Vis nostalgiškiau stebėti, kaip vienas po kito dingsta orientyrai į tuos laikus, kai buvau jaunas ir gražus. Taip ir norisi sudainuot, kaip tame liūdname vaikystės multike – „kaip gaila, kaip gaila, tos dienos negrįš, buvau aš jaunutis, gražuolis arklys“… Po truputį imu jaustis evoliucijai atitarnavusiu dinozauru. Kai, pvz., prisėdęs savo vaikystės kieme ant to paties suoliuko, ant kurio sėdėdavau dar kojomis nesiekdamas žemės, išgirstu ne vaikus pro langus garsiai pietauti kviečiančias mamas, o mobiliukų skambučius ir žinučių pypsėjimą mažių kišenėse. Nuobodu. Va mano vaikystės laikais viena močiutė kviesdavo mano draugą namo švilpdama: iš pradžių garsiai per balkoną, su kirčiu ant y, pašaukdavo „Vytuk, Vytuk“, o paskui- taip laibai, gailiai ir tyliai- „Fiu-fiu“. Kartais mes specialiai pasislėpę po balkonu laukdavome to jos „Vytuk, Vytuk, fiu-fiu“. Dabar jau kiekvienas bamblys turi mobilų, o nemobiliuotosios močiutės baigia išnykti.
Kartu su jomis baigia išnykti ir toks šieno kvapas, koks buvo mano dėl totalaus pasiekiamumo trūkumo gerokai laisvesnėje vaikystėje močiutės daržinėje. Niekas netrukdydavo jos skylėtoje pastogėje klausytis laisvo vėjo, o ne į mp3 rėmus uždarytų dainuškų. Praėjusį savaitgalį buvau nuvažiavęs ton vieton, kur kažkada buvo senelių sodyba, kur stovėjo ta daržinė, tvartelis, klėtis, kryžius prie šulinio ir vartelių į močiutės valdas- darželį su bijūnais, svogūnais, braškėmis ir kitais augalėliais. Nebėra ten nieko, tik pieva ir arimas. Bet vis tiek kažką pažįstamo pajutau. Kažkokių beveik prieš pusšimtį metų jaustų jausmų atgarsius. Iš kart prisiminiau vis dar besantį melioracijos griovį, prie kurio močiutė anūkų labai nenorėdavo leisti. Kažkodėl jai ypač nepatiko, kad mes į tą griovį nuo aukšto šlaito sisiodavome. Vis tikino, kad mus už čiurkšlės gali pagauti kažkoks „kanalo velnias“ ir negrįžtamai nusitempti duburin. Tuomet tikėjau viskuo, ką sako suaugę, todėl sisiodavau atsargiai, tik akylai apsižvalgęs, ar nelenda kur iš vandens šlapia gauruota ranka, to tik ir telaukianti, kaip nusitempt mane už sisiuko.
Gerai, kad tai vėliau neperaugo į kokią nors klozetų fobiją. Todėl paskui aš be jokios baimės pjaustydavau senus klozetų dangčius iš presuotų pjuvenų per pusę, kad pasidaryčiau „kliušką“- ledo ritulio lazdą. Anksčiau žiemomis kiekviename kieme iki išnaktų vykdavo azartiški kiemo ar net kiemų ledo ritulio turnyrai. Mat tuomet aikštelės prie namų būdavo beveik tuščios, neužgriozdintos mašinomis, o ir žiemos tuomet būdavo gerokai žiemiškesnės. Žaisdavome ilgai, azartiškai, ir vaikai, ir paaugliai, ir net jau ūsuotis pradėję jaunuoliai sykiu. „Kliuškos“ dažnai lūždavo, todėl tais laikais žiemomis seni klozetų dangčiai buvo didžiulis deficitas.
