Pirmadienį Vyriausybės pasitarime nusprendus nepritarti Seime svarstomam projektui dėl abortų draudimo, Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis pareiškė, kad „ne tokiu įstatyminio vėzdo keliu reikia spręsti šitą problemą“. Anot ministro, reikėtų daugiau psichologinės pagalbos konsultacijų, socialinių priemonių. Skamba logiškai ir rūpestingai.
Tačiau ar ministro deklaruojamas susirūpinimas dėl nėštumo nutraukimo mastų Lietuvoje nuoširdus? Ar turėdama visas galimybes konkrečiais sprendimais mažinti nėštumo nutraukimo atvejų skaičių pono Andriukaičio vadovaujama ministerija imasi realių veiksmų? Būtent tokie klausimai kyla sugretinus viešą ministro retoriką ir oficialią laikyseną jo pasirašomuose dokumentuose.
Taigi, Sveikatos apsaugos ministro įsakymu dar 1994 m. patvirtinti ir iki šiandien galiojantys teisės aktai numato, kad besilaukiančią moterį ginekologas privalo informuoti apie galimus pavojus fizinei sveikatai, o pokalbyje pageidautinas ir psichologo dalyvavimas. Prieš porą mėnesių atliktos didžiųjų sostinės poliklinikų apklausos rezultatai parodė, kad realybėje nei viena poliklinika psichologo konsultacijų tokiais atvejais nesiūlė ir neteikė, nes tai nėra privaloma. Tad prieš daugiau nei mėnesį raštu kreipiausi į Sveikatos apsaugos ministrą su paprastu siūlymu: koreguoti ministro įsakymą ir įtvirtinti psichologo konsultaciją prieš nėštumo nutraukimą kaip privalomą pagalbą moterims.
Ilgiau nei po mėnesio (nors įstatymas numato dvidešimt dienų), lydimas nusistebėjimo, kad atsakymo vis dar tikimasi, galiausiai pasiekė Ministro raštas. Jame kalbama apie tai, kad moterims sudaroma galimybė gauti psichologų ir psichoterapeutų konsultacijas, vėliau akcentuojama, kad esant šiandieniniams normatyvams (kai vienam medicinos psichologui tenka 40 000 gyventojų) tokių konsultacijų prieinamumas yra ribotas, o dar vėliau akcentuojama, kad nėštumo nutraukimas yra viena iš moters teisių, nors ir yra neišvengiamu blogiu, minima, kad moterims nereikalinga nei socialinė pagalba, nei socialinio darbuotojo konsultacija, nes dauguma jų atvyksta tvirtai apsisprendusios (nors pasauliniai tyrimai rodo, kad dvi iš trijų apklaustų moterų abortą pasirenka spaudžiamos kitų asmenų).
Nemenkos apimties „atsirašymo“, kurio turinys palengva atskleidžia nusiteikimą viską palikti kaip yra, pabaigoje užsimenama, kad ministerijos pareigūnai nagrinėja nėštumo nutraukimo patirtis ir ribojimus kitose ES šalyse. Kad įvairiapusiškai įvertintų tikslingumą keisti teisės aktus. Tarsi beveik šeši tūkstančiai ne dėl medicininių indikacijų atliekamų abortų per metus mūsų valstybėje nėra pakankama priežastis politinei valiai ir sprendimų paieškai.
Ar tos valios yra ir ar deklaruojamas rūpestis tikras – težino pats ponas Andriukaitis, tad jo atsakomybė ir spręsti, ar ministrui išties rūpi išsaugoti bent vieną dar negimusią gyvybę, ar tai tebus patogi tema jautrioms manipuliacijoms. Taigi, ministre, jei išties manote, kad „siekiant mažinti abortų skaičių, į pagalbą reikia pasitelkti medikus, pedagogus, psichologus, socialinius darbuotojus, bažnyčios atstovus ir šviesti visuomenę“, to ir imkitės, nes visi įrankiai yra Jūsų rankose. Psichologo konsultacijos prieš nėštumo nutraukimą yra reali pagalba moterims ir alternatyva nėštumo uždraudimui.
Andriukaitis – populistas, kolkas jokių jo sprendimų nematome!!!
AČIŪ. Autorius teisus: reikia imtis darbų, vykdyti tai, ką kalbi, o neišsisukinėti ir apsimetinėti. Veidmainiui niekas netrukdo tapti sąžinimgu, jei tik jis pats to nori.