V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (III). Ragučio ir Šventaragio paslaptis

Be abejo, suvokti Vilnių, nepasiaiškinus padavimų ir legendų prasmių, būtų tas pats kaip aprašinėti kokią nors didikų giminę, neaptarus jos genealoginio medžio. Antai Vilniaus senamiesčio viduryje prie trikampės aikštelės pastatyta Paraskevos Piatnicos cerkvelė. Jos sienoje juodo akmens plokštėje įrašyta, kad čia anksčiau buvusi Ragučio šventykla. Po trejeto šimtmečių dar esą caras Petras Pirmasis čia pakrikštijęs negriuką Hanibalą – Aleksandro Puškino protėvį.

Patyrinėjus šias vietas virgulėmis, aptikta, kad per trikampę aikštę praeina plati energetinė juosta iš pietų į šiaurę ir atgal, t.y. nuo Aušros Vartų iki Arkikatedros.

Ne kartą vaikščiota su virgulėmis ir per aikštę ties Arkikatedra. Jos vis rodydavo, kad tikrai iš šios šventovės centro (o ne nuo altorių ar Šv. Kazimiero koplyčios! ) sklinda pietų link, t. y. apytikriai Aušros Vartų kryptimi, ne siauresnė kaip 10 metrų pločio energetinė juosta. Nekreipdama dėmesio nei į dabartinį Vidaus ministerijos pastatą, nei į kitas kliūtis, ji prasiveržia prie Šv. Jonų bažnyčios, perskrodžia Ragučio aikštelę ir per Šv. Mikalojaus cerkvę, per buvusius „Spalio“ ir „Maskvos“ kino teatrų pastatus, per Šv. Kazimiero bažnyčią pagaliau pasiekia Aušros Vartų teritoriją. Įdomu, kad ji skrodžia ne pačius vartus, o Šv. Teresės bažnyčią ir toliau pulsuoja Rasų kalvos link. Vos žvilgtelėjus į žemėlapį, tampa akivaizdu, kad aplinkui šį stiprų srautą tarsi žaltys apsivijusi centrinė senamiesčio gatvė, dabar vadinama net trimis vardais – Pilies, Didžioji ir Aušros Vartų.

Dar vienas akivaizdus dalykas – Ragučio šventykla atkarpą nuo Arkikatedros iki Aušros Vartų dalina lygiai perpus.

Kad čia pačiame dabartinio Senamiesčio viduryje būta kažkokios šventyklos, liudytų ir dubenėtas akmuo, aptiktas kasant pamatus „Akademijos“ galerijai. Jis dabar įkurdintas tarp dviejų liepų ant apvalaus žemės kauburėlio. Dar vienas „energetiškai pakrautas“ (tai rodo virgulės) akmuo, galbūt irgi dubenėtas, įmūrytas į „prancūziško“ namo kampą. Tai namas, kuriame per Napoleono žygį buvo apsistojęs Stendalis, o dabar įsikūrusi Prancūzijos ambasada.

Taigi legenda, kad senovėje čia buvusi Ragučio šventvietė, liudytų ir šie akmenys. Ir dar vienas liudijimas: katalikų tradicija pavasarį rengti procesijas tarp Aušros Vartų ir Arkikatedros, tarsi primenantis kažkokį labai seną paprotį. Juk Ragučio šventė yra ne kas kita, o tiesiog mums gerai pažįstamas Pavasario lygiadienis, kovo 21-oji, kai diena susilygina su naktimi.

Todėl išdrįstume atkurti tokį senovės vaizdą. Pavasarį vyriškoji dievybė, pavyzdžiui, Perkūnas, iš šiaurės žengia susitikti su moteriškąja dievybe, su Deive Motina Žemyna, ateinančia iš pietų. Ragučio šventvietėje susitikusios dievybės kasmet susituokia, ir prasideda naujas atgimimo ciklas. Žmonės džiūgauja, nes po šių šventųjų tuoktuvių visa gamta atgims, Perkūnas grumėdamas apvaisins Motiną Žemę, tad gyvybė vėl atsigaus ir suklestės.