Deficitas, jei nežinai, buvo visa tai, ko buvo mažai, todėl sunku gauti. Pvz.- polietileniniai maišeliai su paveikslėliais buvo baisus deficitas, nes juos pas mus atveždavo tik iš užsienio. Todėl jei kas atsinešdavo anais laikais į mokyklą knygas susidėjęs į kokį à la kalėdinį dabartinių prekybininkų polietileninį maišelį, tai jausdavosi kraupiai iškiliu stiliaga prieš visus tuos, kurie knygas nešiodavosi dermatininiuose portfeliuose. O dar vienu metu buvo užėjusi mada drobiniams krepšeliams su paveikslėliais. Iš manęs net vieną tokį mokyklos direktorius atėmė, motyvuodamas konfiskaciją tuo, jog ant maišelio buvo kažkokio ilgaplaukio dainininko, nesiderinančio su tuometinio teisingo mokinio įvaizdžiu, galva ir dar kažkas „visiškai nemūsiškai“ parašyta. Krepšelis buvo tikrai fainas,- tądien prakeikiau ir tuometinę švietimo sistemą, ir visą pasaulio neteisybę apskritai.
Užtat vakare iš keturkampės baterijos, eglutės lemputės ir lipnios juostos pasidariau žibintuvėlį, sutemus su draugais žaidėme „milicininkus ir plėšikus“. Aš buvau plėšikas, nes ta suknista tarybų valdžia, atiminėjanti maišelius iš vaikų, mane buvo galutinai užknisusi. Tuomet sutemose dažnai žybsėdavo tokie vaikų rankomis pasigaminti žibintukai, iš kurių zigzagų raštų tamsoje matyt ir gimė visi šiuolaikiniai serialai apie policininkus pagyvenusių scenaristų galvose. Dabar nebėra nei tokių raudonais dažais nutepliotų lempučių, nei stačiakampių baterijų. Kas mūsų anūkams bekurs serialus apie geriečius ir blogiečius, nežinia. Tie, kurie vaikystę lauke iškeitė į pasaulį virtualųjį…
Mes nieko nedarydavome virtualiai. Net telefonu su draugais beveik nebendraudavome, nes telefonai anuomet buvo ne visai ryšio priemonė. Didžioji gyventojų dalis kur nors skambindavo iš telefonų-automatų, mėlynų būdelių su diskiniais metaliniais telefono aparatais, kurių būdavo vos ne prie kas antro daugiabučio. Telefoną namuose turėti buvo prabanga ir prestižas. Žmonės registruodavosi į eilę telefonui ir laukdavo jo metų metais.
Kartą su mano geriausiu draugu Gintaru nusprendėme papramogauti kam nors paskambinę. Iš būdelės. Kažkodėl skambinau aš ir, aišku, paskambinau ryškiausiai klasės gražuolei. Bet netikėtai sau pačiam, nei iš šio, nei iš to, ėmiau kalbėti vieno klasės chuligano balsu, nes man, matyt, pasirodė, kad toks pilkas tipelis, kaip aš, yra visiškai neįdomus pirmajai klasės damai, kurios namuose net yra nuosavas telefonas! Man tai gavosi taip įtikinamai, kad Gintaras žiūrėjo į mane iš nuostabos išsižiojęs, o pirmoji gražuolė taip lig šiol ir nežino, kad kalbėjo tuomet ne su klasės kietuoliu, o su šiaip kažkokiu ten manimi. Pamenu po to buvau net šiek tiek persigandęs, jog gausiu sprandan, jei kietuolis sužinos, kad toks nupiepėlis, kaip aš išdrįso apsimetinėti tokiu ereliu, kaip jis.
Tos gražuolės patrauklumas nugrimzdo negrįžtamai istorijon, liko tik vienoje jos man pasirašytoje nuotraukoje, kurios įrašas tebebyloja: „Bus žmogus, kuris padovanos tau visą gyvenimą, o aš tik tiek“. Tuomet gailiai graužiausi dėl to jos „tik tiek“, nors ką su ja būčiau veikęs visą gyvenimą, dabar nė neįsivaizduoju…
Kažkaip nepastebimai užmarštin nugrimzdo ir pats magiškas, nuostabus istorijos fiksavimo procesas, vadinamas foto juostelių ir nuotraukų ryškinimu raudona šviesele apšviestoje užtemdytoje patalpoje. Gal dėl nostalgijos, tačiau man anos nuotraukos, ryškintos mano rankomis, kažkokios daug šiltesnės, nei tos „sintetinės“, „iškeptos“ automato. Dabar jau ir automatuose iš juostų ryškintas nuotraukas baigia išstumti skaitmeninė fotografija, kurioje ryškinimo proceso iš viso nebėra. Viskas gatava, kuo toliau tuo mažiau belieka ką nors išmokti pačiam.
