Biželio 14 d., Seime įvyko iškilmingas minėjimas, skirtas Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms paminėti. Iškilmingame renginyje kalbėjo Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjas, politinis kalinys, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Seimo narys tremtinys prof. Arimantas Dumčius, Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas Vytautas Saulis, Vilniaus kooperacijos kolegijos direktoriaus pavaduotoja Rita Vipartienė, gimusi tremtyje, 2012 metų ekspedicijos „Misija Sibiras“ į Rusijos Federacijos Chakasijos Respubliką dalyvis, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos biuro vadovas Mantas Zakarka.
Pradėdamas iškilmingą minėjimą Seimo Pirmininkas V.Gedvilas, pabrėžė, kad birželio 14-oji – diena, kurios lietuvių tauta niekuomet nepamirš. „Ji amžiams išliks tiek mūsų, tiek ir tų, kurie bus po mūsų, atmintyje bei širdyse. Ši diena žymi didžiausią mūsų tautos tragediją“, – sakė V. Gedvilas.
Seimo Pirmininkas pažymėjo, kad genocido taikiklyje buvo visi be išimties, visų visuomenės sluoksnių atstovai. „Tremtin pasiųsti ir Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, Seimo Pirmininkas Konstantinas Šakenis, Ministras Pirmininkas Pranas Dovydaitis, ir Nepriklausomos Lietuvos ministrai, rašytojai, kunigai, žurnalistai – visi, kurie dirbo vardan savo valstybės kūrimo, tobulėjimo ir įtvirtinimo“, – priminė parlamento vadovas. Pasak V.Gedvilo, Viltis, suvienijusi tuos, kurie buvo ištremti ir tuos, kurie buvo palikti ar pasiliko, atsilaikė prieš visas ilgametes prievartos, priespaudos ir naikinimo priemones. „Šis stiprus ir nenugalimas jausmas lėmė, kad Lietuva nugalėjo ir galiausiai vėl tapo Laisva. Šiandien Vilčiai norisi suteikti dar vieną prasmę. Viltis turi tapti garantu. Užtikrinimu, jog tai, ką iškentėjo mūsų protėviai, neliktų vien tik jų ar jų šeimos narių skausmu. Kad apie tai, kas prasidėjo prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius, žinotų ne tik gimę ir gyvenę sovietmečiu, bet ir jaunoji mūsų karta“, – sakė Seimo Pirmininkas.
Pasak arkivyskupo S.Tamkevičiaus, mūsų tremtiniai ir politiniai kaliniai, perėję gulagus ir Sibirą, patyrę daug nepelnytos kančios, sveikino Lietuvos įstojimą į NATO ir sugrįžimą į Europos tautų šeimą. „Sveikino todėl, kad buvimą transatlantinėje gynybos struktūroje ir Europos Sąjungoje laikė garantu, kuris užtikrintų Lietuvos saugumą ir ateitį“, – S. Tamkevičius. Arkivyskupas pabrėžė, kad tremtinių likimai primena ne tik nežmoniškos sistemos grimasas, bet ir tai, kas padėjo tremtiniams ir kaliniams pačiomis sunkiausiomis sąlygomis išsaugoti savo žmogiškąjį orumą ir nepalūžti. „Tai buvo tikėjimas į Dievą ir tvirti šeimos ryšiai. Tikėjimas gelbėjo sunkiausiomis valandomis ir padėjo išsaugoti viltį, o šeima buvo svarbi atrama, nes artimųjų meilė galingesnė už Sibiro speigus. Jeigu nebūtų turėję tikėjimo, jeigu žmonių nebūtų jungę šeimos ryšiai, dauguma vėliau sugrįžusių į tėvynę būtų likę ten, kur juos buvo atlydėję enkavedistai“, – iškilmingame renginyje kalbėjo arkivyskupas.
