In Memoriam kolegei Rasai Petkevičienei (1953-2013) Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės bibliotekininkei
„Gyvenimas yra dovana – kaip neprašant duodama, taip neklausiant ji gali būti atimta. Tai supranti ribiniais gyvenimo momentais, kai nubyra visi niekai, užpildantys tam tikras dvasios tuštumas. Įvairios ambicijos, puikavimasis prieš kitus. Turtas, prabangūs daiktai, gigantomanijos. Norėčiau, kad iš manęs nebūtų atimtos mėgstamos knygos, mylimi autoriai ir esminiai ryšiai su pačiais brangiausiais žmonėmis. Laimingas gyvenimas – žinia kvailiams, svarbus tik prasmingas gyvenimas. Kiekvienam žmogui privalu įsivardyti savojo gyvenimo prasmę. Jei žinosi, kodėl gyveni, ištversi bet kokį kaip“ (Rasa Petkevičienė, 2008 m.).
Tyli Alytaus krašto ir Lietuvos patriotė užgeso per Sąjūdžio gimtadienį. Neapsakomai sunku rašyti „in memoriam“. Širdis šaukte šaukia, kad taip neteisinga, taip negali būti. Bet taip yra…
Prieš penkerius metus rašiau atvirą laišką Rasai, norėdama pasidžiaugti ir tuo pačiu plačiau papasakoti apie Rasos išsipildžiusią ilgametę svajonę – sutvarkyti ligoninės biblioteką ir muziejėlį taip, kad būtų ir saviems (ligoninės personalui) ir atvykusiems malonu užsukti, rasti ne tik reikiamą informaciją, bet ir prie savo krašto istorijos prisiliesti. Šiandien negaliu nieko daugiau pridurti. Galima tik pasakyti, jei aplinkui mus būtų nors šiek tiek daugiau tokių žmonių, kokia buvo Rasa, pasaulis šviestų visai kitomis spalvomis.
Rasa daug rašė. Tik ir mes, kolegos ne visada viską žinojome. Gal daugiau kreipėme dėmesį į formalumus – atsakaitas su teisingai surašytais skaičiukais, o neįžiūrėdavome esmės vidinėje gelmėje. Ir tik, kai žmogus išeina ten, kur mes jau nežinome, kas ten, už tos ribos, nori nenori atrandi laiko pasižiūrėti atgalios, perversti parašytus puslapius ir įsiklausyti į širdies virpesius.
Negalėdama nieko daugiau pridėti prie to, ką jau buvau išsakiusi atvirame laiške, rašytame prieš penkerius metus, nusprendžiau peržvelgti Rasos straipsnius, kriuos suradau „Alytaus naujienose“ bei „Dainavos krašte“. Alytaus viešosios bibliotekos elektroninis katalogas pateikė 40 publikacijų. Nežinau, ar čia atsispindi visos Rasos publikacijos, ar ne, bet medicinos tema iš jų yra ne taip ir mažai. Rasa rašė apie pirmuosius Alytaus ir jo krašto gydytojus, sveikatos įstaigų kūrimosi istorijas ir naujas statybas, apie technologines informacijos naujoves bei elektroninius informacijos resursus, internetą ir jo dėka atsiveriančias galimybes specialistams tobulintis. Nežinia, ar visi suprato ir norėjo suprasti bibliotekos ir jos darbuotojos svarbą tiek profesinėje, tiek kultūrinėje plotmėje, bet mano nuomone Alytaus ligoninės biblioteka man buvo pavyzdžiu kaip yra tvarkomos ir kaip atrodo tokios srities bibliotekos pasaulyje. Rasa dibo ne tik bibliotekinį darbą, ji savo misiją suprato daug plačiau. Taip kaip ir turėtų būti, taip kaip rodo psaulinės praktikos pavyzdžiai. Ligoninės įprastai didžiuojasi savo bibliotekomis, dar labiau, jei turi ir muziejų greta. Rasa, pasitelkusi ne vieną entuziastą rinko, sistemino muziejaus eksponatus, kurių surinko per 2 tūkstančius. Aprašė ne vieną tyčia ar netyčia primirštą sveikatos sistemos asmenybę – daugiausia gydytojų.
Rasa pagrįstai yra laikoma Alytaus medicinos istorijos metraštininke. Ji padėjo gerus Alytaus medicinos istorijos ir kraštotyros pagrindus. Reikia tikėti, kad šis darbas bus nuoširdžiai tęsiamas ir Alytus galės didžiuotis tiek puikia ligoninės biblioteka, tiek Alytaus medicinos istorijos muziejumi.
Miela Rasa, mes tikime, kad tavo paskleistas gėris ir įdėtas triūsas skatins mus visus nenuleisti rankų ir kovoti, kad isotrija, nesvarbu kokia – maža ar didelė – tautos, miesto, ligoninės, jos padalinio, vieno asmens ar vieno reiškinio būtų surinkta ir išsaugota.
Nerašysiu Rasos biografinių duomenų. Kam įdomu, atsivers ir perskaitys „Rasos Petkevičienės atodangos“, kur apie save Rasa vos vos praskleidžia uždangėlę Alytaus naujienų žurnalistei Saulei Pinkevičienei.
Rasa, baigusi Vilniaus universitete bibliotekininkystės studijas, trumpai padirbėjusi Alytaus rajono viešojoje bibliotekoje, visą likusį gyvenimą praleido triūsdama Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninėje.
Nuoširdžiai užjaučiame dukras Birutę ir Aušrą, vyrą dailininką Alvydą Petkevičių, artimuosius
Regina Vaišvilienė, Lietuvos medicinos bibliotekos informacijos skyriaus vedėja
P.S. Labai kviečiu perskaityti 2013 m. vasario 12 d. Rasos Petkevičienės straipsnį „Labai asmeniškas Tėvynės skaudėjimas“.
Dėkojame Alkui už šią nuoširdžią informaciją. Daugiau tokių žmonių būtų Lietuvoje… a.a. Gerb. Rasai ir nuoširdi užuojauta jos vaikams, vyrui, artimiesiems, kolegoms, alytiškiams.
Ačiū autorei už tokį šiltą, nuoširdų straipsnį. Rasos labai truks visiems ją pažinojusiems.
kiekvieno sviesuolio isejimas- didziule netektis Lietuvai. Uzuojauta artimiesiems.
mano pirmoji bibliotekininke
dar pasirodo kad ir giminaite…
Mamytė pasakodavo, kad, veždamas ją bričkute iš Metelių į Alytaus gimnaziją naujiems mokslo metams, senelis vis rodydavo ganančius piemenukus ir sakydavo: „Prisimink, dukra, tu mokaisi šitų vaikų sąskaita!”