O aš juk, gėda buvo padorioje vyriškoje kompanijoje prisipažinti, ne tik mokėjau pagaminti stakleles juostoms, bet ir tautines juostas austi. Mokėjau susikonstruoti mašinytę iš medinės siūlų „špūlelės“ ir gumelės iš mamos „bigudukų“, pasidaryti „ragatkę“ ar lanką, susimaišyti kuro mikstūrą dvitakčiam lėktuvo modelio varikliukui, išardyti ir surinkti motorinio dviračio variklį, jau nekalbant apie visiškai nebėginio dviračio rato „torpedą“, ryškinti foto juosteles, o iš jų nuotraukas, ne tik juodai baltas, bet ir spalvotas… Net mazgą ant plauko atrišti plikomis rankomis. Kažin, ar kas nors dar tai prisimena? Užmezgus viengubą paprastą mazgą ant plauko ir užveržus jį lig galo, mazgas pasidaro toks mažytis, kad jį vos begalima įžiūrėti. Kažkodėl iš viso to, su kuo susidūriau per savo amželį, tave išmokiau vienintelio stebuklingo dalyko- atrišti mazgą ant plauko. Tikriausiai todėl, kad tai – nuostabiausia iš viso to, ko per visą gyvenimą išmokau…
Labai šiltas, mielas straipsnis apie mūsų visų nekompiuterizuotų, nemobiltelefinizuotų vaikystę…Buvo ir mūsų kieme tardomų partizanų, rinkdavome prietemoje dvylika pagaliukų, žaisdavome kvadratą, futbolą ( mergičkos visai tikdavome vartininko pareigybei), kaime turėjome savo daržinę su kvepiančiu šienu, už daržinės tankynėlėje augo pačios skaniausios žemuogės…
Labai gražu, labai nuoširdu, labai šilta… Turite talentą rašyti. Taip ir kilo noras spjauti į visus nesibaigiančius darbus, apkabinti savo sūnų ir pamokyti jį pasidaryti šaudyklę iš skalbinių segtuko 🙂
Puikus ese. Mano prisiminimai irgi panašūs. Ką čia bepridursi – pirkdavome mes gi ir girą “iš bačkų”, gerdavome iš bendrų stiklinių ir … niekas nenusinuodydavome.Ar čia žmonės buvo mažiau “nuodingi”, ar ką… Ir dar vienas prisiminimas neduoda ramybės. Važiuojam mes su tėčiu į kaimą – tokiu senu, “kietu” autobusu Daug žmonių, karšta, žvyrkelis… Aš kokioj pirmoj klasėj, dar maža, pavargus… Staiga vienas dėdė ir sako: : “Mergaite, pavargai, sėsk man ant kelių”. Ir ką jūs galvojat? Manot, kad mano tėtis pasiūlė jam į snukį, galvodamas, ko čia tas prakeiktas pedofilas iš jo dukros nori? Nieko panašaus. Jis ramiausiai leido man atsisėti dėdulei ant kelių, ir – NIEKO TOKIO NEĮVYKO! Žinot ko gaila? Kad tokio nekaltumo Lietuvos ( ar pasaulio) mes jau niekada nebematysime. Daugybė gražių dalykų sugriauta ir sugadinta…Na, bet ką aš čia kaip ta sena davatka…Atsirado gi ir naujų gerų dalykų, ar ne? Va, pavyzdžiui, internetas. Jeigu ne jis, čia su jumis nesusitiktume.