Dėl vyriškosios dievybės centro Arkikatedros teritorijoje turbūt abejoti netenka. Juk čia gal dar Mindaugo laikais buvusi svarbiausia Perkūno šventykla. Jos pėdsakai archeologų aptikti Arkikatedros požemiuose. Vėliau jau krikščionybės laikais norėta šiai bažnyčiai suteikti lenkų šventojo Stanislovo vardą, pagaliau čia išliko Šv. Kazimiero koplyčia. Visi, be abejo, vyriškiai.

Pažvelgę į pietinį Senamiesčio galą aptiksime Aušros Vartų Dievo Motinos koplyčią, kurią senieji vietos gyventojai galėjo vadinti ir Deive Motina. Tarp kitko, šios šventosios dievybės paveikslas skiriasi nuo įprasto kanono – ant jos moteriškų rankų nėra jokio kūdikėlio. Taigi švenčiausiąja Mergele Marija ji laikoma tik pagal susitarimą. Atrodo, kad visiškai neatsitiktinai greta šios šventvietės vėlgi vyrauja vien „moteriškumas“ – Šv. Teresės bažnyčia tai ne tik simbolizuoja, bet ir priima, kaip jau minėta, pagrindinę energetinio srauto tėkmę į savąsias įsčias, mat mūsų tirtas pagrindinis srautas iš tikrųjų pulsuoja kairiau Aušros Vartų. Tai, be abejo, nereiškia, kad aplinkui nėra kitų energetiškai stiprių vietų.

O kad senovėje čia būta išties gana didelio liepyno, t.y. „moteriškos“ šventvietės, liudytų ir du greta įsikūrę vienuolynai – Šv. Dvasios ir Šv. Trejybės, o prie pastarosios dar ir Bazilijonų vienuolynas. Ne tik virgulės visa tai paliudijo, tai patvirtino ir Kupolės jautrūs dvasiniai potyriai, kad ši šventoji giraitė senovėje galėjo siekti net dabartinį Filharmonijos pastatą. Jos likučiais galima pasigrožėti užėjus į stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno, beje, iki šiol „moteriško“, kiemą. Po to, kai miestui sienos ir vartai tapo nebereikalingi, pietiniai miesto vartai buvo paversti švenčiausia vieta, įkurta koplyčia ant šių vartų aštriajame miesto kampe (Ostra brama). Beje, per Aušros Vartus išeiname į pietus, o ne į rytus. Aušrą per juos turbūt galėtume išvysti tik per trumpiausias metų dienas, per Kūčias Kalėdas. Beje, juk tuomet ir gimsta… Išganytojas, kaip ir avestiečių Mitra.

Taigi pažvelgus iš paukščio skrydžio visas senasis Vilnius atrodytų tarsi milžiniška šventykla, kurioje pulsuoja galingi „liepiniai“ ir „ąžuoliniai“ srautai, teikiantys palaimą, sveikatą ir išmintį čia gyvenantiems ar besilankantiems žmonėms. Į šią šventyklą įeini iš pietų per Aušros Vartus ir perėjęs iki Perkūno šventyklos sužinai visą dieviškąją išmintį.

Šis didysis srautas traukia prie savęs ir šoninius srautus, tad susidaro panaši į milžinišką verpstę energetinė struktūra. Todėl greta jos neverta ieškoti taisyklingų rombiškų energetinių gardelių, kurių mes jau prieš pora metų negalėjome aptikti, kai pirmą kartą ant Šiuolaikinio meno centro grindų bandėme jas pavaizduoti. Jų šiaurės-pietų kraštinės vis išlinkdavo ir stengdavosi atitikti šio milžiniško magneto jėgos linijas. Bet priežastys, kodėl išlinksta jėgos linijos, mums paaiškėjo tik dabar.

Dar vienas dalykas mums sukėlė nuostabą. Turbūt ne vienas pamename dabartines Trijų Karalių (sausio 6-osios) eisenas nuo Aušros Vartų Katedros aikštės link. O baigdavosi ši eisena Rašytojų sąjungos salytėje, t. y. prie pat Šv. Jurgio bažnyčios ir dabartinės V. Kudirkos aikštės. Tai bus mums dar viena mįslė, kurią mėginsime įspėti aiškindamiesi, kur buvęs Šventaragio slėnis.