Seimo narys tremtinys prof. Arimantas Dumčius prisiminė 1939–1941 m. mūsų tautai tekusį patirti žiauriausių ir kruviniausių sovietų teroro ir juodojo birželio trėmimų siaubą, kurį teko patirti ir jam pačiam. Pasak tremtinio, iš 17 500 tremtinių mirė kas šeštas, iš beveik 10 tūkst. politinių kalinių žuvo beveik trečdalis, be žinios dingo beveik 4 tūkst. kalinių. „1939–1941 m. teroras buvo atviras ir suplanuotas tautos naikinimas, genocidas, jis tęsėsi pokario metais ir iššaukė dešimtmetį trukusį partizaninį karą. Išlikę gyvieji esame jo liudytojai. Neleiskime, kad būtų užmiršta didžiulė skriauda tautai ir valstybei. Tik žinodami istorinę praeitį, sukursime geresnę ateitį“, – ragino Seimo narys A. Dumčius.
Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų ir teisių komisijos pirmininkas V. Sauliaus tvirtinimu, birželio 14-oji tai – diena, kurią reikia minėti iškėlus galvą, nes turime kuo didžiuotis – savo tvirtomis šaknimis ir tuo, kad iš jų išaugę medžiai yra tvirti ir stropūs. „Tą parodė mūsų tautos istorija. Tai ne tik prisiminimas, kokia skaudi buvo mūsų tautos istorija, bet ir įrodymas, kokie stiprūs mes, lietuviai, ir pirmiausia savo dvasia savo dvasia. Nors tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, darbą ir užsiėmimą, buvo ištremti iš gimtojo krašto į netinkamas gyvenimui vietas, kur jiems buvo priešiška aplinka ir svetima kultūra. Tačiau lietuviai nepalūžo. 1941 m. birželio trėmimai sukėlė didelį skausmą Lietuvoje, bet taip pat didžiulį visuomenės pasipiktinimą ir protestus, skatino pasipriešinimą, žadino laisvės siekius ir ugdė tautinę savimonę“, – sakė Seimo narys V. Saulis.
Gimusi tremtyje Rita Vipartienė, teigė, dažnai susimąstanti apie tai, kokius žmones prarado Lietuva, kokia ji būtų jiems esant, kas stiprino ir padėjo ištverti likusiems, kokie gyvenimo pavyzdžiai galėtų padėti šios dienos žmogui, koks yra mūsų jaunimas? „Tikiu, kad pilietiškumo meilės tėvynei sėjama sėkla neleis bujoti piktžolių laukui. Argi nešviesus ir taurus mūsų jaunimas. Jie stiprina, saugo ir puoselėja atmintį vardan tos Lietuvos“, – minėjime kalbėjo R. Vipartienė, pabrėždama, kad reikia daryti viską, kad jauno žmogaus paklausus, ar nori išvažiuoti iš Lietuvos, sulauktume tvirto atsakymo – ne.
Pasak 2012 metų ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvio M. Zakarkos, dažnai girdime, kad esame nepilietiški, nepatriotiški, vangiai dalyvaujantys valstybinių švenčių minėjimuose, nesiekiantys gerovės ir darnos savo valstybei. „Girdime, kad esame tik pragmatikai ir materialinės gerovės siekianti karta. Drįsiu sau leisti teigti, kad taip nėra. Dar 2005 m. Lietuvos jaunimo organizacijos tarybos asamblėjoje, priimtoje rezoliucijoje dėl jaunimo patriotiškumo, išties pripažįstama, jog Lietuvos jaunimas yra patriotiškas, tik patriotiškumą suvokia kiek kitaip, nei prieš tai buvusios kartos, todėl jam nėra galimybių tai parodyti visuomenei suprantamomis, tradicinėmis priemonėmis. Taip gimė jaunimo patriotiškumo ir pilietiškumo ugdymo projektas „Misija Sibiras“. Projektas skatina istorinę atmintį bei tautinį patriotiškumą, kartų dialogą, formuoja teigiamą patriotiško ir pilietiško jaunimo įvaizdį visuomenėje“, – sakė M. Zakarka. Pasak jo, ekspedicija į lietuvių tremties ir kalinimo vietas yra tik įrankis, tikroji misija prasideda grįžus iš jos, kada ekspedicijos dalyviai važinėja po visos Lietuvos mokyklas, įvairius renginius, dalinasi savo patirtimi ir supratimais su jaunosios kartos atstovais, kuriems šis laikotarpis dar labiau nesuvokiamas ir atitolęs.
