Fizinis aktyvumas – griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos atliekant energijos suvartojimas yra didesnis negu ramybės būsenoje: padidėja širdies susitraukimo dažnis, parausta veido oda, suintensyvėja kvėpavimas ir prakaitavimas.
Fizinis aktyvumas dažnai klaidingai sulyginamas su sportu. Fizinio aktyvumo nauda nenuginčijama. Jis stimuliuoja augimo procesus, tobulina judėjimo ir atramos aparato funkcijas: didėja raumenų masė, pakinta sąnarių ir raiščių tamprumas, sustiprėja augančio vaiko kaulai, kurie tampa atsparesni lūžiams, lavėja ištvermė, lankstumas ir kitos fizinės ypatybės.
Pakankamo fizinio aktyvumo visus privalumus net sunku nusakyti, štai keletas jų: gerina širdies ir griaučių raumenų kraujotaką, darbo ištvermę bei ekonomiškumą (mažėja nuovargio tempai); mažina cholesterolio kiekį kraujyje; mažina aterosklerozės plokštelių kiekį arterijose; sumažina riebalinio audinio kiekį kūne (nutukimą) bei gliukozės kiekį kraujyje; sumažina stresą, depresiją (didina atsparumą stresui); suteikia teigiamų emocijų.
Tarp sveikatą silpninančių veiksnių tokių kaip nesveikas maistas, užteršta aplinka yra ir judėjimo stoka. Tarp sveikatą įtakojančių veiksnių, kuriuos pats žmogus gali kontroliuoti tokių kaip miegas, rūkymas taip pat yra ir fizinis aktyvumas. Vadinasi, tik nuo mūsų pačių priklauso ar mes būsime aktyvūs.
Neigiamas fizinio aktyvumo poveikis sveikatai paprastai siejamas su aukštų sportinių rezultatų siekiu kitaip tariant sportu. Kai fiziniai krūviai pranoksta fiziologines žmogaus galimybes arba, kai treniruojantis ignoruojamos lėtinės ligos, įgimtos ydos bei kiti sveikatos sutrikimai. Tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvos mokinių nėra pakankamai fiziškai aktyvūs. Tai neigiamai veikia jų augimą ir vystymąsi. Mokslininkai, tyrę Lietuvos vaikų fizinį aktyvumą, teigia, kad jis turi ryškias tendencijas mažėti. Atlikti tyrimai rodo, kad daugiau nei 20 proc. Lietuvos berniukų ir daugiau nei 40 proc. Lietuvos mergaičių yra nepakankamai fiziškai aktyvūs, be to, šis procentas kasmet vis didėja.
Svarbiausia – ugdyti vaikų poreikį būti fiziškai aktyvesniems ir siekti, kad tai taptų neatskiriama jų kasdienio gyvenimo dalimi. Todėl reikia su mokiniais kalbėtis, drąsinti ir skatinti, žadinti jų norą išbandyti naujas aktyvumo formas tie patys dalykai taikomi ir suaugusiems ar vyresnio amžiaus žmonėms.
Tačiau pirmiausiai reikalinga informacija apie fizinį aktyvumą – kas tai yra, kodėl jis yra svarbus, kam ir kiek jo reikia, kam jis naudingas, kokios yra fizinio aktyvumo formos, kokie yra įvairaus amžiaus mokinių fizinio ugdymo tikslai ir panašiai. Apie sveikatą – kokie sveikatą silpninantys veiksniai būdingi šiame amžiuje, kokius sveikatą įtakojančius veiksnius gali kontroliuoti pats žmogus, į ką reikia atsižvelgti stiprinant organizmo sveikatą ir panašiai. Todėl seka paskatinimas – didint savo kasdienį fizinį aktyvumą, išbandyti naujas, įdomias fizinio aktyvumo formas, atrasti tai, kas jam labiausiai patinka ir yra prieinama.
Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad: pasaulyje viena svarbiausių vis didėjančių lėtinių susirgimų prevencijos priemonė yra pakankamas ir reguliarus fizinis aktyvumas; daugiau nei 60 proc. pasaulio gyventojų fizinis aktyvumas yra mažesnis už minimalų rekomenduotiną 30 min. vidutinio intensyvumo fizinį aktyvumą kasdien; daugiau nei 30 proc. Vakarų Europos gyventojų yra nepakankamai fiziškai aktyvūs, be to šis skaičius kasmet vis didėja; žmonėms, kurių fizinis aktyvumas yra mažesnis už minimalų rekomenduotiną fizinį aktyvumą, rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis padidėja 1,5 karto.
Stiprinant sveikatą fiziniu aktyvumu būtina atsižvelgti į šiuos ypatumus: nesivaikyti maksimalių krūvių (varžybų), bet siekti judėjimo džiaugsmo; nesivaikyti labai gero fizinio parengtumo; skatinti kiekvienam žmogui norą judėti bei padėti pasirinkti jiems įdomią judėjimo formą; nuosekliai didinti fizinio krūvio apimtį, o ne intensyvumą; nustatyti slenkstinius, t. y. pradinius galimus ir sveikatą stiprinančius krūvius; atlikti kuo daugiau pratimų, kurių metu dirba daug raumenų grupių; labiau skatinti dinaminį raumenų darbą; tinkamai derinti darbą su poilsiu; nuolat atnaujinti fizinius pratimus (siekti, kad pratybos būtų įdomios); nedaryti didelių pertraukų, nes dažnas darbingumo gerėjimas ar blogėjimas gali reikalauti iš organizmo papildomų pastangų; parinkti mitybą, atitinkančią judėjimo kiekį.
Mes kiekvienas unikali asmenybė todėl privalome atsižvelgti į asmeninius ypatumus taip pat žinoti, kad energijos suvartojimas priklauso nuo: fizinio darbo intensyvumo, trukmės bei tipo, amžiaus, lyties, kūno svorio, ūgio, kūno sandaros.
Paties pasirinktą, planuotą ar neplanuotą kasdieninį fizinį aktyvumą, įskaitant visą fiziškai aktyvią veiklą laisvalaikiu ar namų ruošoje, t.y. fizinį aktyvumą kaip kasdieninės gyvensenos dalį, daugelis mokslininkų pripažįsta kaip vieną perspektyviausių ir tikslingiausių formų, diegiant kūno kultūrą į vaikų, paauglių ir suaugusiųjų gyvenimą, bei ugdant teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą.
į google įmečiau ksaulimą ir su jumis pasidalinti noriu nuoroda, kur apie pusryčių svarbą rašo dietologė Daiva Pipiraitė. Aš ją gal kartą buvau sutikus asmeniškai, turbūt kai ruošiau kokį