A.Endriukaitis. Susisprogdinimas Rusijos okupacinėje karinėje bazėje Čečėnijoje: terorizmas AR karinis pasipriešinimo veiksmas – diversija?

Jeigu hipotetiškai priimti E. Kusaitės versiją, kad ji turėjo susisprogdinti, tai reikia išsiaiškinti tokio veiksmo teisinį, politinį ir istorinį vertinimą.

Prokuroro M. Dūdos kaltinimas E. Kusaitei pagal LR BK 250 straipsnio 3, 4, 5 dalis įvardijami teroro veiksmai: žmonių gyvenamoji vieta, darbo, susibūrimo ar vieša vieta, sukėlę daugeliui žmonių pavojų sveikatai ar gyvybei, buvo paskleistos radioaktyviosios, biologinės ar cheminės medžiagos, preparatai ar mikroorganizmai. Šio straipsnio 4 dalis nurodo ,,strateginės reikšmės objektą“. RF BK tokios sąvokos neturi. Lietuva tą terminą ,,paskolina“ Rusijai.

Tačiau yra ir kita problemos pusė. Prokuroro M. Dūdos 2010-10-29 kaltinamajame akte E. Kusaitei nurodoma, kad ji ,,/…/ rengėsi įvykdyti teroro aktą strateginiame objekte – Rusijos Federacijos karinėje bazėje susisprogdindama /…/ organizuos jos pervežimą į Rusijos Federacijos Čečėnijos Respubliką /…/“ (lapas 2). Jeigu pripažinti E. Kusaitės norą susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje Čečėnijoje, tai galima įvertinti kaip diversiją, kovinį veiksmą, jos dalyvavimą Čečėnijos ginkluotajame išsivaduojamajame kare.

Mes neraginome ir neraginame E. Kusaitės dalyvauti Čečėnijos kare, atlikti karinę diversiją ar kitus kovinius veiksmus, bet keliame klausimą, kad prokurorai J. Laucius ir M. Dūda kartu su Lietuvos VSD vadovu R. Vaišnoru be užsienio reikalų ministerijos žinios nusprendė Lietuvos užsienio politikos klausimą: paremti Rusiją kolonijiniame kare prieš Čečėniją. Parama Rusijos ypatingai žiauriai karo Čečėnijoje koncepcijai yra atvira, uoli, aktyvi ir akivaizdi. O vėliau teisinės medžiagos Rusijai pateikimo, vertinimo ir įslaptinimo nuo Lietuvos piliečių veiksmais E. Kusaitės byloje prisidėjo ir teisingumo ministras R. Šimašius. Iš šalies žiūrint, Lietuva dalyvauja Čečėnijos fronte.

D. Britanijos savigarba ir principai

Retorinis klausimas: nuo kada Lietuvos užsienio politikos principu tampa ginti Rusijos karines bazes – Rusijos ,,strateginius objektus“ (?) ir Rusijos interesus Čečėnijoje? Jeigu hipotetiškai toks E. Kusaitės apsisprendimas ir buvo, tai kodėl Lietuva tampa Rusijos, kuri agresyviai atmeta visus Lietuvos teisinius prašymus, karinių interesų gynėju?

Rusijos FSB Londone 2006 metais organizavo Rusijos pabėgėlio A. Litvinenkos nunuodijimą. D. Britanija pareikalavo įtariamąjį išduoti. Rusija šį ,,išrinko“ į Valstybės Dūmą ir atsisakė jį išduoti bei kartu tirti bylą. D. Britanija iškart pareiškė, kad įšaldo bendradarbiavimą su Rusija terorizmo klausimais, o taip pat sustiprino reikalavimus britų vizų gavimui Rusijos valdininkams, įšaldė derybas susitarimui palengvintai gauti vizas Rusijos piliečiams.

Tai atvirai D. Britanijos užsienio reikalų sekretorius Viljamas Heigas pakartojo pirmojo oficialaus vizito į Maskvą 2010-10-13 metu. 2011-09-12 Maskvoje lankęsis D. Britanijos premjeras Davidas Kameronas dėl A. Litvinenkos nužudymo reikalo Rusijos tyrimo ignoravimo pareiškė: ,,Savo nuostatos nepakeitėme. Apie tokių ryšių atnaujinimą nekalbame kaip apie galimybę“ (,,Lietuvos rytas“, 2011-09-13, p. 7). Manytume, kad tai yra pagrįstas teisiškas, politiškas ir moralus sprendimas.

