A.Mišeikis. Dėl antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo pogrindinių grupių, įkurtų Kaune 1956-1958 metais

Laimos Purlienės straipsnyje „Atneškime dvasinės šilumos“ įsivėlė klaida. Apmaudu, kad klaidos kartojamos ir rimtuose leidiniuose: Juozapo Romualdo Bagušausko  knygoje ,,Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam rėžimui ir jo slopinimas“ (Vilnius: Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999) dvi atskirai veikiančios jaunimo grupės suplaktos į vieną. Nurodoma visai ne ta priesaikos davimo vieta, ne tas tekstas, ne tie žmonės. Dar keisčiau atrodo tas pats įvykis Algimanto Nako knygoje „Vardan Lietuvos“ (Vilnius: Technika, 2008) . Šioje knygoje skaitome, kad 1961 metais iš Kauno politechnikos instituto pašalinti studentai Mykolaitis, Laurinavičiūtė ir asistentas  Bagdonas, o kad tuo pačiu metu iš tų pačių grupių su triukšmingu viešu teismu pašalinti Lietuvos valstybinės konservatorijos studentai ir Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos moksleiviai – nei žodžio. Ar dėl to, kad smerkiamojo teismo dalyvių pasisakymai kai kam yra neparankūs, tuo tarpu, tie kurie smerkė – parodyti kovotojais?

Tad ir minėtas, mano bendražygiui ir bičiuliui skirtas L.Purlienės straipsnis išėjo gerokai netikslus. Straipsnyje paminėti ne visi antisovietinio neginkluoto  pasipriešinimo dalyviai, be to, paminėtas vienas asmuo, kuris nebuvo tos grupės dalyvis, o taip pat nebuvo Lietuvos valstybinės konservatorijos studentas (Irenijus Šmidtas). Tekste rašoma: „Ir visi drauge pamąstysime, ar ne verta mums, broliai ir seserys, padaryti tą patį, ką kažkada, jeigu atmintis nepaveda, pokaryje, berods, Zapyškio bažnyčioje yra padarę (trys jaunuoliai: Kazimieras Kalibatas, Irenijus Šmitas ir Leonas Pranulis)…“,  „…* Vilniaus valstybinės konservatorijos studentų Kazimiero Kalibato, Irenijaus Šmito ir Leono Pranulio priesaika. 1959 m. senojoje Zapyškio bažnyčioje:…”

Iš tikrųjų, buvo taip:

Kaune 1956 – 1957 m. buvo įkurtos dvi antisovietinės neginkluoto pasipriešinimo pogrindinės grupės:

Pirmoji grupė: 1956 m. Zigmas Tamakauskas, Vilniaus universiteto studentas, lituanistas,  po Vengrijos įvykių pradėjo bendrauti su Kauno katedros choro jaunimu. 1957 m. Vandos Kalibataitės  (Kazimiero Kalibato sesuo, 1935 -1964 m.) bute pradėjo rinktis jaunimas, daugiausia Zigmo Tamakausko ir Vandos Kalibataitės bičiuliai. Buvo kalbama patriotinėmis ir religinėmis temomis.  Susibūrė slapta organizacija, turėjusi tikslą ugdyti religinę ir tautinę savišvietą. Zigmas Tamakauskas, didelis Vilniaus filomatų ir filaretų gerbėjas, sugalvojo, kad reikia priimti priesaiką. Turėdamas ryšių su Kauno katedra, slapta, naktį prieš 24 valandą sukvietė visus į Kauno Katedrą kur vienoje koplyčioje buvo priimta priesaika. Priesaiką davė: 1) Zigmas Tamakauskas, 2) Vanda Kalibataitė, 3) Kazimieras Kalibatas, 4) Pranė Bajoriūnaitė, 5) Algimantas Mišeikis, 6) Joana Gustaitė,  7) Grasilda  Kniukštaitė, 8) Stefanija Lanakerytė, 9) Marija-Teresė Laurinavičiūtė, 10) Teodoras Sakalauskas, 11) Irena Saltysiokaitė, 12) Elena Liutkevičiūtė, 13) Jonas Mykolaitis, 14) Paulina Keparutytė,  15) Aurelija Kniukštaitė ir 16) Romualdas Voveris (kuris, deja, įtariama, buvo provokatorius). Aktyviausiai grupėje veikė Zigmas Tamakauskas ir Vanda Kalibataitė, po to Kazimieras Kalibatas ir Algimantas Mišeikis.

Antroji grupė: Kazimieras Kalibatas 1957 m. sugalvojo įkurti antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo pogrindinę grupę su savo draugais, Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos mokiniais. Apie antrosios grupės buvimą žinojo ir Zigmas Tamakauskas, kuris antrosios grupės dalyvių asmeniškai nepažinojo. Šiai grupei vadovavo Kazimieras Kalibatas. Kiti grupės nariai buvo: 1) Algimantas Mišeikis, 2) Leonas Pranulis, 3) Vytautas Šeinauskas, 4) Juozas Rimas, 5) Kazys Kšanas, 6) Algimantas Brundza, 7) Algimantas Bendoraitis, 8) Vytautas Rakauskas, 9) Leonas Ulevičius,  10) Alfonsas Ūsas, 11) Antanas Vyšniauskas, t.y., kartu su Kazimieru Kalibatu, šią grupę sudarė 12 žmonių. Buvo dar atskira iš Juozo Gruodžio mokyklos merginų grupė, kuriai  vadovavo Birutė Rutkauskaitė, apie jos buvimą žinojo tik Kazimieras Kalibatas, todėl ji sovietinio saugumo  liko neišaiškinta.

Antroji grupė, kuriai vadovavo Kazimieras Kalibatas, 1957 m. davė priesaiką Zapyškio senojoje bažnyčioje.  Priesaiką  sukūrė  Kazimieras Kalibatas. Tautinę vėliavą pasiuvo Leono Pranulio motina. Sargybą prie bažnyčios ėjo Leono Pranulio  brolis Vytas. Priesaikos tekstą ir tautinę vėliavą pasiėmė saugoti Leonas Pranulis. Sovietiniam saugumui išaiškinus abi grupes, jų nariai buvo vienu metu tardomi Kaune ir Vilniuje. Vieni buvo pašalinti iš Vilniaus universiteto, Lietuvos valstybinės konservatorijos, Kauno politechnikos instituto ir Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos, kiti palikti toliau mokytis su  papeikimais.  Iš Lietuvos valstybinės konservatorijos buvo pašalinti Kazys Kalibatas ir Algimantas Mišeikis su įrašu dokumentuose, kad pašalinti kaip ,,aktyvūs nacionalistinių-religinių grupių dalyviai“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, priesaika iš slaptavietes buvo  atkasta ir Vilniuje, dalyvaujant Kazimierui Kalibatui, Leonui Pranuliui, Algimantui Mišeikiui ir Juozui Rimui, visiems nusifotografavus, iškilmingai perskaityta, vėliau pranešant apie tai kitiems draugams.

Kažkada buvę jauni tampame garbaus amžiaus ir malonu, kad kas prisimena ir pagerbia, o tuo labiau,  kad įvertinama draugo veikla, apie kurią žinai geriausiai ir tiksliausiai.

Algimantas Mišeikis yra antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo pogrindinės grupės dalyvis