Malonu skaityti. Šiltai, dvasingai, gabiai parašyta.
Gerai, kad atradau alką ir jame spausdinamus gerus nuoširdžius straipsnius, tokius, kaip J.Matuzos. Daugelis mano kartos žmonių, būdami vaikais, basi lakstėme po nupjautas rugių ražienas, darėmės lankus ir strėles, net bandėme iš aliumininės vielos pasidaryti kabliukus žuvytėms gaudyti, bet taip su tokiais kabliais nieko ir nepagaudavome. Bet buvo smagu. Rudenį eidavome riešutauti ir grybauti – tuo metu netgi buvau grybų “ekspertu” – pažinojau visus Lietuvoje augusius grybus. Beveik visą dieną su broliu praleisdavau lauke – tai daržuose, tai sode, pievoj, kieme, ar žiemą ant užšalusios balos su draugais žaizdami ledo ritulį, slidinėdami, kasdami užsnigtus keliukus į klojimą ar lauko tualetą ir t.t Et, ką ir bekalbėti …
Labai smagu skaityt komentarus. Kurie priminė dar daugiau pamirštų gerų dalykėlių. “Alim-bam-ba”, “12 pagaliukų”, gh-gh-gh, kas jų nežino… Mes žaisdavome miškelyje, kurio jau nebėra, užstatė. O tada jis buvo “mūsų”,- vaikų-paauglių, nes niekas daugiau ten neidavo. Ne, ne iš baimės ar kitų kokių šiandien pirmų į galvą šaunančių minčių galvojant apie “miškelį”. Tiesiog miškelių anuomet buvo daug, “mūsiškis”- ir atokus, ir dar jaunas, miestiečiai poilsiui rinkdavosi geresnius, todėl mes jį laikėme savu…
Ot smagu būtų paskaityt dar daugiau komentarų iš “anų laikų”, kuriais viskas buvo daug mažiau pirk-parduodama. O ir jauniems gal būtų įdomu,- galėtų bent palyginti su tuo, ką jiems palikome šiandien…
Ačiū už šiltą pasakojimą. Liūdna, kad viso to neturėjusieji net neįsivaizduoja šitos romantikos skonio.
Nuoširdus dėkui,net neįsivaizduojiate ,kaip skaitydama nugrimzdau į vaikystės prisiminimus ,atrodo jog viskas buvo dar taip nesenai ,oi gražiai aprašyta .Iš ties gražu buvo ,nors nebuvome tokie turtingi gal tiek kiek dabar ,bet sielos buvo turtingesnės ir geresnės negu dabar ,patikėkite….ačiū
Nuostabus tekstas. Negaliu atsistebėti, kad nuo pavasario jo niekas nepastebėjo, nepakomentavo, nepasidalijo savo vaikystės išgyvenimais. Antra vertus – autorius “pataikė” ne į tą tinklalapį: čia populiariausi šūkiai “Mušk lenką, mušk žydą, sunaikink kataliką, garbink stabukus ir stabukes iš pseudoistorijos užkampių”… O Tamsta parašei nuostabią novelę – jaudinančią, skoningą, nostalgišką. Sėkmės kūryboje ir naujų publikavimosi adresų. Ačiū už staigmeną.
Ponia Amelija,reikėtų vertinti viską objektyviau,juo labiau,kad save priskiriate prie pavyzdingų katalikių.Gintis žodžiais nuo lenkų agresyvių ketinimų,dar nereiškia,kad reikia mušti lenkus-nacionalistus,jau nekalbant apie dorus lenkus (pagarba jiems!).Net norėdami to negalėtume padaryti,nes esame mažiukai,lyginant su didžiule 40 mln.lenkų tauta.Taip pat nėra tokių,kas atvirai ragintų naikinti katalikus:yra tik nekenčiančių katalikų Bažnyčios (gaila,be reikalo) ir gerbiančių senąją lietuvių religiją.O dėl žydų esate daugiau teisi:iš tikrųjų yra buvę komentarų,netgi atvirai raginančių mušti žydus.