Lietuvos institucijų iniciatyvinis vasališkas bendradarbiavimas su Rusijos FSB kartu yra pamatuotos teisinės D. Britanijos politikos, tvirtai ginančios savo suverenitetą, ignoravimas ir išdavimas. Prisiminkime kaip Rusija kategoriškai atmetė Lietuvos prašymus žudiko P. Raslano, Medininkų, Sausio 13-osios ir kitose bylose. Kur santykių su Rusija lygiateisiškumas, paritetas?

Lietuvos, JAV ir tarptautinių organizacijų požiūris į Rusijos karą Čečėnijoje

Mažiausiai 9 kartus Lietuvos Respublikos Seimas, 19 kartų Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, 20 kartų Europos Parlamentas, 10 kartų JAV Kongresas iš esmės Rusijos karą Čečėnijoje (1994 – 1999 m.) apibūdino kaip ilgaamžę testinę Rusijos kolonijinę politiką, čečėnų tautos tremtį įvardino kaip genocidą, pripažino čečėnų teisę gintis.                       Pateikiame keletą pavyzdžių, kurių fone akivaizdu kokią nehumanišką ir neteisišką poziciją E. Kusaitės byloje užima Lietuvos VSD, generalinė prokuratūra ir Vilniaus teismai Lietuvos Seimo, JAV ir tarptautinių organizacijų teisės, politikos ir istorijos vertinimo požiūriu.

JAV Senatas

2000 m. vasario 24 d. Rezoliucija ,,Taikus konflikto Čečėnijoje sprendimas“. Tvirtinama: ,,Atsižvelgiant į tai, kad Čečėnijos žmonės turi įstatyminę teisę gintis nuo Rusijos Federacijos Vyriausybės jėgos naudojimo /…/ Paremti Jungtinių Tautų Vyriausiosios žmogaus teisių komisarės kvietimą atlikti Rusijos kariuomenės Čečėnijoje įvykdytų karo nusikaltimų tyrimą /…/“

2001 m. vasario 15 d. Rezoliucija ,,Išreikšti Senato pažiūrą į 1944 metų čečėnų tautos trėmimą į Vidurinę Aziją ir dėl kitko“. Nurodoma: ,,Dabartinis karas Čečėnijoje turėtų būti vertinamas istoriniame pasikartojančių Rusijos valstybės daromų skriaudų čečėnų tautai kontekste /…/“

2001 m. balandžio 6 d. Rezoliucija ,,Siekiant išreikšti Senato poziciją dėl Čečėnijos žmonių ištrėmimo į Vidurinę Aziją 1944 m. ir kitais klausimais.“ Teigiama: ,,/…/ dabartinį karą Čečėnijoje reikėtų vertinti atsižvelgiant į istorinį kontekstą, kuomet Rusijos valstybė pakartotinai naudojo smurtą prieš čečėnų žmones /…/“                     

Baltijos Asamblėja

1995 m. balandžio 22 d. Rezoliucijoje ,,Dėl Čečėnijos“ ,,/…/ ragina Rusijos Federaciją sustabdyti Čečėnijos žmonių genocidą ir išvesti savo armiją bei sukarintas policijos pajėgas iš Čečėnijos teritorijos ir kviečia ESBO iškelti Jungtinėse Tautose klausimą dėl Čečėnijos tautos teisės į apsisprendimą ir išsilaisvinimą iš kolonializmo.“

NATO Parlamentinė Asamblėja

1999 m. lapkričio 15 d. Rezoliucija ,,Dėl Čečėnijos“. Nurodoma: ,,/…/ tokios didelės humanitarinės krizės negalima laikyti vidaus reikalu /…/ manydama, kad dėl karinės kampanijos gali sumažėti Čečėnijos gyventojų pritarimas tolesniam Čečėnijos buvimui Rusijos Federacijos sudėtyje /…/“