O kol kas mus nustebino tai, kad žmonės kažkaip sąmoningai ar netgi nesąmoningai kartoja patį seniausią žygį nuo moteriškosios dievybės pas vyriškąjį dieviškąjį asmenį Perkūną, žygį, per kurį kasmet tarsi pranešama, kad jau užgimė pasaulio išgelbėtojas, kad  diena ne tik nebetrumpėja, bet jau pailgėjo per visą gaidžio žingsnį!

Taigi nuo Pavasario lygiadienio, nuo kovo 21 dienos, nuo dieviškųjų sutuoktuvių jau praėjo daugiau kaip devynetas mėnesių, todėl, kaip ir dera, pagimdytas pasaulio išgelbėtojas. Šiais laikais Trys Karaliai, įžengę į Rašytojų sąjungos klubą, irgi praneša gerąją naujieną, kad užgimė naujas …vertėjas laureatas.

Šventaragio slėnio mįslė

Priminsiu, kad mes drauge su Artūru Raila užsibrėžėme sukurti ne mokslinį, o meninį projektą. Ir žodį „meninis“ reikia suprasti tiesiogine prasme – menininkui juk leidžiama ir pafantazuoti… Be to, tai tik projektas, kuris kaip ir hipotezė nebūtinai turi atitikti vienintelę ir galutinę tiesą. Ir dar: visas projektas ar meninė hipotezė šį kartą įgavo dar vieną pavadinimą – „Mitologinis Vilnius“. Tai leido kai kada nesiskaityti su istorikų ar archeologų sunkiai ir kruopščiai iš archyvų bei žemės iškastais faktų trupiniais, o elgtis šiek tiek laisviau, nors ir nepaneigiant daugmaž išaiškintų dalykų. Bet Vilniaus praeityje dar paslapčių tiek daug, kad ir istorikams, ir menininkams darbo bus į valias.

Dar labiau mums atrišo rankas didžiojo mokslininko ir didžiojo Lietuvos bičiulio akademiko Vladimiro Toporovo žodis: „Su visu Vilniumi, kaip ir su atskiromis jo vietomis, šventyklomis ir kitais pastatais, tvirtai siejama daugybė mitų ir legendų. Jiems atsirasti ir išlikti padėjo ne tik tam tikros išskirtinės miesto tipologinės ypatybės ir to mechanizmo, kuris įtvirtina ir pertvarko tas ypatybes semiotiniame lygmenyje, struktūra, bet ir dvasinio sluoksnio, siejančio miestą su žmogumi <…> tankumas ir sudėtingumas. Esant šitokiai situacijai, pats miestas atsiveria bet kokiai mitopoetinei intencijai, ir susidaro įspūdis, kad jis pats generuoja savo mitus ir legendas.“ (Vladimiras Toporovas „Baltų mitologijos ir ritualų tyrimai“. V.,2000, p. 8–9)

Apie miesto tipologines ypatybes jau šiek tiek kalbėjome, o apie Vilniaus dvasinį sluoksnį, o gal net kelis dvasinius sluoksnius bei apie mitopoetines paslaptis drįsime savo nuomonę pareikšti tolesniuose puslapiuose.

Pirmiausia parūpo išsiaiškinti, kur buvo ar galėjo būti Šventaragio slėnis, kur pagaliau jo ribos ir kokia šios vietos paskirtis. „Lietuvos metraštyje“  rašoma:

„Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje  būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų.

Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami <…>

Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten savo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.“

Be abejo, tai legenda, tačiau Šventaragio slėnis iš tiesų egzistavo. Tik kur jo ieškoti? „Kur Vilnia įteka į Nerį“. Senoji natūrali Vilnios vaga juosė dabartinę Katedros aikštę ir vos ne Tilto gatvės kryptimi įtekėdavo į Nerį beveik ties dabartiniu Žaliuoju tiltu. Tiltas atsiras XVI amžiuje, o anksčiau Vilnios dėka čia būta patogios brastos. Tai svarbi prekybos kelių kryžkelė, nuo IX–X amžių žinota net arabams, nes miesto apylinkėse rastas tų laikų Chalifato monetų lobis.

Vargu ar pačiose „Vilnios žiotyse“ būtų galima išlaikyti ugniavietę. Abejotina ir tai, kad seniausiais laikais ji galėjusi būti dabartinės Arkikatedros vietoje dėl dažnų Vilnios bei Neries potvynių. Pastaroji savo vandenimis buvo pasiekusi Katedros aikštę net per didįjį potvynį 1931 metais. Tikriausiai esate matę nuotraukas, kuriose vilniečiai irstosi valtyje pačioje Katedros aikštėje.