Minėjime dalyvavo: Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis su ponia, Prezidentas Valdas Adamkus, Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Europos Parlamento nariai, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai, Pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviai, tremtiniai, kovotojai už laisvę ir jų artimieji, Lietuvos bažnyčių hierarchai ir atstovai, tautinių bendrijų atstovai, užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvoje vadovai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos nariai, Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariai, ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai, kiti didžiai gerbiami svečiai.
Šiandien Seimo narys Gediminas Jakavonis ir Seimo kancleris Jonas Milerius padės gėlių Ūtos pasienio baro viršininko Aleksandro Barausko žūties vietoje Varėnos raj. Ūtos kaime. Birželio 15 d. sukanka 73 metai, kai žuvo A. Barauskas – pirmoji 1940-ųjų sovietinės invazijos auka.
 |
Gimusios tremtyje Ritos Vipartienės kalba, pasakyta iškilmingame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjime |
|
Seimo nario tremtinio prof. Arimanto Dumčiaus kalba, pasakyta iškilmingame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjime |
|
Politinio kalinio, arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalba, pasakyta iškilmingame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjime |
|
Seimo Pirmininko Vydo Gedvilo kalba, pasakyta iškilmingame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjime |
Naujausia žinia apie tai kas svarbaus vyksta seime. Cituoju.
“Birželio 12 dienos Naktigonės Pranciškaus laidoje nuskambėjo Rasos iš Panevėžio rūpestis, kad neatsiranda 36 seimo narių, kurie galėtų “palengvinti” žemės referendumo klausimo sprendimą.
Informuoju, kad seime yra surinkta virš 40 seimo narių parašų po reikalavimu surengti referendumą dėl 47 Konstitucijos straipsnio pakeitimo. Ir dar teberenkama…
Referendumui siūloma pateikti tokį reikalavimą (ištraukos iš 47 straipsnio projekto): “….Lietuvos žemė gali priklausyti tik Lietuvos piliečiams ir valstybei…. Užsienio subjektai žemę gali tik nuomotis…”
Tačiau tai nereiškia, kad referendumas bus paskelbtas. Tas reikalavimas tik privalomai bus pateiktas balsavimui. O seimo dauguma (šios dienos duomenimis) yra už kuo greitesnį žemės pardavimą (Tėvynės sąjungos -konservatorių frakcija kategoriškai atsisako paremti referendumo iniciatyva. Nors trys atskalūnai pasirašė); socdemų dauguma taip pat pagarbiai žiūri į Europos sutartį ir bijo veltis į konfliktą. Nors iš jų keli pasirašė. Siurprizas, bet Darbo partijos frakcija pasirašė beveik visa. Po balsavimo dėl referendumo, mes galėsime skelbti oficialų balsavusiųju už ar prieš sąrašą
Tačiau mums bet kokiu atveju tai tik padės, nes jei reikalavimas balsuoti bus atmestas, taps lengviau ne tik motyvuoti save pačius (paaiškės, kad Lietuvą valdo Čičinskų dauguma), bet ir lengviau išprašyti parašų iš gyventojų. Jei kas pasiryžęs aktyviau paspausti seimo narius, tai pranešu, kad jie dar šiek tiek skaitosi tik su rinkėjų laiškais (tikrais, dar geriau, jei registruotais, o ne e-mailais). ”
Algirdas Pilkauskas
Dar kartą pasikartodamas,
pranešu žinią dėl pasiruošiamojo renginio Lietuvos Žemės referendumui organizuotis.
Pranciškaus Šliužo kvietimas
”Š.m. birželio mėn. 15 d. Kaune (Donelaičio g. 2 – Žemės ūkio rūmai) kviečiu visus esamus ir būsimus referendumo organizatorius aptarti lemiamus veiksmus baigiamajame pasiruošimo etape. Pradžia 11 val. Užtrukti planuokime porą valandų prieš tai pasiruošus labai aiškiam pokalbiui šiais klausimais:
Referendumo iniciatyvos registravimas VRK rugpjūčio 1-2 dienomis, skaičiuojant, kad komisija derins klausimus dvi savaites ir priėmus sprendimą gamins dar savaitę parašų rinkimo lapus. Pagrindinės iniciatyvinės grupės (kuri pasirašo VRK) praplėtimas iki 25.