Europos Parlamentas

2004 m. vasario 26 d. Rekomendacija ,,Dėl ES ir Rusijos santykių“: ,,/…/ dėl masinių nuolatinių žmogaus teisių pažeidinėjimų Čečėnijoje ir įtikinamos taikos bei susitaikymo proceso nebuvimo nesiliauja respublikos gyventojų kančios ir toliau nuo minties sugrįžti sulaikomi iš šalies išvykę gyventojai /…/ p. Kadyrovo sėkmė neseniai vykusiuose prezidento rinkimuose Čečėnijoje yra nesąžiningo priešrinkiminio etapo proceso rezultatas /…/ yra kankinami, dingsta be žinios ar yra žudomi skundus į Europos Žmogaus teisių teismui pateikę asmenys ar jų šeimos nariai /…/ remiantis 1907 m. IV Hagos Konvencija bei 1948 m. gruodžio 9 d. JT Generalinės Asamblėjos priimta Konvencija dėl genocido nusikaltimų prevencijos ir atsakomybės už juos, Stalino įsakymu 1944 m. vasario 23 d. įvykdytas visos čečėnų tautos deportavimas į Vidurinę Aziją buvo genocido aktas /…/“

1977 m. sausio 27 d. Europos Konvencija dėl terorizmo

Šios Konvencijos 1 straipsnyje įvardinti 6 atvejai, kuomet ,,/…/ nė vienas iš paminėtų nusikaltimų nebus laikomas politiniu nusikaltimu arba su politiniu nusikaltimu susijusiu nusikaltimu, arba nusikaltimu, padarytu politiniais motyvais /…/“ Čia nurodoma oro piratavimas, civilinės aviacijos saugumas, nusikaltimai prieš diplomatus, vaikų ar įkaitų paėmimas, minų ir sprogmenų naudojimas, jei kelia pavojų žmonėms ir bendrininkavimas atliekant šias veikas. Kalbama apie civilius asmenis.

Iš 1 straipsnio teksto suprantame, kad politiniais motyvais padaryti nusikaltimai turi kitokį, ne teroristinio vertinimo statusą. Konvencija tiesiogiai jų neaptaria, bet netgi juos įvykdžius, pagal 5 Konvencijos straipsnį neįpareigojama taikyti ekstradicijos ,,/…/ jei prašomoji valstybė turi svarų pagrindą manyti, kad išduoti asmenį už 1 ar 2 straipsniuose minėtus nusikaltimus prašoma jo baudžiamojo persekiojimo ar nubaudimo dėl jo rasės, religijos, pilietybės ar politinės nuomonės tikslais arba jei šiuo pagrindu gali būti neigiamai įtakojama to asmens padėtis.“

8 Konvencijos straipsnis nurodo: ,,Jokia šios Konvencijos nuostata neįpareigoja teikti pagalbą, jei Prašomoji valstybė turi svarų pagrindą manyti, kad prašymas suteikti teisinę pagalbą dėl 1 arba 2 straipsnyje paminėtų nusikaltimų pateiktas siekiant persekioti ar nubausti asmenį dėl jo rasės, religijos, tautybės ar politinės nuomonės arba jei šiais pagrindais gali būti padaryta neigiama įtaka dėl to asmens padėties.“

13 Konvencijos straipsnis numato, kad 1 straipsnyje dėl politinių motyvų asmens ekstradicijos galima atsisakyti, išskyrus jeigu nusikaltimas ,,/…/ palietė su nusikaltimo motyvais nesusijusius asmenis /…/“. Klausimą Čečėnijoje galima formuluoti taip: ar nėra politinis motyvas, jeigu Čečėnijos okupaciniam, totališkai žiauriam represiniam ir naikinamajam režimui kariškiai karinėje bazėje būtų sprogdinami? Ar nenaikindavo Lietuvos partizanai stribų ir MGB kariškių ir pareigūnų?