Todėl būtų logiška pirmosios Šventaragio ugniavietės ieškoti aukštumėlėje, kairiajame Vilnios krante, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia, o greta V. Kudirkos aikštė. Su virgulėmis išlandžiojus visus kiemelius aplinkui bažnyčią, paaiškėjo, kad šventovė tikrai pastatyta labai galingų srautų sankirtoje. Juostos, ateinančios nuo Senamiesčio, nuo Kalnų parko kalvų ir nuo kitur savo pločiu (apie 15 metrų) pranoko bet kurias kitas energetinių srautų galias. Bet tai dar tebuvo ant oro, o tiksliau ant sunkiai apčiuopiamų energetinio pobūdžio laukų „parašyta“. Teko ieškoti apčiuopiamesnių įrodymų.

Drauge su Jonu Trinkūnu įsiprašėme į Šv. Jurgio bažnyčios vidų. Martyno Mažvydo bibliotekos retų leidinių saugotojos maloniai viską aprodė. Nors ši mūrinė bažnyčia statyta XVIII amžiuje ir paversta savotišku Radvilų kenotafu, nes gausios ir gerai išlikusios freskos pasakoja šios giminės istoriją ir primena kardinolo Jurgio Radvilos, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio brolio, veiklą, bet pirmoji medinė bažnytėlė tų pačių Radvilų pastangomis šioje vietoje statyta dar XVI a. pradžioje.

Beje, ši Vilniaus dalis, kuri Lukiškėmis vadinama, nuo seniausių laikų priklausė Radviloms, atseit, jų pačių nuomone, teisėtai paveldėjusiems krivių krivaičio Lizdeikos, savos giminės pradininko, valdas. Taigi čia apeigas turėjęs atlikinėti ir garsusis žynys, kuris valdovui Gediminui išaiškinęs sapno apie staugiantį geležinį vilką prasmę. Beje, patsai valdovas atvykęs iš Trakų čia sumedžiojo taurą ir esant vėlyvam laikui apsinakvojo svečiuose pas Lizdeiką. O miegojęs kažkur prie pilkapių (metraštyje parašyta „na kapyščach“).

Išvis šiai bažnyčiai labai pasisekė, nes sovietų laikais ji tapo knygų saugykla, o ne vyno statinių sandėliu kaip Šv. Kazimiero šventovė ar popieriaus rulonų saugykla su išdaužytais langais kaip Šv. Kotrynos bažnyčia.

Bet nepasisekė knygų saugotojoms. Jos skundėsi, kad labai dažnai pusė Šv. Jurgio bažnyčios šlapiuoja, ant grindų susikaupia vanduo, todėl vargšės privalo skudurais šią drėgmę rinkti ir, išgręžus į dubenis, vėl klauptis ant kelių bei šluostinėti skudurais nežinia iš kur atsirandančius vandenis, kurie gali pakenkti retiems leidiniams.

Žinia, tam tikra prasme pasisekė mums, nes šaltiniuota dirva tarsi paliudijo, kad čia galėjo būti senovės lietuvių šventykla, kuriai reikėjo ir šaltinėlio vandens, ir malkų apeigoms atlikti. Pasak metraščio, „gražioje vietoje girioje prie Neries, kur Vilnia įteka…“ O girios likučiu laikytini medžiai kieme prie bažnyčios ir V. Kudirkos aikštėje? Tarp kitko, galingas energetinis srautas kerta ir šią aikštę Žvėryno link beveik lygia greta su Gedimino prospektu. Patekę į šį srautą medžiai, gavę perteklinės energijos, išleidžia iš vienos šaknies po du ar netgi po tris kamienus.

Bet tai vis dar buvo tik spėlionės ar prielaidos. Pagaliau geležinį, o tikriau akmeninį įrodymą mums atskleidė Libertas Klimka, kuriam turi būti dėkingi ne tik mes, bet ir senieji lietuvių dievai. Jis atkreipė dėmesį į japoniškų suši kavinaitę, įskūrusią greta Šv. Jurgio bažnyčios esančio pastato „Gedimino 9“ rūsyje.

