Gegužės 15 d. Seimas po pateikimo pritarė Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės ir Užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio teikiamam nutarimo „Dėl 2013 metų paskelbimo 1863-iųjų metų sukilimo metais“ projektui Nr. XIP-2298, kuriuo Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2013 m. sukanka 150 metų nuo 1863-iųjų metų sukilimo ir pažymėdamas istorinę ir kultūrinę šio sukilimo reikšmę lietuvių, baltarusių ir lenkų tautoms nutaria paskelbti 2013 metus 1863-iųjų metų sukilimo metais. Nutarimas toliau bus svarstomas Seimo komitetuose.
Pasak projekto autorių, 1863-iųjų metų sukilimas – svarbi Lietuvos europinės istorijos dalis, istorinė ir kultūrinė jungtis su mūsų kaimynėmis Lenkija ir Baltarusija. Šio įvykio reikšmė sovietinės okupacijos metais buvo sumenkinama ir iškraipoma, tad artėjantis jubiliejus suteikia galimybę objektyviai pažvelgti į istoriją, iš naujo įvertinti sukilimo reikšmę to meto politiniame kontekste. 1863-iųjų metų sukilimo paminėjimas būtų reikšmingas Lietuvos žmonėms, jaunimui, tautinių bendrijų atstovams.
Nutarimo projektu Vyriausybei siūloma iki 2012 m. rugsėjo 1 d. sukurti ir patvirtinti 1863-iųjų metų sukilimo metų minėjimo renginių programą ir numatyti jai finansavimą.
Projektui po pateikimo pritarė 46 Seimo nariai, 1 balsavo prieš. Pagrindiniu šio klausimo svarstyme paskirtas Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, numatoma svarstymo plenariniame posėdyje data – gegužės 22 d.
„Kitais metais Lietuva imasi atsakomybės pirmininkauti Europos Sąjungai. Šiuo laikotarpiu turėsime galimybę visam žemynui nusiųsti žinią, kad lietuviai kartu su kaimynais visuomet kovojo už laisvesnę, vieningesnę ir klestinčią Rytų Europą. Sukilimo metų paminėjimas ne tik sutvirtins istorinę atmintį, bet ir praktiškai palengvins mūsų Rytų politikos darbotvarkę organizuojant renginius ir telkiant kaimynus bendriems darbams“, – nutarimo projekto pristatyme sakė A. Ažubalis.
Jis pabrėžė istorikų nuomonę, kad šis sukilimas žymi „svarų, galbūt net lūžinį Lietuvos europietiškos istorijos etapą, įrodžiusį, kokiai ateičiai buvo pasiryžusi Rytų Europa“.
„Sukilimas krauju įamžino šimtmečius kartu gyvenusių tautų – lietuvių, lenkų, baltarusių nepaklusimą priespaudai, savigarbą, troškimą patiems valdyti savo likimus. Istorikų sutarimu šis sukilimas žymi svarų, o gal ne lūžinį Lietuvos europinės istorijos etapą, įrodžiusį, kokiai ateičiai pasiryžusi Rytų Europa. Visų pirma čia kalbu apie Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos žmones, kurių istorines, kultūrines ir socialines jungtis taip puikiai atveria sukilimo įvykiai“, – pristatydamas projektą sakė Užsienio reikalų ministras A.Ažubalis.
Anot jo, sovietinės okupacijos metais 1863 m. sukilimo reikšmė Lietuvai ir regionui buvo menkinama ir iškraipoma.
„Net šiandien turime pripažinti, kad apie tą įvykį žinome per mažai, nei galėtume ir turėtume. 150-ąsias metines matau kaip puikią progą taisyti spragą ir įamžinti sukilimo dvasią Lietuvos žmonių, jaunimo, tautinių bendrijų ir visų piliečių atmintyje“, – tvirtino A. Ažubalis.
kas man kelia nuostabą lukiškių aikštėje per šį sukilimą pakartą ir pakastą 21 sukilimo dalyvių darp jų ir vadų bei kunigų. Taigi čia yra šiokios tokios kapinaitės, bet nelabai kam rūpi, net po aikštės rekonstrukcijos nėra numatyta anei jokio memorialinio paminklo, stulpo , lentutės, kad čia ilsisi 1863m sukilimo dalyviai…
Išeitų taip, kad ir toliau valdo Muravjovo Koriko idėjų tesėjai kuriems rūpi kokį stiklainį senamiesčio širdyje pastatyti, bet ne istorinė atmintis. Šita liga jau baigia susirgti ir visi postmodernūs Lietuvos arkitektai.
žr. išlikusias buv. Vilniaus lunkų (lankų/daržų) erdvių nuotraukas po 1864 m.;
anuometinio (iki XVI a.) pavilnio, Neries lygumų lunkas užstatinėjo labai vangiai
(pvz. kaip dabartinio “akropolio” aplinkos dykras; gali pasilypėt šlaiteliu aukštyn
nuo norvegų kanadiečiams parduoto Statoil ir akivaizdžiai atrasi pločius-lunkas),
– todėl po1864 m. buvusioj egzekucijų vietoj suprojektavo ir užstatė caro rūmą-būdelę;
ta vieta, kur anuomečių aukų atminimui paslapčia nešė gėles, žvakeles, galimai
sutapo su baisiąją vėlesnių okupantų-okupantų (po carų: nkvd “dzeržinskininkų”)
vykdytų egzekucijų rūsiuose vieta; o ir šaudyta sukilėliai – ties Pamėnkalniu, –
tad visa eiga (procesas) ir link Aukų g-vės tąsos driekiasi, – Pamėnkalnio linkui;
Lunkų (kaip tarmiškai visuomet Vilniuj ligi 1864 m. trėmimų tarta, šnekta skambėta)
arba Lukiškių a. visai kita paskirtis: ramios, garbios ir orios Vilties paskirtis,
Tautos Pergalės, Laisvės gaivalo, kūrybos ir gyvybės, Kovos ATMINTIES
paskirtis… P a g a r b a s a u – LIETUVOS laisvei, jos Pergalės kalviams.
Visų kartų ir kraštų pilėniečiams.
Tiek 1863 metų, tiek ankstesni sukilimai atrodo tarsi būtų skirti Lietuvai (buvusiai LDK ) periodiškai tramdyti, kapoti jos “atžėlimams”… Todėl labai svarbu atskleisti kokių istorinių interesų, regiono politinių jėgų čia buvo veikta. Vien lietuvių kalbos uždraudimas daug ką pasako šia prasme. Juk lenkų kalba uždrausta nebuvo. Nejaugi čia tik Muravjovo Koriko išmislai, apie tai gilesnių istorinių tyrimų iki šiol neturime. Manau, kad tas yra neatsitiktinai…