki vienišų pensininkų (vidutinė pensija 2012 m. – 840 Lt), ypač gaunančių netekto darbingumo (invalidumo) pensiją (728 Lt) padėtis“, – sako G.Purvaneckienė,

Tačiau, T. Tomilino tvirtinimu, absoliutaus skurdo (kai žmogus negali patenkinti net savo bazinių poreikių, t.y. pirmiausia maisto) rodikliai Lietuvoje per 20 metų suprastėjo ir toliau blogėja. Net vadinamuoju klestėjimo laikotarpiu absoliutus skurdas augo ir daugiausia dėl maisto kainų: 2005 m. jis siekė 18 proc., 2006 m. – 19,5 proc., 2007 m. – 21,6 proc.“.

G. Purvaneckienė įsitikinusi, kad skurdą lemia pajamų skirtumas, pagal kurio dydį Lietuva užima 6-ąją vietą ES, ir socialinių programų, kurių – tikslas išlyginti socialinius skirtumus, efektyvumas. Lietuvoje žemiau skurdo ribos iki socialinių išmokų gyvena 28,4 proc. gyventojų. Taigi apie 10 proc. gyvenimą palengvina socialinė politika.

Anot T. Tomilino, skurdo mažinimo politika turi būti kompleksinė – nuo socialinės politikos iki lyčių lygybės. Ir tai tikrai nėra tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakomybė. Už daugelį sričių atsako Ūkio ministerija. Tai ir mokesčių politika, orientuota į pajamas, o ne į tipą, streikų ir kolektyvinių derybų politika, prekybos centrų, vartojimo, viešųjų pirkimų, regionų politika. Lietuvoje daug kalbama apie verslumo skatinimą, bet jis sulyginamas su laisvosios rinkos plėtra. Iš tiesų reikėtų skatinti vietinį sąžiningą verslą, kuris kuria darbo vietas ir kelia darbo užmokestį.