Šis pastatas ne kartą perstatinėtas ir ilgą laiką buvęs paslaptingas. Tik išsikrausčius ir išgaravus komunistų partijos Centro komiteto funkcionierių Antano Sniečkaus pakalikų tvaikui bei čia įkūrus prekybos centrą, į jį jau gali patekti visi mirtingieji. Taigi pačiame žemiausiame lygmenyje, pastato rūsyje įsikūrė suši kavinukė. O buvusio rūsio sienos pasirodo sukrautos iš akmenų. Ir vienoje sienoje aiškių aiškiausiai įmūrytas dubenėtas akmuo. Jis paguldytas ant šono, todėl ypač gerai matomas dailiai išskobtas dubuo, į kurį kitados turėjo kauptis dangiškasis vanduo ar aukos.

Nukreipus virgules paaiškėjo, kad net ir dabar iš akmens sklinda stipri energetika – tai ženklas, kad prie jo ilgą laiką atlikinėtos svarbios apeigos, kitaip sakant jis yra „įmelstas“ ar kitaip „energetiškai pakrautas“. Virgulės pradėjo suktis lyg paklaikusios, paliudydamos, kad akmuo iš tikrųjų paimtas iš šventyklos.

Labai gaila, kad ši suši kavinaitė bankrutavo, kad čia vėliau įsikūrė maisto parduotuvė, tad įspūdingas akmenų sienas pridengė lentynos su alaus „bambaliais“.

Bet šis akmuo kaip, beje, ir keletas kitų namo, kuris dabar vadinamas tiesiog „Gedimino 9“, pamatuose liudija, kad senovėje čia tikrai būta šventovės, o vėliau, po kelių šimtmečių, užmiršus šios vietovės tikrąją paskirtį, „kažkokie akmenys“ sudėti į pastatų sienas ir pamatus.

Lukiškės ar Laukiškės?

Taigi „energetiškai pakrauti“ akmenys su dubenimis ir kitais ženklais tarsi paliudijo, kad čia, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia ir kur tęsiasi V. Kudirkos aikštė, kažkada būta šventvietės. Ir visiškai tikėtina, jog kažkur netoliese buvo kraunami ritualiniai laužai ir deginami „visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai“, o vėliau gal net ir paprasti miestiečiai.

Malkos šventajai ugniai buvo imamos iš šventos giraitės, kuri nuo čia tęsėsi iki pat Žvėryno. Senovėje čia išties buvusi giria, tikriausiai tokia pat kaip Vingio parke ar Karoliniškių draustinio kalvose. Matyt, iškeliaujančiųjų su dūmais į Dausas čia radęsi daug, tad veikiai iš šventosios giraitės (lotyniškai lucus) beliko tik laukas. Jau M.Strijkovskis savo istorijoje aiškino, jog lietuviai šią vietą vadiną Laukos.

Dideliu ir plačiu lauku vakarų link iki pat Žvėryno Lukiškės išliks iki pat XIX a. vidurio ir net vėliau. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į jau minėtą nuotrauką, darytą nuo dabartinio Pamėnkalnio. Joje tegalima išvysti Neries pakrantėje Ap. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, o didžiojoje lygumoje tik vieną kitą lūšnelę. Iš esmės tai patvirtina ir 1874 m. Juozapo Čechavičiaus nuotrauka.

Atkreiptinas dėmesys į kryžius pirmajame plane, liudijančius, kad dar ir tais laikais bent Pamėnkalnyje ir jo šlaituose buvo laidojami žmonės. Taigi galima daryti prielaidą, kad plotai, besitęsiantys į vakarus Žvėryno link turėtų būti susiję su žmonių laidojimu. Senovės baltų tradicija liudija, kad laidoti reikia į vakarus nuo gyvenvietės ir už vandenų. Todėl miestiečiai ir laidodavę už Vilnios į vakarus nuo gyvenvietės, pvz., Pamėnkalnio šlaituose.

Pirmiausia žvelgiant į vakarus nuo dabartinio Gedimino kalno laidojamieji atsidurdavę už Vilnios vandenų, o paskui, miesto erdvei prasiplėtus, dar toliau, t.y. už Neries Žvėryne. Taigi negalima tvirtai paneigti, kad gal ir ten būdavo išberiami mirusiųjų pelenėliai, kaip senieji lietuvių papročiai reikalautų. O gal čia kažkur būdavo supilami ir pilkapiai, kurie vėliau sunaikinti besiplečiant miestui?