Europos Sąjungos Tarybos pamatinio 2002-06-13 sprendimo dėl kovos su terorizmu 11 punkto nuostata: ,,Šis pamatinis sprendimas nereglamentuoja ginkluotų konfliktų metu atliekamų ginkluotųjų pajėgų veiksmų, kuriuos reglamentuoja humanitarinė tarptautinė teisė, kaip šie terminai apibrėžiami pagal tą teisę /…/“

Iš šių argumentų galima daryti išvadą, kad jeigu vyksta ginkluotas išsivadavimo pasipriešinimas, kurio teisėtumą oficialiai pripažįsta ne viena tarptautinė organizacija, koviniai ginkluoti veiksmai yra legitimus. Hipotetiškai, jeigu E. Kusaitė norėjo į tokius veiksmus įsijungti Rusijos okupacinės kariuomenės karinėje bazėje, tokie veiksmai nereiškia terorizmo.

Visa tragika yra tame, kad ne Rusija kreipėsi į Lietuvą dėl E. Kusaitės persekiojimo, o Lietuva kreipėsi į Rusiją pagalbos sudoroti E. Kusaitę. Tai yra istorinis patarnavimo Rusijai atvejis. Pirmieji rezultatai Maskvoje pasiekti: Lietuvos VSD ir generalinės prokuratūros parama ir pateiktų duomenų pagrindu sesuo ir brolis Aiša ir Apti Magmadovai nuteisti 2 ir 6 metamas laisvės atėmimo, čekistas A. V. Fisiukov Lietuvos generalinėje prokuratūroje su dviem bendrais apklausinėjęs E. Kusaitę, savo kabinete Maskvoje kankino Apti. O gal simboliškai Lietuvos trispalvė jau plevėsuoja Čečėnijojos Rusijos okupacinių dalinių Hankalos karinėje bazėje?

Kokią vietą Lietuvoje turi Čečėnijos didvyris Linas Vėlavičius?

Čečėnijos pusėje pirmajame Rusijos kare prieš Čečėniją yra dalyvavęs 26 metų lietuvis Linas Vėlavičius, 1995 metais žuvęs prie Argūno, po mirties gavęs Čečėnijos didvyrio žymenį. Lietuvos valstybės lėšomis garbingai parvežtas ir palaidotas tėviškėje – Tauragės žemėje. Tuo metu tokia buvo Lietuvos teisinė reali ir garbinga pozicija: palaikyta čečėnų tautos apsisprendimo teisė ir pripažinta teisė priešintis.

Kaip šiandien vertintinas Lietuvos savanorio L. Vėlavičiaus dalyvavimas kare prieš Rusiją Čečėnijoje? Ar yra Lietuvos Respublikos BK straipsnis, numatantis draudimą ir atsakomybę už savanorišką dalyvavimą ginkluotajame nacionaliniame išsivadavimo kare skriaudžiamųjų pusėje, jeigu hipotetiškai E. Kusaitė ir norėjo ir sugebėtų dalyvauti Čečėnijos pasipriešinimo kare? Kokia suvereniteto, išdidumo, tautinės savigarbos tarptautinės teisės normų ir principų gerbimo prasme šiandien yra pakitusi VSD, prokuratūros ir teismų palaužta valstybinė teisinė sąmonė per 15 metų?

Tai yra teisinis, politinis, moralinis ir istorinis klausimas, kurio sprendime VSD ir generalinė prokuratūra parodė savo valstybinės sąmonės lūžį ir solidarų perėjimą į Rusijos kolonijinės politikos erdvę ir betarpišką patikimą bendravimą su tarptautine nusikalstama RF struktūra – FSB. Lietuvos pasipriešinimo organizacijų darbo grupė šiandien konstatuoja, kad Lietuvoje tais klausimais jau nėra konceptualios humaniškos valstybinės politikos, nėra su kuo kalbėtis: kiekviena žinyba yra nepriklausoma karalystė ir be atsakomybės daro ką nori. Tai, kiek dar liko bendros valstybinės politikos ir savigarbos vangiai nagrinėja Vilniaus apygardos teismo teisėjai Virginija Švedienė, Jūratė Damanskienė ir Artūras Požarskis, nors iki dabar vykdomas tyrimas neteikia atvirumo, tiesos ir teisingumo vilčių.

Tai ir bus atsakymas į klausimą: ,,Kas Lietuvos VSD, generalinę prokuratūrą ir teismą įgaliojo įsijungti į karą Čečėnijoje Rusijos pusėje?“