Žemės gynėjų suvažiavimo skelbimas rugpjūčio 24 d. ir jame paskirstomi visiems susirinkusiems parašų rinkimo lapai. Pasižadėjimų pasirašymas, instruktažas apie darbą ir t.t. Suvažiavimo org. grupės sudarymas.
Numatymas kito sambūrio suvežant visus lapus analogiškan suvažiaviman ar atstovų susirinkiman ir pridavimas VRK po trijų, ar keturių mėn. (Terminas dar neaiškus, nes pateikta Seimui Referendumo įstatymo pataisa, kad rinkimo terminas būtų ne trys, o keturi mėnesiai) Numatymas priemonių spaudimui Seimo nariams, kad minimo įstatymo pataisos būtų svarstomos kuo greičiau.
Tolesnis parašų rinkėjų tinklo plėtimas – ar padrikai ieškome visur ir raginame atvykti suvažiaviman, ar tvirtiname rajonų organizatorius ir pasitikime jais? Pasiskirstome šefuoti neapimtus rajonus, kas gali, ar ne?
Pinigų paieškos gaminti ženkleliui šešialapiui, rinkėjo liemenei, skelbimui pakelės stenduose, agitaciniam lapeliui. Kiekiai nesvarbu, atskiros sąskaitos dabar nėra, vėliau bus oficiali, tad pervedimai ir legalūs galimi ateityje – po registracijos. Dabar tiesiai.
Kitus siūlomus klausimus kiekvieno norinčio prašau paderinti su manim, nes nebus taikstomasi su bandymais sujaukti susirinkimą ir padaryti jį nesprendžiamu. Pranciškus Šliužas tel.nr.8698 02118, el.p. pranciskus.sliuzas@kaisiadorys.lt Kviečiame tik labai aiškiai apsisprendusius ir rimtai patriotiškai nusiteikusius asmenis”.
Pagarbiai
Jeigu teisiškai vertinti, tai „Referendumui siūloma pateikti tokį reikalavimą – Lietuvos žemė gali priklausyti(!?) tik Lietuvos piliečiams ir valstybei(?)“, yra „nekorektiškas“ LR Konstitucijos atžvelgiu. Nenorėdamas aiškinti(daugumai bus sunku suprasti), siūlau palikti konstituciškai : 47 str. 3 d. -„Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje gali TIK Lietuvos piliečiai.“ Ir 4 d. – „Žemės sklypai užsienio valstybės piliečiams ir subjektams įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti TIK nuomojami“ . Ar suprantate, „kad pakeliat ranką“ prieš Briuselio valstybingumą? Ar suprantate, kad laimėjimo galimybė yra nedaugiau 1%? Jeigu taip tai sėkmės. Nepamirškit, kad tik „globalinis“ spaudimas(mitingai, akcijos – pastoviai; Seimo nariai(kurie palaiko Lietuva) grupėmis- organizuoti konferencijos, kaip vyksta procesas, pasiruošimas balsavimui, atskleisti suokalbius ir t.t.; visame „informacijos“ gyvenime turi būti straipsniai, nuomonės ir t.t. Reikia priversti, kad visa Lietuva iki balsavimo Seime, „skambėtu“ dėl „žemės pardavimo“. Tepadeda Jums Dievas .
Manau, kad jau daromės gedulų valstybe. Tai simtomiškas požymis. Be to, viskas minima grynai pagal sovietines tokio tipo renginių programas ir principus.
Ar neužtektų visiems gedulams Vėlinių dienos. Okupacijos, trėmimai, partizaninės kovos ir t.t. ir pan. yra minėtini, kaip Lietuvos istoriniai įvykiai be gedulo atspalvių, rengiant jų sukakčių proga konferencijas, skirtas jų analizavimui regiono, pasaulio įvykių kontekste, rodant sukurtus dokumentius, meninius filmus, leidžiant knygas, plakatus ir pan., organizuojant jaunimo ryžto gyventi, būti lietuviais maršus miestuose, po šalį.