Nors vargu ar šiose vietose, ypač vėlesniais laikais, galėję būti pilkapių. Ir štai kodėl. Archeologas Mindaugas Bertašius (kn.: „Vidurio Lietuva VIII–XII a.“, VDU, 2002, p.85) apie mirusiųjų deginimą to meto Lietuvoje rašo: „po mirties visiškai naikinama mirusiojo individualybė socialiniu požiūriu ir neapibrėžiama kapo vieta. Tai gan savotiškas reiškinys pagoniškame pasaulyje, kur buvo įprasta afišuoti mirusiojo padėtį visuomenėje“. Tokį paprotį archeologas nustatė Vidurio Lietuvai, kasinėdamas Marvelės kapinyną, tačiau žinoma pirmųjų valstybinių darinių slinktis į rytus, taigi būsimo Vilniaus link, irgi būdingas mūsų kraštui reiškinys. Net valdymo centrai kėlėsi vis labiau į rytus: iš Kernavės į Trakus, iš Trakų į Vilnių…

Galbūt to meto Šventaragio slėnyje prieš deginant mirusįjį jo garbei buvo rengiamos ir žirgų lenktynės, apie kurias pasakoja Wulfstanas, apsilankęs pas aisčius IX a. pabaigoje. Beje, tai labai tikėtina, kadangi žirgų lenktynes per laidotuves rengė daug tautų, ne tik aisčiai, bet ir skandinavai, Kaukazo tautos, senovės graikai ar romėnai. Juk žirgas tampa mirusiojo kario palydovu į pomirtinį pasaulį (M. Bertašius, p.176). Todėl gal neatsitiktinai ir Vytautas prie Neries kilpos ties dabartiniu Geležinio Vilko tiltu įkurdina totorius, o gal tik pripažįsta ir tik patvirtina jų nuo seno turėtas teises į šią vietą, nes totoriai nuo anksčiau čia buvo įsikūrę. Šis kampas vadintas Totorių Lukiškėmis, čia stovėjusi mečetė ir, be abejo, kažkur čia buvo galima „išsinuomoti žirgelį“ arba… palikti savus žirgus pas gerai išmanančius savo darbą totorius, kol atvykęs iš toli bajoras dalyvauja šermenų puotoje.

O ką rodo virgulės? Jos liudija, kad stipri energetinė juosta nuo V. Kudirkos aikštės sklinda į vakarus Žvėryno link ir kerta Nerį ties Liubarto gatve. Mėginimai užčiuopti energetinius srautus, sklindančius nuo V. Kudirkos aikštės ir nuo Šv. Jurgio bažnyčios virgulininkus tiesiog suglumino, nes iš čia buvo aptiktos net dešimt (!) krypčių, kuriomis siunčiami kažkokie signalai ar užmezgami kažkokie energetiniai ryšiai. Viena juosta, be abejo, sujungia šią vietą su netoli esančia Arkikatedra, tikriau su jos centru, su ta vieta, kur požemiuose aptikta Perkūno aukuro liekanų. Ir tai suprantama. Perkūno šventyklos ryšiai su Šv. Jurgiu atrodo visiškai aiškūs. Juk dar graikai įvardiję vieną Dzeuso apraiškų kaip Georgios, atseit, žemdirbys. Dzeus Georgios – Griausmavaldis Artojas… O lietuviškojo Griausmavaldžio (svarbiausios ne tik kariams, bet ir žemdirbiams dievybės) metaforinis įvardijimas – Perkūnas, t.y. „periantis, mušantis, daužantis“. Šv. Jurgis arba Georgijus, arba Jorė liaudies meistrų ir vaizduojamas kaip raitelis, nuduriantis slibiną. Tai savotiškas mūsų Vyties variantas.

Ypač mįslinga energetinė juosta nuo V. Kudirkos aikštės nusitęsė į rytus. Ji kirto tašką ant vienos Kalnų parko kalvos. Šis taškas ir ši mįslinga vieta mums atrodė visiškai nieko nereiškianti, bent iki tol, kol neįsigilinome į Sigito Lasavicko tyrinėjimus ir piešinius (bet apie tai vėliau).

Būta čia juostos ir Verkių bei Jeruzalės Kalvarijų link ir dar kitomis – šiaurės, šiaurės vakarų ir kitokiomis kryptimis. Be abejo, pulsavo šios juostos ir į pietus Rasų kalvų link, ir kažkur į pietvakarius. Beje, šias juostas tam tikrais atstumais atkartodavo lygiagrečios, irgi gana galingos juostos, kurių paskirtis buvo tarsi aidu skleisti kažkokią žinią į visas puses. Visas šias galingas juostas kai kas vadindavo stovinčiomis bangomis, o mes, ir ne be pagrindo, vis dažniau pradėjome vadinti šviestakiais, nes įsitikinome, kad per šias juostas iš tikrųjų plinta kažkokia nušvitimą teikianti galia.

Kenkia ar nekenkia?

Žmonės, išvydę virgulininkus, puldavo klausinėti, ar nekenkia jiems buvimas tokios dešimties metrų pločio juostos ribose. Tekdavo aiškinti, kad tikrai nekenkia. Tai juk ne tos siaurutės 20–30 cm juostelės, sudarančios nedidelius rombukus ir galinčios sudirginti bei sutrikdyti mūsų kūno dalį, jeigu per gulintį lovoje žmogų pulsuos keletą metų. Tuomet dėl visiškai žmogui nesuprantamų priežasčių vieni organai staiga įgaus energetinių pranašumų ar atvirkščiai – nusilps, todėl bendra kūno ląstelių sąveika išsibalansuos. O juk, kad išvengtume tokių nemalonių dalykų, tereikėjo patraukti bent pusmetrį į šalį lovą miegamajame… Beje, viena iš paskatų imtis šio darbo buvo troškimas atkreipti žmonių dėmesį ir į tas siaurąsias, sveikatai pavojingiausias energetines juosteles bei gardeles, nuo kurių apsisaugoti nėra sunku, jei tik atkreipiamas deramas dėmesys.

O kaip veikia plačiosios energetinės juostos, kam jos skirtos? Ir išvis kaip ir kada jos susidarė ar sudarytos? Jos dar laikomos stovinčiomis bangomis… O aš jas drįsčiau pavadinti ir informacinėmis energetinėmis juostomis arba dar tiksliau ir teisingiau – šviestakiais, nušvitimą teikiančiais ir kažkokią svarbią žinią perduodančiais šviesos takais.

Kokią žinią jos tarsi radijo stotys siunčia įvairiomis kryptimis? Kokią informaciją jos į savo centrus sutraukia ir sukaupusios vėl paskleidžia? Kaip jos atsirado? Ar tai gamtiniai reiškiniai, susidarę dėl ypatingų požeminių žemės plutos įtrūkimų ir gelmėse tekančių vandens srautų? O gal juos kitados aptikę jautrūs žmonės žyniai ir panaudoję kaip šventvietes? Ir ar tik šventvietes jie, vaidilos bei kriviai, tokiose ypatingose vietose įkurdavę? O gal tai ir tarsi kažkokios transliacijų stotys, kryptingai kažkokią žinią į mūsų pasąmoninį lygmenį skleidžiančios iki šiol? Juk ir tautosakos žinovai, o ypač folkloro ansamblių dalyviai, jau ne kartą yra aptikę užslėptas žinias, kurios užkoduotos dainose, dažniausiai sutartinėse, kurios tik per nesusipratimą vis dar vadinamos paprastomis liaudies dainomis. Bet negi paprasti kaimo žmonės galėjo sukurti indų jogų kūrybai prilygstančias daugiabalses giesmes, kurios iš tikrųjų daro stiprius energetinius poveikius aplinkai (pvz., gali iššaukti lietų per užsitęsusią sausrą)? Mat ypatingi garsų ir ritmų deriniai sukelia aplinkoje rezonansines bangas, kurios tikrai gali paveikti nemažas oro ir gamtos erdves.

Taigi jei jau aptikome, kokios galios slypi sutartinėse, tai kodėl negalime daryti prielaidos ir apie kitus senovės žynių sukurtus dalykus, galinčius gelbėti savus gentainius ir per ateityje iškilsiančius pavojus. Šia proga norėtųsi visa tai pabandyti išsiaiškinti pasitelkus šių eilučių autoriaus asmeninę patirtį.